Mes buvome pirmieji jo svečiai. Aplankėme buvusį vilnietį, kai šis nusipirko savo pirmąjį būstą Izraelyje: dviejų kambarių butą naujai pastatytame name netoli Tel Avivo senamiesčio.
Mūsų kelionę aplinkiniai vertino itin įvairiai. Vieni, jau lankęsi Izraelyje, sutartinai tvirtino, kad šią šalį tiesiog būtina pamatyti, esą įspūdžiai bus fantastiški, nepamirštami. Kiti stebėjosi: kodėl veržiamės į šalį, kurioje vis nesibaigia karas, ir kur bet kada ir bet kurioje vietoje gali sprogti savižudžio bomba ar raketa.
Iš pokalbių prieš kelionę, kaip netrukus įsitikinome, svarbiausi buvo tie, kur paaiškinta, jog teks ilgai stovėti eilėse atskridus į Tel Avivo Ben Guriono uostą, nes kiekvienas keleivis griežtai tikrinamas.
Draugai perspėjo - neverta juokauti su pasienio ir muitinės pareigūnais, į klausimus reikia atsakinėti noriai, draugiškai, svarbiausia, nesijaudinti ir dėl nieko nesipiktinti. Šie pareigūnai išmokyti perprasti žmonių nuotaikas, keleivių veidai ir elgesys stebimi vaizdo kameromis. To neišvengsi valstybėje, kur teroras ir raketų atakos tapę kasdienybe.
Šie patarimai pravertė ne tik oro uoste - per dešimt dienų Izraelyje turėjome ne vieną progą piktintis netvarka, vėlavimu, tarnautojų vangumu, begaliniais patikrinimais, gausybe ginkluotų kariškių net pramogų vietose, bet kaskart prikąsdavome liežuvį.
Naktiniai skrydžiai
Pirmą žingsnį Izraelyje žengėme ankstyvą rytą, dar tik brėkštant dienai. Ben Huriono oro uostas intensyviausiai dirba tamsiuoju paros metu, todėl kelionė į Izraelį visuomet reiškia bemiegę naktį. Į įspūdingą oro uosto vartų architektūrą galėjome žvalgytis net valandą - tiek laiko praleidome ilgiausioje eilėje prie pasų kontrolės sausakimšoje salėje.
Kad ir labai aukštos jos lubos bei puikiai veikia kondicionieriai, kai kurie keleiviai net alpo, neištvėrę ilgos procedūros.
Nors izraeliečiai savo sostine vadina Jeruzalę, didžiausias šalies miestas, susijungęs su šalia esančiais miesteliais, yra Tel Avivas. Prieš šimtą metų (gėdingai trumpas laikas Izraelyje, kur daugybės miestų ir miestelių amžius skaičiuojamas tūkstančiais metų) jis įkurtas kaip vieno seniausių pasaulio miestų - Jafos - priemiestis. Iš viso čia dabar gyvena daugiau negu 3 milijonai žmonių.
Tel Avivą įkūrė iš įvairiausių pasaulio šalių į Izraelį pradėję emigruoti žydai. Senamiesčio architektūra beveik tokia pat, kokia buvo prieš šimtą metų. Kai kurie pastatai labai įdomūs ir net įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių nerestauruojami ir neremontuojami, tad dažniausiai primena lūšnynus.
Ir tik gerai įsižiūrėjęs į nusvirusių žaliuzių draiskalais, pusiau nuplėštais reklaminiais plakatais, besiplaikstančiais skalbiniais užmaskuotas sienas supranti, kad aplink - vertinga prieškario architektūra. Miestas atrodo aklas dėl pastatų langus dengiančių nublukusių, tačiau gyvybiškai būtinų tokio karšto klimato krašte žaliuzių.
Senuosius namus iš visų pusių supa prabangūs dangoraižiai. Ant jų stogų įrengtos sraigtasparnių nutūpimo aikšteles. Viduržemio jūros pakrante rikiuojasi daugiaaukščiai viešbučiai ir gyvenamieji namai - architektų fantazijos vaisius. Visur puikūs keliai, gėlynai, įspūdingas apšvietimas naktį. Taip jau per pirmą pusvalandį Tel Avive susidūrėme su pirmuoju iš daugybės šios šalies kontrastų.
Oro uoste mus pasitikęs draugas iš karto pranešė, kad viešnagę Izraelyje sugadins ką tik prasidėjęs chamsinas - iš dykumų karštį ir smėlį nešantis vėjas. Žvelgėme į dangų, kur, kaip sakė draugas, siautė smėlio audra, tačiau nematėme nieko, išskyrus skaisčią saulę ir žydrynę.
Tačiau kiekviena mašina vežiojo chamsino pėdsakus - sunkiai nuplaunamas smulkias dulkes, lyg cementas aplipusias automobilių kėbulus. O gyventojai skundėsi depresija, atslenkančia kartu su kelias dienas trunkančia smėlio audra. Tačiau mums, atvykusiems iš šaltos Lietuvos, chamsinas depresijos nekėlė. Teigiama, kad jis pradeda slėgti žmones, bent metus pagyvenusius šioje šalyje.
Drėgmės galia
Į karščiu alsuojantį chamsiną, dėl kurio vieną dieną temperatūra buvo pakilusi net iki 49 laipsnių, atrodė, nekreipė dėmesio gausi ir nuostabiai žydinti augmenija. Rausvais, raudonais, baltais žiedais žaižaruojantys pakelės krūmai auga prie visų didžiųjų magistralių.
"Ir prie kiekvieno nutiesta žarnelė, laistanti šaknis, - iškart paaiškino mūsų draugas.- Jei nebūtų laistoma, Izraelyje neaugtų niekas."
Tuo įsitikinome vėliau, kai akys priprato prie gėlynus lyg gyvatės išraizgiusių guminių žarnelių. Laistoma taupiai, prie kiekvienos šaknies palašinant tiek vandens, kiek būtina augalui, bet ne daugiau. Neteko matyti nuo laistymo telkšančių balų, sušlapusių šaligatvių.
Sužinojome, kad ir miškai auga ne savaime, o pasodinti, sugalvojus gudrią laistymo sistemą. Kiekvienas medelis sodinamas vamzdelyje, kurio viršutinė dalis primena piltuvėlį. Naktimis iškrinta rasa, ji nusėda ant piltuvėlio kraštų, keli šimtai lašų nuteka prie pat jauno medelio šaknų, padėdami jam prigyti. Medeliui paaugus vamzdelis suyra, o šaknys pačios susiranda drėgmės žemėje.
Keturių religijų lopšys
Izraelis - puikiausia vieta tiems, kas nelabai dažnai keliauja. Aplankai vieną šalį, o įgyji įspūdžių ir žinių apie ketvirtadalį žmonijos. Per vieną kelionę pamatai dykumas, kuriose, atrodo, nėra nė lašelio gyvybės, tačiau netikėtai išnyra beduinų būstas.
Žaviesi puikiais miškais apaugusių kalnų vaizdu ir žalumoje skendinčiais laukais, kuriuose per metus nuimami trys derliai, nors lietūs lyja tik tris mėnesius, o pusė šalies - dykuma. Vienoje vietoje aptinki net keturių religijų ištakas - judaizmo, krikščionybės, islamo ir bachajų.
Šokinėji per bangas Viduržemio jūroje, plaukioji virš koralų Raudonojoje jūroje, gamtos stebuklu mėgaujiesi Negyvojoje jūroje, kur net dugnas - ne smėlis ar akmuo, o druska, plutele surakinusi jūros krantus. Ir pagaliau - 213 metrų žemiau jūros lygio esantis gėlas Galilėjos ežeras, dažniausiai vadinamas jūra, kurios paviršiumi, kaip rašoma Biblijoje, perėjo Jėzus Kristus.
Tai šalis, dėl kurios pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas: viena (daugiausia arabų šalys) siekia sunaikinti tik prieš 60 metų, 1948-aisiais, nepriklausomybę deklaravusį Izraelį, kita (Jungtinės Amerikos Valstijos) jį remia moraliai ir finansiškai. Prisipažinsiu, kad per dešimt dienų dar daugiau sužinojau apie nesantaikos židinius, kurių, kaip man pasirodė, netgi nesiekia prigesinti nei arabai, nei Izraelis.
Izraeliečiams jų valstybė - prieš keletą tūkstančių metų, kaip teigia Senasis Testamentas, Dievo jiems pažadėta žemė, iš kurios žydai buvo išvyti per daugybę čia vykusių karų, o labiausiai - per Kryžiaus žygius. Palestiniečiams Izraelis - žemė, kurioje jie gyvena du tūkstančius metų, ir kuriems ji taip pat gimtoji.
Penki metrai virš Jeruzalės
Į Jeruzalę išvažiavome jau antrą dieną, septintą valandą ryto, kol saulė dar ne taip karštai kepina. Vienas seniausių planetos miestų, važiuojant į kurį vartojamas terminas "kilti į Jeruzalę", nes ji ant kalnų, rytmetinėje saulėje atrodė lyg šimtmečių nepaliesta tvirtovė.
Senamiestį supa gelsvų akmenų siena. Senoji jau kada sugriauta miesto negailėjusių užkariautojų, o dabartinė, nors pastatyta tik prieš kelis šimtus metų, taip puikiai dera, kad atrodo amžius čia stovėjusi. Siena 1982 metais buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
5-8 metrus virš senamiesčio gatvelių vingiuojančia siena ir pradėjome ekskursiją po legendinį miestą. Žingsniavome ilgiau nei valandą, o po mumis vėrėsi senosios Jeruzalės arabų ir žydų gatvelės. Kartais kildavo jausmas, kad matai tokią Jeruzalę, kokia ji buvo prieš tūkstantį metų.
Bet ši iliuzija tuoj išnykdavo dėl paprasčiausių priežasčių - ant kiekvieno namelio stogo, nesvarbu, koks jo amžius, stovi kubilai ir saulės baterijos. Izraelio gyventojai sutaupo milijonus kilovatvalandžių vandens šildymui naudodami saulės energiją.
Nuo aukštos sienos galėjome saugiai žvelgti į slėpiningą Jeruzalės gyvenimą. Vargu ar būtume patekę į arabų rajonus eidami gatvelėmis - ribas tarp žydų ir arabų kvartalų saugo ginkluoti kareiviai.
Pirmas toks susidūrimas netyčia įvyko prie garsiosios Omaro mečetės. Kai priėjome vartus, vedančius į mečetę, du Izraelio kariai perspėjo (beje, rusų kalba), kad toliau eiti negalime. Paprašėme leidimo tik žvilgtelėti pro pravertus vartus, tačiau nė nespėję įvertinti prieš mūsų akis atsivėrusios mečetės nepaprasto grožio pajutome piktą musulmono sargybinio žvilgsnį. Abejonių nebuvo - turime trauktis iš čia.
Jeruzalė iki šiol yra trijų religijų - judaizmo, krikščionybės ir islamo - centras. Senamiestis padalytas į keturias zonas: armėnų, krikščionių, žydų ir musulmonų. Dėl šventovių gausybės mieste visą laiką daug maldininkų iš įvairių pasaulio šalių. Dėl nuolatinių religinių konfliktų ir juos lydinčių teroro aktų turistų skaičius nepastovus - tai didėja, tai mažėja. Šiuo metu, nors politinių problemų nestinga, maldininkų ir turistų daugėja.
Šalis stengiasi juos apsaugoti - didžiojoje miesto dalyje įrengtos vaizdo kameros, kai kur galima pamatyti ir ginkluotų kareivių (jų visoje šalyje apskritai yra labai daug, nuolat tikrinami rankinės įeinant į parduotuves, šventyklas, muziejus). Vietiniai žydai nerekomenduoja turistams lankytis arabų miesto dalyje, bet turistinės grupės ten vaikštinėja.
Taikiklyje
Iš Jeruzalės nuvykome į kitą Izraelio pakraštį - Gazos ruožą, pagarsėjusį savo kariniais konfliktais. Spiginant 49 laipsnių karščiui sustojome privažiavę tvorą, juosiančią ruožą. Ne kažin ką pamatėme, tik tuščius laukus, tačiau pajutome tą baimės atmosferą, kurioje gyvena izraeliečiai.
Iš Gazos ruožo kai kada per dieną į šalia esančius miestus paleidžiama net po 30 raketų. Niekada negali žinoti, ar tokia raketa nesprogs kur nors šalia, juo labiau kad šaudoma netaikliai. Arabai skuba paleisti raketą, kol izraeliečiai kariai neužfiksavo įrangos ir nesunaikino jos.
Artėjant prie Gazos ruožo jaučiama karo įtampa - virš apsauginės tvoros dideliame aukštyje skraido balionai su viską aplinkui filmuojančiomis kameromis, pirmyn ir atgal zuja karinė technika, civilių gyventojų beveik nematyti - aplinkui tik ginkluoti kareiviai. Ne tik pamatai, bet ir pajunti didelį kontrastą tarp taikaus gyvenimo ir karo, jis čia pat.
Palestiniečių teritorijas visur juosia aukštos tvoros, apraizgytos spygliuota viela, primenančios įkalinimo įstaigas. Palestiniečiai iš savo gyvenviečių gali išvykti tiktai turėdami leidimus - teigiama, kad tokia tvarka įvesta siekiant apsaugoti žydus nuo teroro aktų. Sprogimų viešose vietose tikrai sumažėjo, tačiau pastaruoju metu dažniau apšaudomi Izraelio miestai iš raketų, kurios gali įveikti iki 30 km atstumą.
Susikalbėjom rusiškai
Keliaudami po Izraelį neturėjome jokių problemų dėl kalbos, nes daugybė izraeliečių kalba rusiškai, o kiti - angliškai. Sutrikdavome tiktai pamatę ivrito rašmenis, kurių skaityti taip ir neišmokome.
Su vietiniais gyventojais teko pabendrauti važiuojant į ekskursijas po legendines, Senajame Testamente ir Biblijoje aprašytas vietas. Jas mėgsta ne tik atvykėliai, bet ir seniai Izraelyje gyvenantys išeiviai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Poilsio dienomis jie mielai leidžiasi į 300-400 kilometrų keliones po senąsias žydų ir romėnų gyvenvietes Haifą, Aką (Akko), Jafą, Cezariją ir kt.
Mielai keliaujama pailsėti prie Negyvosios ar Raudonosios jūros. Tačiau kiekviena kelionė būtinai pateikia siurprizų. Mums teko važinėti su rusakalbiais gidais, dirbančiais išeivių iš Sovietų Sąjungos turizmo agentūrose.
Nė karto autobusas neišvyko laiku, o kartą jis vėlavo net dvi valandas. Kelionėje į Eilato kurortą prie Raudonosios jūros prajuokino gido gudrybė. Jis iškilmingai pranešė, kad sustosime vienoje vietoje, kur tualetas ir geriamas vanduo nemokamas, o Izraelyje nemokamo nėra nieko.
Vietoj džiaugsmo šūksnių gidas išgirdo nepasitenkinimo audrą - dažniau keliaujantys turistai suprato, kad nemokamas vanduo ir tualetas tėra pretekstas sustoti prie gamyklos, kur parduodama kosmetika, pagaminta iš Negyvosios jūros druskos. Autobusas stovėjo visą valandą, beveik kiekvienas turistas nusipirko kosmetikos, nes, šiaip ar taip, gamykloje ji iš tiesų pigesnė nei parduotuvėse.
Penkias valandas trukusi kelionė iki Raudonosios jūros neprailgo. Antroji pusė kelio ėjo per neaukštus, bet visiškai plikus kalnus, kuriuose neauga net menkiausia žolytė. Tuo keisčiau buvo stebėti kažką rupšnojančius liesus kupranugarius ir nežinia kaip šiose vietose išgyvenančius beduinus. Vilniaus čigonų taboro lūšnos Kirtimuose, palyginti su beduinų pašiūrėmis, atrodo lyg rūmai.
Kartais šalia kelio matydavome juokingai skambantį įspėjimą dėl potvynio pavojaus, o atidžiau įsižiūrėję atpažindavome išdžiūvusių upių vagas. Gidas paaiškino, kad šitie kalnai beveik nesugeria vandens, todėl prasidėjus liūčiai keliai patvinsta per kelias minutes.
Izraeliui priklauso vos keli Raudonosios jūros pakrantės kilometrai. Iš vienos pusės Jordanija, iš kitos - Egiptas. Siaurame ruoželyje tarp šių dviejų šalių Izraelis įsirengė uostą, per kurį gabenami automobiliai, naftos terminalą ir net kurortą Eilatą.
Tai naujas, vos prieš 50 metų pastatytas miestas, stebinantis oro uostu pačiame centre. Tokia keistenybė paaiškinama paprastai - Izraeliui gavus gabalėlį Raudonosios jūros pakrantės, čia pirmieji apsigyveno kariškiai ir buvo pastatytas oro uostas. Ir tik vėliau miestas virto kurortu. O oro uostas liko - iš viešbučio balkono ne kartą matėme virš poilsiautojų galvų praskrendančius lėktuvus.
Eilatas dabar išimtinai turistams skirta vieta. Čia yra prabangių viešbučių, tokių kaip "Hilton", "Le Meridien", "Crown Plaza", stovinčių beveik ant jūros kranto. Tačiau yra ir pigesnių, bet ne ką prastesnių, skirta vieta kempingams ir palapinėms. Eilatas - miestas nedidelis, iš bet kurios vietos iki jūros ne daugiau nei pusė kilometro.
Šalia minų lauko
Ranka pasiekti ir iki Jordanijos. Jos vėliava, priskiriama prie didžiausių pasaulio vėliavų, puikiai matoma iš Eilato. Sužinoję, kad iki Jordanijos tik du kilometrai, patraukėme pasienio link, nors viešbučio registratūroje mums nerekomendavo leistis į tokią kelionę.
Žingsniuodami vieškeliu priėjome nuorodą, kad jau pasienio zona, bet užtvaro nebuvo matyti, tad patraukėme toliau. Nuėję dar kelis šimtus metrų atsirėmėme į vartus, už kurių visai nekreipdami į mus dėmesio šnekučiavosi ginkluoti Izraelio kariai - merginos.
Ir tik pasukę atgal atkreipėme dėmesį į užrašą "minų laukas". Laimė, nė karto nebuvo šovusi mintis pasukti nuo kelio į laukus. Netrukus sutikome angliškai kalbantį smalsuolį. Kiek vėliau - jauną porelę, taip pat bandžiusią laimę patekti į visai greta esančią, bet ne taip lengvai pasiekiamą Jordanijos Karalystę.
Druskos krantai
408 metrai žemiau jūros lygio esančios Negyvosios jūros žemę, be karštos saulės, degina dar ir druska. Kasmet vis labiau senkančios jūros gylis - 200 metrų. Kokio storio druskos sluoksnis jos dugne, nežino net mokslininkai. Jie padarė 3 km ilgio gręžinį, bet rado tik druską.
Kai kurie turistai į Izraelį vyksta vien dėl Negyvosios jūros - čia galima sustiprinti sveikatą ir gerokai pasigražinti. O veikti beveik nėra ko - pakrantėje tik keli viešbučiai ir nieko daugiau.
Pasak legendų, toks tuščias krantas čia nuo tų laikų, kai dėl ištvirkavimo Dievas prakeikė Sodomą ir Gomorą, o į baisybes pažvelgusi Loto žmona virto druskos uola. Uola iki šiol tebestūkso.
Per dešimt dienų Izraelyje pripratome prie nuolat saulėto karšto oro, šiltos jūros, o dar labiau - prie puikios kavos. Tik du gurkšniai ekspreso - ir pusei dienos gauni energijos kelionėms po spiginančia saule.
