Gyvenime taip jau nutinka, kad kažkokia nežemiška jėga tarsi įspaudžia paprastą mirtingąjį į tam tikrą erdvę. Maža to, parenka laiką, suranda pašnekovų. Sakykime, žiūri pro traukinio langą įsitaisęs šviesos pavėsyje, o nieko gero nesimato.
Stiklas, medžiai, tamsa. Kas nors prisės, galbūt paklaus, kur keliauji. Atsakysi. O kur tu? Galbūt ten pat. Iš kur? Rodos, praeitą vasarą ten buvau užsukęs. Aha, vasara, nuostabus metas... Nejau nesutiksit?

Dažnai šitaip – traukiniuose, autobusuose, lėktuvuose ar ligoninės palatose – jautiesi menkas ir vienišas. Palatose baisiausia, ypač jei nieko neskauda. Nereikia galvoti apie operaciją, bjaurias procedūras ir kitas nemalonias smulkmenas. Miegi, valgai, žiūri pro langą - o peizažas, kvailys, nesikeičia.

Kartą šitaip nutiko ir man. Jaučiausi puikiai, tačiau jau trečia diena tingėjau keltis iš lovos. Palatoje gulėjome trise. Dalijomės žemiškais rūpesčiais. Kaip įprasta – politika, šeima, bičiuliai, sušlubavusi sveikata ir nerūpestingos jaunystės dienos.

Lovoje prie lango gulėjo jaunas vaikinukas – dvidešimt penkių – šešių metų – ne vyresnis. Pažiūrėjus, sveikas, dailus ir niekuo nesiskundžiąs. Prisipažinsiu, nustebau jį čia pamatęs šalia tokio nepataisomo ligonio kaip aš. Jis visad šypsojosi, kalbėdavo neužsičiaupdamas. Bet ne, neįkyriai. Pasakodavo įvairias istorijas. Mums velniškai patiko. Po sočių pietų jis pasiūlė sumesti kortas į šalį:

- Na, buvo tokia nesena istorija, - tarė jis. – Kitaip tikrai nepasakočiau, bet kad jau esame čia – nieko nepakeisim. Tad klausykitės. Nuo universiteto namo visuomet važiuoju autobusu, - jis kreipėsi į mus, - Juk žinote, kur yra universitetas? Taigi man nuo jo dar geras galas kelio. Vieną antradienį taip baisiai lijo, o aš neturėjau skėčio. Autobuso nėra – lyg tyčia. Eiti namo, ar ne? Vis dėlto sulaukiau. Įlipu – viduje tuščia. Nustebau - dažniausiai tokiu metu įsisprausti sunku, nė nekalbant apie laisvą vietą. Atsisėdau. Ir ką jūs manot? Pamačiau... Velnias, kokia ji buvo graži. Sėdėjo priešais, kažką skaitė. Išties nepaprasta, ir nė nemanytum, kad ji galėtų būti šitaip arti. Arti – galėtum paliesti pirštų galiukais. Prisitrauktum dar arčiau... Manote, šitai jaunatviškas susižavėjimas? Ech, kad jūs žinotumėt! Tebūnie tas šėlsmas amžinas! Man nespėjus atsitokėti, ji pakilo iš savo vietos ir praėjo pro šalį. Nusišypsojo. Pakėliau akis. Vos spėjau žvilgtelėti atgal – durys užsidarė. Bet aš buvau įsitikinęs, kad ją kada pamatysiu...

Mes klausėmės. Nieko ypatingo, bet jis šitaip stebuklingai pasakoja...

- Trečiadienis. Vėl einu į stotelę. Atvažiuoja autobusas. Šį kartą pilnas. Tvirtai laikausi. Ir, ką jūs galvojate, šitokioje žmonių kamšalynėje ji stovi tiesiai prieš mane, atsukusi nugarą. Ir vėl pasijuntu, lyg skrisčiau. Aš čia pat – dar arčiau. Galėčiau apkabinti. Jaučiu švelnų jos kvapą. Girdžiu tylų alsavimą. Ji čia pat... Maniau išsikraustysiąs iš proto! Taigi – maniau. Ir vos neišsitiesiau aukštielninkas, autobusui staiga pristabdžius. Mano svajonė prapuolė lyg dūmas. Išlipo stotelėje. Man liko tik šypsena...

- Ketvirtadienį turbūt vėl laukei autobuso? – draugiškai šyptelėjo palatos bičiulis, pasimatavęs temperatūrą. Beje, jis irgi sirgo nepagydomu nuoboduliu...

- Būtent. Vėl pylė, pūtė vėjas – oras buvo katastrofiškas. Autobusas – prikimštas. Nuo šilto garo viduje rasojo langai. Ji žiūrėjo laukan ranka prasivaliusi nedidelį skrituliuką. Negalėjau prasibrauti arčiau. Įsirėmiau į kažkieno nugarą, kaire ranka įsikibau į sėdynę ir iš kuprinės išsitraukiau rašiklį bei popierėlį. Parašiau: "Jei ryt ryte patekės saulė, o dangus bus giedras. Jei naktį užvertusi galvą į viršų matysi nesuskaičiuojamą galybę žvaigždžių. Jei vakare bangos oš šimtąkart garsiau, nei ošia pajūrio pušys. Jei šalia būsi tu – ar galėsiu tau viską parodyti?" Pats stebiuosi, kaip viską pamenu... Taigi paprašiau mielos senutės perduoti raštelį ir pirštu parodžiau "štai ten". Ji, matyt, viską suprato ir šyptelėjusi perdavė popierėlį į priekį. Kažką pakuždėjo. Ir taip toliau... Kaip manote – kokia tikimybė, kad lapelis suras kelią iki jos? Žinoma, niekinė. O aš žinojau, kad ji raštelį gaus! Buvau tuo tikras! Ir neapsirikau. Mačiau, kaip palenkė galvą ir skaitė. Neatsisuko. Išlipo savo stotelėje. Ant rasoto autobuso lango nupiešiau didelį klaustuką. Ji atsisuko. Linktelėjo galvą. Nusišypsojo. Aš jau girdėjau bangų ošimą...

Mane ir mano bičiulį prie lovos prikaustė nepakeliamas smalsumas. Apie nuobodžiavimą nebuvo nė kalbos!

- Aš visuomet turiu minčių, - tęsė jis, - bet šįkart nereikėjo nė galvoti. Penktadienį stovėjau stotelėje prie universiteto. Geso vakaras. Rankoje laikiau vienintelę rožę. Rožę jai. Aš nieko neplanavau, nerezgiau, nesudarinėjau tvarkaraščių. Autobusas atvažiavo, kaip visada. Tik šįkart ji išlipo. Pažvelgė man į akis, ir viskas minutėlei sustojo. Paprasčiausiai apmirė. Pasaulis paskendo, prigėrė jūroje – jis mirė! Aš sustingau. Iš baimės, nuostabos, džiaugsmo ir vilties. Jos pirmas prisilietimas, švelnus ir kerintis. Ji paėmė mano ranką, aš paėmiau jos. Pakėliau ir priglaudžiau prie lūpų. Na o rožę, bala jos nematė, taip ir laikiau suspaudęs. Kiek pasimečiau, bet dėl vieno buvau tikras – šiandien aš turiu ją. Matėme, kaip jūroje pradingsta saulė – šalia mano pėdų smėly ji paliko savąsias. Miške girdėjome krentant žemėn lietų – ranka perbraukiau per drėgnus jos plaukus. Skaičiavome žvaigždes - jos lūpos buvo saldesnės už prinokusias vyšnias. Kartu matėme patekant saulę – mačiau, kaip ji užmigo, o pats bijojau sujudėti. Kaskart matau ją užmerkiant akis, jas atmerkiant. Šalia manęs miega mano mažoji svajonė. Gal kiek keista, trapi, netobula – bet mylinti. Ir svarbiausia, visa mano...

Mes stebėjomės tuo fantastišku vyruku. Patikėkite, galėčiau pakilti nuo lovos – tikrai paplekšnočiau jam per petį sakydamas – "šaunuolis, brolau".

Mano kaimynas paklausė:

- Gal ji kada užsuks tavęs aplankyti?

- Galbūt, - jis tik paslaptingai nusišypsojo.

Kai atsibudome kitą rytą, lova prie lango buvo tuščia – kaimyno nebebuvo. Įėjusios seselės paklausiau:

- Atleiskite, o kur dingo anas vaikinas? Dar vakar čia buvo!

- Ai tas – jis šizikas. Šįryt į durnyną išvežė. Svaičiojo čia visokias nesąmones... Per pietus jums naują atveš.

Ir išties, per pietus atvežė naują.

O nuo to ryto aš pradėjau tikėti pačiu neįtikinamiausiu dalyku pasaulyje – meile...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (156)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (65)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (1)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (32)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1252)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (347)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (34)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (7)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (22)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...