Greta katedros puikuojasi garsioji Kampanilė (Campanile) – itališkas varpinės bokštas, kurį pastatė legendinis dailininkas ir architektas Džotas (Giotto). Deja, katedros aikštė yra pernelyg maža, kad galima būtų vienu žvilgsniu aprėpti milžinišką katedrą, greta jos stovintį varpinės bokštą ir aikštės viduryje įsikūrusią krikštyklą (baptisterium). Katedros kupolas įspūdingai atsiveria nuo greta stovinčios varpinės, o visą katedros kompleksu galima grožėtis nuo atokiau esančių kalvų.
Šventojo Kryžiaus bažnyčia (Santa Croce)
Man ši bažnyčia ir greta esantis vienuolynas padarė labai didelį įspūdį. Net nepastebėjau, kaip praleidau ten pusę dienos. Šis architektūrinis kompleksas mena viduramžių laikus. Bažnyčios ir vienuolyno pastatai buvo pastatyti XII-XV a., o neogotikinis bažnyčios fasadas yra XIX a. Turistai į šią bažnyčia traukia norėdami pamatyti garsiųjų filosofų, mokslininkų ir menininkų antkapius. Dažno iš antkapių autorius yra garsus skulptorius. Šį kompleksą aplankyti taip pat verta dėl nuostabių freskų, dailių vidinių kiemų ir terasų.
Dailės akademijos galerija (Galleria dell‘Academia)
Šioje galerijoje saugoma įdomi ir originali italų muzikinių instrumentų kolekcija. Tačiau visumoje šis muziejus man pasirodė kiek sausokas. Šios galerijos patalpas tarytum kiaurai persmelkia akademinė scholastika.
Dailės akademijos galerija dėmesio verta pirmiausia dėl joje saugojamo Mikelandželo (Michelangelo) šedevro – garsiosios Davido skulptūros. Ramiai, atsipalaidavusia poza stovinčio nuogo vyro kūnas atrodo kupinas vidinės įtampos. Praeityje ši skulptūra vietiniams gyventojams simbolizavo šalies nepriklausomybę. Dabar nuoga Davido figūra puošia atvirukus bei įvairius turistinius suvenyrus.
Turistai mėgsta suvenyrus su šio grakštaus nuogo vaikino atvaizdu. Aš nusipirkau akiniams valyti skirtą medžiagos gabaliuką. Kiti mielai pirko prijuostes su atitinkama Dovydo kūno dalimi (beje, turistams siūlomas dvejopas „Dovydo prijuostės“ variantas – viename kūno proporcijos perteikiamos autentiškai, o kitame – jos kiek „patobulintos“).
Pitti rūmai (Palazzo Pitti)
Šie rūmai yra vieni puošniausių ir prabangiausių Florencijoje. Praeityje čia gyveno italų didikai. Dabar Pitti rūmuose įsikūrę įvairūs vaizduojamosios ir taikomosios dailės muziejai - čia galima rasti daugybę garsiųjų renesanso meistrų šedevrų.
Šiuos rūmus aplankyti verta ne tik dėl turtingos dailės kolekcijos, bet taip pat dėl autentiško salių interjero. Paveikslai, skulptūros ir antikvariniai baldai čia atsiveria savo tikrojoje aplinkoje, o tai labai sustiprina įspūdį.
Boboli sodai (Giardino di Boboli)
Už Pitti rūmų besitęsiantis milžiniškas parkas žavi egzotiškais augalais, prašmatniais fontanais ir romantiškomis skulptūromis. Vasario mėnuo, deja, yra ne pats palankiausias laikotarpis šio parko lankymui. Būtent vasarą Boboli sodai atsiskleidžia visomis savo spalvomis. Kita vertus, žiemą čia ateina labai mažai lankytojų, todėl galima mėgautis ramybės ir tylos akimirkomis.
Bargello rūmai (Palazzo Bargello)
Šiuose XIII a. rūmuose, kitaip dar vadinamuose Popiežiaus rūmais (Palazzo del Popolo) seniau buvo kalėjimas, tačiau nuo 1865 įsikūrė nacionalinis muziejus, turintis turtingą Mikelandželo, Donatello, B. Cellini ir kitų garsiųjų menininkų darbų kolekciją. Bargello rūmų muziejus gali pasigirti didžiausia italų gotikinės ir renesanso skulptūros kolekcija. Ypatingo dėmesio vertas vidinis rūmų kiemas ir terasa, kurią puošia skulptūros bei sodo imitacijos.
Švento Marko muziejus
Senajame vienuolyno pastate įsikūręs muziejus žavi prašmatniu vidiniu kiemeliu ir nuostabiomis freskomis. Tarp gausybės freskų atpažinsime nemažai garsiojo Fra Andželiko (Fra Angelico) kūrinių. Šio garsaus dailininko darbai ir šv.Marko vienuolyno stilius savo rafinuotu, įdvasintu estetizmu tarytum papildo vienas kitą.
Muziejuje taip pat saugojama turtinga viduramžių ir renesanso dailės kolekcija, kurios terpėje išsiskiria milžiniški giesmininkai. Taip pat stiprų įspūdį daro vienuolyne esančios celės vienutės, kuriose kadaise gyveno nuo pasaulio atsiriboję vienuoliai. Kiekvieną iš šių celių puošia freska religine tematika.
Šv. Lorenco bažnyčia (Basilica di san Lorenzo) išsiskiria savo neužbaigtumu – turtingiems mecenatams pritrūko pinigų, todėl šios bažnyčios fasadas taip niekada ir nebuvo padabintas marmuru. Tačiau tokio atsitiktinumo dėka šv. Lorenco bažnyčia įgavo nepakartojamą savitumą ir traukia dėmesį savo asketišku, grubiu grožiu. Aplink šią bažnyčia galime rasti tradicinį italų rankdarbių ir suvenyrų turgelį.
Mediči-Rikardi rūmai (Palazzo Medici-Riccardi) yra tipiškas XV a. gyvenamasis namas. Būtent tokiuose pastatuose Renesanso epochoje gyveno turtingų ir galingų Florencijos šeimų atstovai. Iš išorės šis pastatas atrodo gana kukliai, tačiau įėję į vidų nustembame, pamatę prabangų, kolonomis dabintą vidinį kiemą. Antrajame šio pastato aukšte aptiksime prašmatnią freskų galeriją.
Šv. Minijaus bažnyčia kalne (Basilica di san Miniato al Monte) ir greta jos esančios kapinės tikrai yra vertos to, kad nepatingėtume užkopti į šią aukščiausią Florencijos kalvą. Romaninio stiliaus bažnyčia išsiskiria puikiu, gausiai marmuru dekoruotu interjeru ir vertingais antkapiniais paminklais. Šioje nuotaikingoje bažnytėlėje aptikau savitą atmosferą, kurią sukuria prabangūs vitražai ir marmurinės mozaikos
Apskritai visas Florencijos senamiestis yra tarytum vienas milžiniškas muziejus. Labai smagu pasivaikščioti siauromis, švariomis šio miesto gatvelėmis ir paganyti akis į puošnius, renesanso ir baroko laikus pamenančius pastatus. Dažname iš šitų pastatų buvo jaukios parduotuvėlės, kavinukę.
Mieste taip pat netrūksta skverų, kiemelių ir parkų, kuriuose galima jaukiai įsitaisyti ant suoliuko, arba tiesiog ant žolės. Manau, kad Florenciją ypač verta aplankyti žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai saulė, užuot negailestingai kaitinusi, tiesiog maloniai šildo, o pagrindiniai turistų srautai dar neokupavo šio populiaraus miesto.
