Prie tavernos "Vienakis elfas" stoviniavo būrelis žioplių, ir stebėjo dviejų girtuoklių kumštynes.
Minia visokeriopai ragino besigrumiančius, regis, kažkas organizavo lažybas. Tačiau kovotojai buvo tiek prisilupę, jog vos besugebėjo pastovėti ant kojų, nekalbant jau apie taiklesnį smūgį. Bertoldas, ištikimasis sero fon Tucės ginklanešys, stabtelėjo pasigėrėti reginiu. Dar prieš savaitę Bertoldas tebuvo viso labo vargšo ūkininko Kauliaus jauniausiasis sūnus, neturintis jokių šansų į palikimą, kuris pagal Kaulių giminės paprotį, nužiūrėtą iš kilmingųjų luomo, atitekdavo tik vyriausiajam sūnui, o jaunėliams likdavo tik vargšo samdinio, ar dar blogiau, kumečio dalia. Tačiau lygiai prieš savaitę, Bertoldui nusišypsojo neįtikėtina laimė: pro tėvo fermą keliavo klajojantis riteris su savo ginklanešiu.

Ginklanešys, tikriausiai, buvo smarkiai įkaušęs, mat įvirto į Kaulių ūkio tvenkinį, iš kurio gerdavo karvės, ir čia pat nuskendo. Senasis Kaulius jau manė atėjus galui, mat tokiais atvejais riteriams privalu nukirsti kieno nors galvą. Tačiau riteris pasirodė esąs geros širdies, ir už prarastąjį ginklanešį pareikalavo naujo - taip Bertoldas stojo tarnybon pas serą fon Tucę.

Riteris buvo iš ties malonus žmogus, netgi prižadėjo kada nors Bertoldui įteikti auksinius pentinus, tai yra įšventinti į riterių luomą. Didesnės laimės Kauliaus jauniausiajam sūnui nė nesisapnavo. O kol kas jis buvo be galo laimingas tituluodamas save "ištikimuoju ginklanešiu". Prieš tris dienas fon Tucė su savo naujuoju ginklanešiu atvyko į Geriogalos miestą, kur riterio laukė širdies dama. Fon Tucė įteikė Bertoldui kelis grašius, ir prisakė po trijų dienų laukti jo "Vienakio elfo" tavernoje. Taigi, čia, tris dienas pradykinėjęs, Bertoldas ir atvyko.

Dviejų girtuoklių grumtynės greitai Bertoldui įkyrėjo, tad pastarasis patraukė pro tavernos duris. Viduje tvyrojo prieblanda, kurią apšvietė keletas balanų ir židinys, kuriame smagiai čirškėjo ant iešmo kepamas paršiukas.

Ginklanešys nužvelgė salę. Prie vieno stalelio klajojantis menestrelis brazdino liutnią, o keletas įkaušusių valstiečių, su azartu mėginančių tavernoje pragerti metines šeimos pajamas, entuziastingai jam pritarė gergždžiančiais ir nerišliais balsais. Bertoldas net neatpažino baladės žodžių. Prie kito stalelio sėdėjo dvi pagyvenusios kekšės, apšaudžiusios Bertoldą nedviprasmiškais žvilgsniais ir pasiūlymais. Tolimame kampe sėdėjo kompanija, panaši į pakelės plėšikus, ir pliekė kauliukais. Fon Tucės niekur nesimatė. Ginklanešys išsirinko nuošalų staliuką, prisėdo ir nutarė laukti savo šeimininko. Netrukus prisiartino neįtikėtinai stora matrona, tikriausiai smuklininko žmona.

-Ko pageidausi, meiluti? Užkasti, išgerti, o gal nakvynės ir merginos?-pasiteiravo toji, ir mirktelėjo Bertoldui.

-Dėkoju, maloningoji ponia,-atsakė Bertoldas,-kol kas norėčiau kiaušinienės su kumpiu, iš keturių kiaušinių, ir pintos elio. Sakykite, maloningoji ponia, ar nebuvo čia užsukęs riteris vardu fon Tucė. Toks augalotas, su raudonais plaukais ir barzda?

-O kas klausia?-suraukė antakius matrona.

-Aš - jo naujasis ginklanešys, man prisakyta čia jo laukti.

-Tucė čia gan dažnas svečias, bet pasirodo tai kas dieną, tai kas mėnesį. Nemačiau jo kelias savaites. - atlaidžiau paaiškino matrona.- Dar ko nors?

-Kol kas tiek.

Netrukus Bertoldas jau šveitė gardžią vakarienę, svajodamas apie Sibilę, Geriogalos markgrafo dukterį, kurią prieš dvi dienas matė pro rūmų tvoros virbus. Nuostabaus grožio mergina, deja, pažadėta gražuoliui Akmengalos pilies markizui Vygandui Mantui. Bertoldas jau svajojo kaip užsitarnaus auksinius pentinus, dvikovoje nudės markizą, ir gaus nuostabiosios Sibilės ranką ir širdį. Staiga, pro tavernos duris įsiveržė kažkokia žmogysta.

Žmogysta vilkėjo pilką apsiaustą su gobtuvu, slepiančiu atėjūno veidą. Žmogus, svirduliuodamas it girtas, patraukė tiesiai prie Bertoldo stalelio, ir čiupo jaunuolį už atlapų. Stalelis, apvirto podraug su kiaušinienės likučiais, ginklanešys vos spėjo išgelbėti puodelį su eliu, pačiupdamas jį dešine ranka. Nepažystamasis viena ranka tarytum pamėgino išplėšti puodelį iš Bertoldo rankos, o kita, už atlapo, pritraukė jaunąjį ginklanešį prie savojo veido, ir sušnypštė:

-Neatiduok gyvačių garbintojams..!-sugargaliavo ir susmuko prie Bertoldo kojų. Nepažystamojo nugaroje styrojo paauksuota svaidomojo durklo rankena, kuri baigėsi stilizuota gyvatės galva.

Bertoldas pastebėjo, jog aplink jau spėjo susirinkti kone visi tavernos lankytojai. Jaunuolis pasilenkė prie nepažystamojo, ir pakėlė gobtuvą. Tai buvo senukas, kurio dėmėtą plikę juosė žilų plaukelių vainikėlis, o ant smakro žėlė reta barzdelė, kokią nešioja gydytojai ir filosofai. Bertoldas pakėlė senuko voką, kaip kad sykį girdėjo kalbant kaimo žiniuonį. Vyzdis buvo išsiplėtęs, rainelės beveik nesimatė.

-Miręs.-konstatavo Bertoldas, dešine ranka vis dar laikydamas puodelį su eliu. Ir čia pat, dėl viso pikto, apsidraudė:

-Lyg ir.-pridūrė jis.

Vienas iš žmogėnų, lošusių kauliukais, nustūmė ginklanešį į šalį, ir ėmė kraustyti velionio kišenes. Kitas, išlupo iš senolio nugaros durklą, ir įsikišo į užantį. Niekas nepuolė protestuoti. Netrukus krata buvo baigta, ir moradieriai pasiskubino dingti.

Bertoldas dar nespėjo atsitokėti, kuomet tavernos durys su trenksmu atsilapojo dar kartą. Šį syk įlėkė penktas gerai ginkluotų karių, rankose laikančių apnuogintus kardus. Ant karių kirasų ir skydų puikavosi jau matytas gyvatės simbolis. Kareivių vyresnysis, išsiskyręs iš kitų tuo, jog jo šalmą dabino raudonas kuodas, greitai įvertino padėtį ir kažką nesuprantama kalba įsakė vienam iš savo vyrų. Pastarasis dviem žingsniais prišoko prie senuko kūno, ir ėmė naršyti po velionio kišenes.

-Pavėlavot.-ne be piktdžiugos tarė menestrelis, prieš tai brazdinęs liutnią.

-Ką sakai, šunie! - su keistu akcentu užriko kuoduotasis karys, ir įrėmė kardą menestreliui į gerklę. - Kalbėk, jei nori gyventi, šunie! - pridūrė.

Menestrelis pasirodė ne iš bailiųjų. Nutaisė abejingą veido išraišką, ir pašaipiu balsu tarė:

-Kažkokie valkatos jau iškraustė jo,-menestrelis linktelėjo galva link lavono.- jo kišenes. Ir pasiskubino pasprukti. Tai įvyko maždaug prieš tris minutes. Aš tų valkatų nepažystu. Ir perspėju, jei ant mano kaklo atsiras nors įbrėžimas - esu artimas markgrafo draugas, ir tavo, susmirdęs šunvaiki, galva, dar neišaušus rytui, styros ant kuolo turgaus aikštėj.

Ore tvyrojo įtampa. Bertoldas sudribo ant suolo, ir nurijo kelis didelius gurkšnius elio. Maloniai vėsino. Ginklanešys užsivertė puodelį, ir ėmė godžiai gerti. Staiga pajuto, kaip su vienu maukau prarijo kažką kieto, dydžiu su lyg lazdyno riešutu, tačiau neatkreipė į tai dėmesio, ir ištuštino puodelį iki dugno.

Kuoduotasis įsispitryjo menestreliui į akis, matyt mėgindamas nuspręsti kokiu būdu įžūlėlį nugalabyti. Tačiau, po akimirkos kardą patraukė.

-Tiek to. Dabar neturiu laiko prasidėti dar ir su tavo draugelio gauja.-tarė kuoduotasis.- Ar kas nors iš čia esančių pažysta tuos vagis?

Vienas iš valstiečių nedrąsiai atsikrenkštė, it tarė:

-Esu girdėjęs, jog šitie plėšikauja prie Gumbynės kelio, ties Kurkle. Kurkliečiai būtu labai dėkingi, jei tuos vagis sutvarkytumėt, garbus pone. Net kelių auksinių už tokį reikalą manau nepagailėtų…

Kuoduotasis bjauriai nusikeikė sava kalba. Kažką įsakė savo vyrams, ir visi išdundėjo lauk, su tokiais pat trenksmais, kaip kad ir buvo sulėkę vidun.

Bertoldas pradėjo žagsėti.

-Šeimininke!-šūktelėjo jis.- Dar elio! Tą vakarą Bertoldas pragėrė visus turėtus grašius, o pabudo patvory, purtomas už peties. Praplėšęs akis, išvydo sero riterio fon Tucės fizionomiją.

-Na, mano ištikimasis ginklanešy, - tarė riteris,-kaip paaiškinsi savo nederamą elgesį?

-Sere riteri, o kad jūs žinotumėte kas man vakar nutiko!-puolė aiškintis Bertoldas, stodamasis ant kojų.

-Žinau, buvau "Vienakiam elfe", be to, jau visa Geriogala apie tai kalba.-nutraukė fon Tucė.- Maža to, kad net nepamėginai užkirsti kelio vagystei, dar ir prisiliuobei kaip kiaulė. Ir kaip gi tu žadi tapti riteriu, a, Bertoldai?

Bertoldas susigėdo.

-Tai kad pirmųjų buvo keturi, ir ginkluoti durklais, o antrųjų iš vis penki, ir su kardais!-pasiteisino ginklanešys.

-Tiek to, - šyptelėjo į ūsą riteris,- gerai kad bent jau nereikės ieškoti naujo ginklanešio. Na ir sekasi gi man - vienas paprasčiausias girtuoklis, kitas bailys ir girtuoklis!-ir nusikvatojo.

-Ar žinai kas buvo tas nužudytasis?-paklausė fon Tucė.

-Kažkoks senukas…-atsakė Bertoldas.

-Kažkoks senukas!-nusišaipė riteris.- Ne šiaip senukas, o pats Abeliarijus, Geriogalos markgrafo asmeninis alchemikas ir markgrafaitės Sibilės filosofijos mokytojas! Markgrafą šitie gyvatženkliai ne juokais įsiutino. Dabar renka vyrus gaudynėms. Eime, man bus proga užsidirbti, o tau - proga įgyti patirties. Be to, tu matei jų veidus, bus kas atpažįsta, jei kartais persirengtų.

Bertoldas, su skaudančia galva nuskubėjo riteriui iš paskos. Pirmiausia jiedu apsilankė miesto arklidėse, kur sumokėjo mokestį už žirgų išlaikymą, ir atsiėmė fon Tuces juodą eržilą ir Bertoldui paskirtą bėrą kumelaitę. Bertoldas padėjo riteriui apsivilkti sunkius žygio šarvus, pats įsinėrė į šarvinius marškinius (kurie be kita ko ir buvo ankstesniojo ginklanešio paskendimo priežastimi), prisisegė trumpą kardokšnį ir užsivožė lengvą šalmą. Po to abu raitomis patraukė link šiaurinių miesto vartų, kur rinkosi savanoriai. Pakeliui jaunojo ginklanešio sveikata pasitaisė, kartu grįžo ir nuovoka, tad ėmė klausinėti:

-O kaip gi su tais plėšikais? Turiu omeny kurie apkraustė velionį?

-Jei juos pirmieji suras gyvatženkliai, manau jie mirs lengvesne mirtimi, nei sumanė markgrafas.-niauriai atsakė riteris.-Bet jie tik padugnės. Svarbiausia - gyvatženkliai, jie nužudė Abeliarijų.

-Aha, durklas senio nugaroj buvo su tokiu pat simboliu, kaip ir pas anuos.-paaiškino pats sau Bertoldas.-O kas tie gyvatženkliai, ir ką jie norėjo atimti iš Abeliarijaus?

-Gyvatženkliai - tai gyvačių garbintojų šventyklos sargai. Tokių šventyklų apstu rytuose. Apie patį gyvačių garbintojų kultą nedaug ką teišmanau, meldžiasi kažkokiam dievui su gyvatės galva ir tiek. O ko jie norėjo iš senojo Abelerijaus - sugausim, pakankinsim, ir sužinosim. Arba pirma sužinosim, o po to pakankinsim.-šyptelėjo fon Tucė, o Bertoldas sunkiai nurijo seiles.

-Maniau, riterių kodeksas neleidžia kankinimų? - nedrąsiai paklausė jis.

-Kaip ir galabyti įkyrių ginklanešių.-atsakė riteris, o Bertoldas mažuma susigūžė.-Juokauju, kankinimų ir aš nemėgstu. Tuo užsiims profesionalai. Tačiau Abeliarijų aš buvau kelis kart sutikęs asmeniškai - tai buvo geras, kilnus ir išmintingas žmogus. Didžiojo maro metu, kuomet dauguma kilmingųjų, tame tarpe ir aš, pasipustė padus, jis liko Geriogaloje ir gydė paprastus miestelėnus ir valstiečius. Ir jokie svetimšaliai šventikai, atlikę šitokią piktadarystę, neliks nenubausti.-fon Tucė paragino žirgą pentinais, leisdamas Bertoldui suprasti, jog pokalbis baigtas.

Prie vartų jau buvo susirinkę apie tuziną riterių, ir koks dvidešimt lengvųjų raitininkų. Netrukus pasirodė markgrafo medžioklės urėdas su keletu pagalbininkų, kurie vedė dešimt vauksinčių medžioklinių skalikų, ir pats Geriogalos sargybos kapitonas, seras de'Rolis, kuris ir turėjo vadovauti gaudynėms.

-Ponai,-pradėjo de'Rolis,- pasak liudininkų, gyvatženklių būrelis turėtų sukiotis kažkur ties Kurklės kaimu. Kaip suprantu, jie net neįtaria ką tokį nužudė, ir kad yra persekiojami. Sėkmės, ponai, ir pirmyn.

Raiteliai ristele patraukė pro vartus. Jiems įkandin buvo paleisti skalikai, kurie bėgo šalia būrio, be perstojo amsėdami. Netrukus būrys pasileido galopu. Bertoldas buvo nesyk jodinėjęs tėvo ūkyje, tačiau tik ant paprasto darbinio arklio, o ne ant veržlaus kovinio žirgo. Į Geriogalą fon Tucė jaunuolis atlydėjo pėsčiomis, mat kumelaitė nešė riterio mantą. Išsilaikyti balne, juolab dar su šarviniais marškiniais, kuriuos jaunuolis prieš tai tik sykį buvo pasimatavęs, buvo nelengva. Tad ginklanešys susikaupė šiai užduočiai, melsdamas visas savo protėvių vėles, kad tik netektų joti šuoliais.

Riteriai tarpusavyje juokavo - kūrė kraują stingdančius planus, kaip jie pasielgs su belaisviais. Kai kurie juokeliai, kaip kad sero Motiejaus pasakojimas, kaip jis jaunystėje prapjaudavo prasikaltusiems valstiečiams pilvą, ir palengva ištraukdavo žarnas, sukdamas ant pagaliuko, privertė Bertoldo skrandį supykti, tad jaunuolis stengėsi nebesiklausyti.

Jaunuolio laimei, Kurklės kaimas buvo tik už pusvalandžio kelio raitomis, tad ginklanešys įsigudrino nė sykio neišdribti iš balno. Būrys sustojo. Ūmai skalikų amsėjimas nutilo, pasigirdo urzgimas. Vienas šuo pratysai užkaukė, ir netrukus jam jau pritarė kone visa ruja. Urėdas sušvilpė specialiu švilpuku, ir kauksmas nutilo. Bertoldas pakėlė akis nuo žirgo pakaušio, į kurį buvo sutelkęs dėmesį kone visą kelią. Už pusmylės matėsi šiaudiniai Kurklės stogai. Ore tvyrojo bloga nuojauta, trenkė svilėsiais. Visos kalbos nutilo, tylą trikdė tik neramus žirgų prunkštimas, ir pievos žiogai. Nesigirdėjo net paukščių.

Seras de'Rolis paragino pentinais žirgą. Būrys nusekė įkandin. Po kelių minučių persekiotojai įjojo į kaimelį. Nesimatė nė gyvos dvasios. Kaimo centre būrys sustojo. Bertoldą labai gąsdino tyla, nesigirdėjo net taip kaimui įprasto vištų kudakavimo. Skalikų kailiai pasišiaušė, šunys urzgė, bet nė vienas nebelojo. Ūmai vienas iš skalikų pribidzeno prie kažkokio tamsaus daikto, gulinčio vidury centrinės kaimo gatvelės, paaustė ir gailiai sucypęs spruko šalin. Iš pradžių Bertoldas manė jog tai tik skuduras, bet netrukus suprato, jog tai sutrūniję žmogaus palaikai su įkapėmis. Vienas iš lengvųjų raitelių, kaip Bertoldui pasirodė, sero de'Rolio ginklanešys, nušoko nuo žirgo, ir priėjęs koja paspyrė palaikus.

-Tai ne senas numirėlis. Kūnas kažkaip supuvęs, o rūbai ne, tik šlapi nuo glitėsių!-garsiai prabilo jis.

-Apieškot trobas!-įsakė de'Rolis.

Lengvieji raiteliai nušoko nuo žirgų, ir išsitraukė kardus. Bertoldas pagavo sero fon Tucės žvilgsnį, ir suprato, jog įsakymas liečia ir patį Bertoldą. Visi riteriai pasiliko balnuose. Jaunuolis suprato, jog jiems nepridera lipti iš balnų, juolab jog sunkiai šarvuotiems riteriams sunku kabarotis atgal ant žirgo.

Bertoldas skubiai nušoko nuo savo kumelės, vadeles užmetė už artimiausios vištidės stogo kraigo ir išsitraukė kardokšnį. Skubiai apsižvalgė, ką daro kiti, ir sekdamas jų pavyzdžių, išspyrė artimiausias duris. Tai būta gyvenamosios trobos.

Troboje buvo tamsu, kažkuo dvokė. Dūzgė musės. Blausi šviesa sklido pro angą stoge, kuri atstojo dūmtraukį. Bertoldas pajuto, kaip keletas musių atsitrenkė į jo veidą. Ginklanešys luktelėjo, kol akys apsipras su prieblanda, ir žengė gilyn į trobos vidurį. Ūmai suprato, jog tamsu, nes užvertos trobelės langinės. Bertoldas priėjo prie artimiausio lango ir atsivedėjęs smogė kardokšniu. Patalpa akimirksniu nušvito, tą pat akimirką pasigirdo kurtinantis tūkstančių-tūkstančių musių dūzgimas. Atsisukęs Bertoldas išvydo, jog musės pakilo nuo tokių pat palaikų kaip ir gatvėje, tik šįsyk tai būta merginos - suprato iš gėlėtos suknelės. Viename kampe Bertoldas išvydo lopšį, ir atsargiai dirstelėjo vidun. Tą pat akimirką, pro šoko lauk pro trobelės duris, ir čia pat ištuštino savo skrandį. Pakėlęs akis, su palengvėjimu pamatė, jog pietumis atsikratė ne jis vienintelis: dar keletas jaunų karių susilenkę žiaukčiojo. Vienas žilaūsis kareivis kažką negarsiai aiškino de'Roliui.

Seras fon Tucė garsiai prabilo:

-Sere de'Roli, privalome grįžti į Geriogalą ir pasiimti būrį garnizono vyrų. Vykome į smagią medžioklę, o susidūrėme su kažkokia prakeikta magija! Turime tik kiek daugiau nei tuziną patyrusių karių, ir būrį beveik neapmokytų vaikigalių.

-Kol kas jūs dar ne kapitonas, riteri!-atrėžė de'Rolis.- Šie valstiečiai- bejėgiai, naktį juos galėjo išskersi ir penki gerai ginkluoti vyrai. O supūti galėjo ir ne nuo magijos. Niekas niekur nevyks, kol neišsiaiškinom kas čia nutiko.-de'Rolis pasisuko į fon Tucę, ir tyliai tik jam pridūrė.-Jei tai koks nors naujas maras, negalime jo parnešti į miestą.-tačiau vėjas atnešė šiuos žodžius ir iki Bertoldo ausų. Fon Tucė be žodžių linktelėjo, o jaunajam ginklanešiui vėl supyko skrandis.

de'Rolis pasisuko į kareivius:

-Ko stovit, kaip kaimo davatkos! Suraskit ką nors kas užvestu šunis ant pėdsako!

Kareiviai skubiai išsilakstė po kaimelį. Bertoldas nutarė į tą pačią trobą nebegrįžti ir patraukė link nuošalesnės. Išspyręs duris, išgirdo kaip sudūzgė musės. Jaunuolis, net nedirstelėjęs vidun, apsisuko, ir patraukė link tvarto. Atidaręs plačias tvarto duris, suprato, jog gyvulius ištiko toks pat likimas. Ūmai Bertoldas be galo užsimanė gerti. Apsidairęs išvydo šulinį. Kurį laiką dvejojo, ar šulinys negali būti užkrato šaltinis, bet greit suvokė, jog ožkoms valstiečiai vandenį semia iš balos, tad ramiai patraukė link šulinio.

Priėjęs, nuleido prie gervės pritvirtinta medinį kibirą gilyn, ir ištraukęs sklidiną, nurijo kelis gurkšnius ledinio vandens, o likusį susipylė ant galvos. Jau norėjo pastatyti kibirą atgal, ant tam skirto suolelio, kaip išvydo prie šulinio gulinčią odinę pirštinę. Jaunuolis skubiai nusviedė kibirą į šoną ir ją pakėlė pirštinę. Išvydo ant pirštinės išsiuvinėtą gyvatės ženklą. "Ir gyvatėms reikia gerti!"-toptelėjo Bertoldui. Ginklanešys bėgte pasileido link kaimelio vidurio. Pribėgęs prie de'Rolio sušuko:

-Sere!-ir ištiesė pirštinę.

De'Rolis ją paėmė, ir apžiūrėjo.

-Sveikinu, pagaliau radai šio to vertą.-tarė jis. Bertoldas manė, jog pagyrimas skirtas jam, bet čia pastebėjo, jog žodžiai skirti fon Tucei, ir kalba eina ne apie pirštinę, o apie ginklanešius. Tai paglostė jaunuolio savimeilę.

Ūmai, iš pietinės kaimelio pusės pasigirdo džiaugsmingi kareivių riksmai ir kažkieno pratįsą dejonė. Po minutės du kariai atvilko kažkokią skarmaluotą žmogystą, ir nutėškė priešais de'Rolį. Bertoldas atpažino tą patį valstietį iš "Vienakio elfo", kuris ir nurodė gyvatženkliams Kurklės kaimą.

-Rūsyje šuo slėpėsi.-išdidžiai paaiškino vienas iš žmogystą atvilkusiųjų.

-Kalbėk!-įsakė valstiečiui de'Rolis.

-Mano lorde, dėkui protėvių vėlėms, jūs čia! Vakar buvau Geriogalos turgui, pardaviau šešis peniukšlius... -Pasakok kas čia nutiko, senas kvaily, kol neįsakiau išperti rykštėmis!-nutraukė valstietį kapitonas.

-Tai aš ir sakau, mano lorde, -persigandusiu balsu tarė valstietis.- užsukau į karčiamą, o ten pamačiau kažkokį negyvą senį su peiliu nugaroje...-ūmai senis susigūžė, išvydės, kaip de'Rolis griebiasi už kalavijo rankenos. Bet išgirdęs, jog pasakojama apie Abeliarijaus mirtį, de'Rolis nusiramino, ir mostu leido seniui tęsti.- o nabašnikui,- tęsė valstietis,- jau kišenes kraustė keli nedorėliai, vieną jų pažinau: kalvio Galvono sūnus iš Kurklės, girdėjau, su plėšikais susidėjęs. Pamaniau, kad tai jis ir bus tą senį nusmeigęs. Vos tie nelabieji apiplėšė velionį, ir spėjo pasprukti, kaip pasirodė ginkluoti vyrai, pamaniau miesto sargyba, ko su girta galva nebūna.-kreivai šyptelėjo valstietis, o de'Rolis mostu paragino paskubėti.- Tai tie vyrai pirma susikivirčijo su ponu menestreliu Almu, o aš, senas kvailys, manydamas kad gelbsčiu poną Almą, nurodžiau tiems vyrams Kurklę, girdi ten ir ieškokit galvažudžio. Pats tai aš iš Lazdynų. Vyrai išėjo, maniau, viskas tuo ir baigsis. Tik, kad kai jau patraukiau namo, mane tie patys vyrai ir pačiupo. Klausia, iš kur žinau, kad anie prie Kurklės būna. Aš apie kalvio sūnų papasakojau. Tada sako, girdi, vesk mus dabar pas tą kalvį. Tai aš ir nuvedžiau pas Galvoną. Pakeliui, lyg iš dūmo, atsirado dar vienas - raganius, iš syk supratau. Tas aniems sako - ne į tą pusę einat, JIS mieste...

-Kas tas jis?-nutraukė pasakojimą de'Rolis.

-Tai kad taip ir nesupratau, bet po to tą JĮ dažnai minėjo. - atsakė valstietis. Čia Bertoldui toptelėjo mintis, ir jis daug negalvojęs išreiškė ją garsiai:

-O iš kur žinai apie ką jie kalbėjo, juk jų kalba ne mūsiška - mūsiškai tik vienas kalbėjo?-išvydės surauktus fon Tucės antakius, ginklanešys išsyk pasigailėjo, jog nesulaikė liežuvio už dantų. Tačiau netrukus fon Tucė jam pritariamai linktelėjo.

-Ar tik nemeluoji, suktas žaltį!-suriko valstiečiui de'Rolis, išsitraukdamas kalaviją.

Valstietis prisišliejo prie žemės, prisidengdamas galvą rankomis, ir sulemeno:

-Ne ne, mano lorde, sakau tiesą, prisiekiu protėvių vardais, tikrai tiesą sakau! Kariai tikrai ne mūsiškai šnekėjo, bet raganius tai tik mūsiškai! Matyt anų kalbos nemokėjo!

-Gerai, kol kas gali tęsti.-griežtu balsu tarė de'Rolis. Valstietis kiek atsitiesė, išspjovė kelio dulkes ir tęsė pasakojimą:

-Tai anas, raganius, ir sako - JIS mieste. Bet tų vyrų vyresnysis atsakė, kad eina ten kur JĮ patys atneš. Taigi atėjom pas Galvoną. Tas raganius tik savo lazda kažką tik šmak - šmak - ore pabraižė! Visi aplink, net gyvuliai iš syk užmigo, net uodai nezyzė. Tik mes ir Galvonas ne. Pradėjo tieji Galvoną kamantinėti, visaip kvosti, kur, girdi, sūnų tavo rasti. O kalvis tai drūtas vyras - anie vadžiomis pririšo jį prie suolo, o jis tik šast! - ir sutraukė vadžias!-valstietis pamiršo baimę ir įsijautė į pasakojimą, atsistojo ir net ėmė gestikuliuoti rankomis, rodydamas kaip ten buvo.- Galvonas čiupo iš raganiaus rankų lazdą ir pradėjo anuos vanoti! Kareiviai kardus išsitraukė, ir prasidėjo peštynės! Dar nežinia kas būt laimėjęs, jei ne burbulas, kur ant raganiaus lazdos galo buvo, nebūtų sutrūkęs. Kad pradės iš tos lazdos visokios žiežirbos lakstyt! O raganius kaip boba iš baimės žviegti pradėjo! Galvonas pro langą su visais rėmais iš šoko, ir pasileido tekinas. Tada raganius kažkokį burtą metė - Galvonas tik šast, ir parkrito! Ana ten ir guli. - valstietis pirštu parodė į palaikus, kuriuos pirmuosius būrys ir surado.

-Tęsk!-paragino senį kapitonas.

-Tai kad beveik ir viskas,- liūdnai tęsė valstietis,- raganius kad suriks: bėkit kol nesprogo! Tai visi ir nulėkė, ana ten, - valstietis ranka mostelėjo miškelio link,- o aš į kitą pusę, nes prisiminiau, kad pas žolininką Kuką, amžiną atilsį jam, gilus rūsys, kur žoles laiko, yra. Tai ir įlindau. Pro rūsio durų plyšį dar mačiau kaip visur pradėjo sklisti kažkokia geltona švytinti migla, tai užkišau skudurais duris, kad vidun neprilystu. Pralaukiau iki ryto - išlendu lauk: žiūriu a nei vieno gyvo - vieni grobai. Nei gyvulių neliko. Pamaniau, kad pasaulio galas, tai atgal į rūsį...

-Kur vyko grumtynės su kalviu? - paklausė de'Rolis.

-Ana ten,-parodė į kiek didesnę nei kitos trobą,- Galvono namai.

De'Rolis nušoko nuo žirgo. Kiti riteriai pasakė jo pavyzdžiu. Visas būrys patraukė link kalvio namų. Priėjus arčiau, pasimatė, jog vieno lango langinės su didele jėga išlaužtos iš vidaus. Kapitonas galvą mostelėjo savo žmonėms. Žilaūsis kareivis ir de'Rolio ginklanešys įbėgo į namą. Netrukus grįžo. Ūsuotasis laikė rankose kalvio žnyples, kuriose nešė juodą lazdą, stengdamasis laikyti ją kuo toliau nuo savo kūno.

De Rolis paėmė žnyples su lazda iš kario rankų, ir įdėmiai apžiūrėjo. Viename gale išvydo raudono stiklo šukę, ir atšlijęs patraukė lazdą nuo savo veido.

-Urėde,-tarė jis,-kuris iš tavo šunų pats prasčiausias?

Seras Motiejus suprato kapitono užmačias, ir suskubo protestuoti:

-Kurių galų gerą šunį, kapitone? Juk turim valstietį!

De'Rolis nieko neatsakė, tik piktai dėbtelėjo, ir Motiejus iš syk nutilo. Urėdas, laikydamas už antkaklio, atvedė šunį.

-Nežinau, ar suveiks,-regis, kapitonas kalbėjo šuniui,- bet tavo vietoj, prašyčiau protėviu, kad nesuveiktų. Kapitonas paėmė lazdą į ranką, numesdamas žnyples, ir bakstelėjo lazdos galu su šuke skalikui į šlaunį. Šuo gailiai sucypė. Ant balto trumpo kailio, pasirodė raudonas kraujo lašelis. Skalikas regis nežadėjo mirti, o sau patenkintas lekavo, nekreipdamas dėmesio, jog ką tik buvo įdurtas.

-Ką gi, regis nieko.-tarė kapitonas, ir nusviedė lazdą į šalį.-Ant arklų! Metas tęsti mūsų medžioklę!

"Ant arklių" kiek užtruko, mat ginklanešiams teko padėti kai kuriems sunkiai šarvuotiems riteriams. Maždaug po penkių minučių beveik visi sėdėjo balnuose- išskyrus tris šunininkus, kurie laikė šunis ir nelaimingąjį valstietį, kuriam buvo liepta palaidoti visus mirusius, o po to nešdintis po velnių.

Staiga skalikas, kuriam buvo įdrėksta raganiaus lazda, pratysai gailiai sucypė, ir krito. Šunininkai greitai patraukė kitus skalikus toliau. Vargšas padarėlis kurį laiką gulėjo tąsomas konvulsijų, tačiau greit nurimo. Žaizdelė ant šlaunies ėmė juoduoti ir plėstis. Iš šuns nasrų pasipylė geltonos putos. Greitai suputojo ir visas kailis. Per kelias minutes iš skaliko beliko dvokianti balutė ir kaulai, su keliais odos lopinėliais.

-Hm..-numykė de'Rolis.- Pasirodo veikia. Reikia atsikratyta ta lazda. Fon Tuce, neprieštarausi, jei šią užduotį paskirsiu tavo ginklanešiui, regis sumanus vaikinas?

-Ne, milorde, aš nieko prieš.-atsake fon Tucė, o Bertoldą vėl ėmė kamuoti bloga nuojauta.

-Jaunuoli, - kreipėsi į Bertoldą kapitonas,- tau teks kurį laiką pasilikti kaime, ir prižiūrėti, jog šis mužikas,-de'Rolis galva mostelėjo į vargšą valstietį,-iškastų gilią duobę, įmestų ten šį pagalį, ir užkastų. O po to dar krūvą akmenų užritintų. Tikiuosi susidorosi?

-Neabejokite, milorde!- džiugiai atsakė Bertoldas, kurį ypač džiugino mintis, jog neteks joti šuoliais paskui lekiančius skalikus.

De'Rolis pasisuko į medžioklės urėdą:

-Urėde,-ir švystelėjo urėdui Bertoldo surastą pirštinę,- paruošk šunis.

Urėdas padavė pirštinę vienam iš šunininkų. Tas iš kišenės išsitraukė švarią skepetą, ir stengdamasis neliesti pirštinės plikomis rankomis, išvertė ją į priešingą pusę, ir nunešė pauostyti šunims. Po to šunis paleido nuo pasaitų, o šunininkai paskubėjo užšokti ant žirgų. Iš pradžių skalikai vaikštinėjo ratais, uostinėdami žemę, bet netrukus vienas rado pėdsaką, ir pasileido strimgalviais miškelio link. Likusieji skalikai amsėdami nusekė jam iš paskos. O paskui juos, ir visas būrys, išskyrus Bertoldą. Pastarasis nušoko nuo žirgo, ir pririšo jį prie tos pačios vištidės, kaip ir prieš tai.

-Tai ką gi man daryti, mano lorde?-paklausė vargšas valstietis. "Mano lorde! Puikiai skamba. O dar tik prieš aštuonias dienas.."-toptelėjo Bertoldui.

-Susirask kastuvą, ir kask. -atsakė Bertoldas.

-Kur?-paklausė valstietis. Bertoldas minutėlę pamąstė, paskui pirštu bedė į pirmą pasitaikiusią vietą.

-Čia.-tarė.

-Tai kad čia žemė baisiai suplūkta, per savaite neiškasi. Gal geriau ten?-valstietis pirštu parodė į kažkieno daržą.-Vargu ar šeimininkams beprireiks daržovių.

-Kaip išmanai.-atsakė Bertoldas.-Tik prieš kasdamas, surask man padoresnę kėdę, visai nusiplūkiau šiandien. Beje, kuo tu vardu?

-Lotaras, mano pone. - pasakė valstietis ir kažkur dingo, o po kelių minučių grįžo su patogiu pintu krėslu ir kastuvu kitoje rankoje. Bertoldas įsitaisė krėsle, ir ėmė stebėti valstiečio darbą. Lordu būti visai neblogai.

Valstietis iškasė mažyte duobutę, tinkama nebent medelio sodinimui, ir stabtelėjo.

-Ana ten,-tarė jis, ir pirštu nurodė objektą, apie kurį kalbėjo,-stovi Galvono išvietė. Gal įmetam ten tą pagaikštį, užverčiam žemėm, ir baigtas kriukis?

-Galima,-atsakė Bertoldas,-tik prieš tai turėsi išvietę išsemti, antraip lazda liks paviršiuje plūduriuoti. -Tai aš akmenį pririšiu, ta ir nuskęs!-paaiškino valstietis vardu Lotaras.

-Lordas de'Rolis aiškiai sakė užkasti, o ne skandinti, tai ir užkask, o ne skandink.

Valstietis piktai dėbtelėjo į Bertoldą. Ginklanešys staigiu judesiu ištraukė iš makščių kardokšnį ir ėmė krapštyti nagus. Valstiečio fizionomijoje netikėtai atsirodo labai pagarbi išraiška.

-Klausau, mano pone, mano lorde! Užkasti, ne paskandinti, na ir kvailas gi aš valstietis..-meilikaujančiu balsu prabilo jis. Netrukus susirado kirvį, ir ėmė ardyti būdelę, virš velionio Galvono išvietės. Naujai iškeptas vienintelio valstiečio lordas Bertoldas, teikėsi nusnūsti maloniai šildant saulutei. Sapnavo markgrafaitę Sibilę. Pabudo nuo Lotaro klyksmo. Bertoldas akimirksniu pašoko, čiupdamas ant kelių gulintį kardokšnį.

-Na, na, jaunasis karžygy, nebūtina gi šitaip karščiuotis.-pasigirdo pašaipus balsas. Ginklanešys priešais save išvydo keturis gyvatženklius karius, ir penktąjį, pasidabinusį purpurine mantija, kaip suprato Bertoldas, raganių. Raganiaus diržo sagtį irgi puošė gyvatės simbolis. Dar syki pasigirdo Lotaro dejonė. Pasirodo penktasis gyvatženklis karys su pasimėgavimu trukdė nelaimėliui valstiečiui išlipti iš išvietės duobės, į kurią pastarasis buvo įstumtas. Kiek tolėliau jaunuolis pastebėjo šešis žirgus.

-Leiskite prisistatyti,-vėl prabilo raganius,-aš esu Raudonųjų Lygumų lordas baronas Nabuda. Kaip suprantu, turite daiktą, kuris priklauso man, tai yra mums.-pasitaisė baronas Nabuda žvilgtelėjęs į savo bendrus. -O kur tos Raudonosios Lygumos?-pasmalsavo Bertoldas, nenuleisdamas kardokšnio, nors ir suprato, jog kovos niekaip nelaimėtų, net jei ir mokėtų kautis.

-Pietryčiuose.-trumpai atsakė baronas.-Atiduok man JĮ, ir galbūt paliksiu tave gyvą. Jei neatiduosi, irgi paliksiu gyvą, tik prieš tai išdursiu akis ir ausis, nukirsiu rankas ir kojas!-išsiviepė Nabuda.

-Rimtas argumentas.-sutiko Bertoldas. Nors ir stengėsi laikytis tvirtai, tačiau ranka laikanti kardokšnį ėmė išdavikiškai drebėti. Todėl jaunuolis atsargiai nuleido ginklą.-Tačiau, gerbiamasis Raudonųjų Lygumų lorde barone Nabuda, kaip aš jums galiu atiduoti JĮ, jei jo neturiu, ir net nežinau nei kas tas JIS, nei kaip JIS atrodo? -Nejuokauk su manim, šunyti! Sielų akmuo niekada neklysta, o šį syk rodo į tave! - raganius ištiesė link Bertoldu sugniaužtą kumštį. Ant raganiaus rodomojo piršto buvo žiedas, su ryškiai švytinčiu raudonu akmeniu. Tikriausiai tai ir buvo tasai sielų akmuo. Kuoduotasis gyvatženklių karys pridėjo kalavijo smaigalį Bertoldui prie gerklės.

-Bet, bet, bet...-užsikirto Bertoldas,-aš nieko neturiu, kas nepriklauso man, bent pasakykit kaip tas daiktas atrodo?

Raganius nieko nesakęs, priėjo prie Bertoldo arčiau, ir ėmė vedžioti žiedu prie jo kūno. Ties pilvu žiedas suspindo dar smarkiau. Ūmai jaunuolis suprato! Senasis Abeliarijus kažką įmetė į Bertoldo puodelį su eliu, o jis tą KAŽKĄ prarijo! "Galas! Paskers ir išims!" - toptelėjo ginklanešiui. Raganius kilstelėjo jaunuolio grandijas, ieškodamas to KAŽKO. Panaršė striukėje, kilstelėjo ir ją. Sutrikęs pakėlė antakius. Po to dėbtelėjo į jaunuolio pilvą. Kūry laiką kažką tyrinėjo Bertoldo veide. Sutrikimą pamažu ėmė keisti nuostaba. Ūmai raganius ėmė isteriškai kikenti, net susilenkė dvilinkas. Kuoduotasis karys, nuostabos kupinu balsu, paklausė: -Kas nutiko, barone?

-Jis, jis..-springdamas iš juoko, ir rodydamas į Bertoldą,- jis JĮ prarijo!

Bertoldas ėmė karštligiškai mąstyti. Turi būti kažkokia išeitis! Ūmai suprato, jog rankoje vis dar laiko kardokšnį. Nuleistą, bet laiko rankoje! Mintyse Bertoldas nusišaipė: kuoduotasis gal ir atrodė grėsmingai, bet tikrai nebuvo patyręs karys.

-Teks išimti.- ramiu balsu pareiškė kuoduotasis. Ir stumtelėjo kalavijo smaigalį į Bertoldo gerklę, bet ginklanešys tam jau buvo pasiruošęs: staiga atsilošė, ir tuo pat metu staigiu judesiu kilstelėjo ginklą. Gyvatženklio kalavijo smaigalys vos nubrozdino jaunuolio smakrą, o kardokšnio ašmenys įsmigo į kažką minkšto, kuoduotajam tarp kojų. Jaunuolis truktelėjo kardokšnį į save. Kuoduotasis paleido kalaviją ir abiem rankomis susiėmė už skaudančios vietos. Mėgino klykti, bet iš gerklės išėjo tik oras. Kojomis tekėjo kraujo upeliai. Kuoduotasis neteko sąmonės anksčiau nei susmuko.

Bertoldas nedelsdamas čiupo dar nuo juoko priepuolio neatsigaunančio raganiaus ranką, apsuko jį tarytum šokyje, čia pat pakišdamas kardokšnį Nabudai po gerkle ir prisidengdamas jo kūnu kaip skydu nuo galimo sviesto durklo.

-Krustelsi - papjausiu, ištarsi bent žodį - papjausiu!-sušnypštė jaunuolis raganiui į ausį.

Bertoldas įvertino padėtį: trys gyvatženkliai suakmenėjusiais veidais spoksojo į Bertoldą ir raganių. Ketvirtasis, vis dar kikendamas, mindė Lotaro pirštus, vos tik tas mėgino įsikibti išvietės krašto.

-Ei, padėk jam išlipti!-šūktelėjo jaunuolis. Ketvirtasis karys taip pat sustingo, bet nė nemėgino padėti valstiečiui. Ūmai Bertoldas - suvokė - jie nesupranta jo kalbos.

-Pasakyk jam!-tarė jis raganiui.-Mėginsi kerėti - papjausiu!-pridūrė.

-Nemoku šių barbarų kalbos!-verksmingu balsu pasiskundė baronas Nabuda.

Ginklanešys mėgino sugalvoti kokią išeitį, bet nelaimėlis valstietis ir pats išsiropštė iš duobės.

-Atvesk žirgą!- paliepė jam Bertoldas. Lotaras skubiai įvykdė. Viena ranka jaunuolis čiupo pavadžius. Ir ėmė mąstyti, ką daryti su raganium. Saugiausia būtu papjauti ir sprukti. Tikriausiai tą suprato ir raganius, nes greitakalbe sušuko:

-Anaa-lal-na-alalat!- ir dingo. Bertoldas vos išsilaikė ant kojų. Čia pat šoko ant žirgo. Pajuto du stiprius ir aštrius smūgius į nugarą - svaidomieji durklai. Tuo pat metu Lotaras persivertė priešais Bertoldą, žirgui ant sprando: įsitaisė tarytum maišas. Jaunuoliui toptelėjo, jog turėtu jau merdėti, bet ūmai suprato: grandijos! Bertoldas sušėrė kumelę kardokšnio plokštuma, ir nukūrė.

-Į rytus!-stenėjo nelaimėlis valstietis. Bertoldas tik dabar suvokė, kaip smarkiai Lotaras dvokia išviete.-Prie Gumbynės tilto, jis tik už pusės mylios!-tęsė Lotaras.

-O kas ten?-paklausė jaunuolis.

-Ten trolis.

-Kas??

-Trolis. Lordas Gideonas laiko trolį. Trolis saugo tiltą ir renka muito mokesčius. Pro trolį niekas nepraeis.-paaiškino valstietis.

-Raganius praeis.-atsakė Bertoldas, ir valstietis graudžiai sudejavo. Bet jaunuolis vis vien pasuko į rytus.-O tas trolis, mus praleis?-pasitikrino Bertoldas.

-Praleis. Aš jį pažystu. Visada praleidžia.-užtikrino Lotaras.

Staiga Bertoldui toptelėjo: joti šuoliais visai nesunku.

***

Seras de'Rolis pakėlė ranką, ir persekiotojų būrys sustojo. Urėdas švilpuku pakvietė šunis.

-Kažkas čia negerai.-tarė kapitonas.-Mes jau kelias valandas sukame ratais. Žirgai ilgai nebetems.

-Milorde, jei leisite,-įsiterpė urėdas. Kapitonas linktelėjimo leido jam kalbėti.-manau, jei raganius galėjo vienu užkeikimu pražudyti kalvį, tai suklaidinti šunis, jam -juokų darbas. - pareiškė nuomonę urėdas.

-Greičiausiai.-sutiko de'Rolis.- Grįžtame į Geriogalą. Pakeisime žirgus ir paimsime būrį garnizono pėstininkų. Pekeliui, iš Kurklės paimsime jaunąjį sero fon Tucės ginklanešį. Negalime leisti raganiui pasprukti!- įsakė kapitonas.

Būrys apsisuko, ir ristele patraukė Kurklės link. Po valandos pasiekė kaimą.

Kaimo centre būrys išvydo keistą vaizdą: pačiame viduryje, lyg sostas pūpsojo pintas krėslas. Šalia krėslo gulėjo kūnas kraujo klane. Smarkiai dvokė išviete. Urėdas kilstelėjo ranką, leisdamas būriui suprasti, jog nereikia joti arčiau, kol neištirti pėdsakai. Urėdas su savo pagalbininkais, nušoko nuo žirgų, ir atsargiai žingsniuodami, pasilenkę, ėmė apžiūrinėti gruntą. Urėdas priėjo prie tysančio kūno, ir jį apvertė.

-Negyvas!-tarė jis.-Buvo paliktas, ir mirtinai nukraujavo. Ponai, turiu pastebėti, labai negarbingas smūgis!-linksmesniu balsu pridūrė urėdas. Keletas vyrų sukikeno.

Netrukus urėdas, su savo vyrais baigė apžiūrą ir kažką paskubomis aptarė. Po to garsiai paaiškino: -Buvo šešiese, raiti. Žirgus paliko ana ten.-urėdas mostelėjo ranka.. Išgirdęs, jog gyvatženklaiai įsigijo žirgus, de'Rolis riebiai nusikeikė. Urėdas tęsė:

-Valstietis tikriausiai valė išvietę, ir buvo ten įstumtas.-medžioklis gestu nurodė smirdanti kraterį.-Vienas iš šešių stovėjo prie išvietės. Dar trys, štai čia, o kiti du prie krėslo. Regis, jaunuolis iš pradžių tame krėsle ir sėdėjo, kol buvo užkluptas.-urėdas šyptelėjo į ūsą.- Vienas jų negyvas. Valstietis išlipo iš išvietės, štai - aiškiai matosi srutų juosta, net pėdsakų nereikia, ir atvedė prie krėslo žirgą. Toliau visi pėdsakai dingsta. Neapseita be magijos, ne kitaip. Nesimato nei iš kur atjojo gyvatženkliai, nei kur jie nujojo. Neaišku, kas nutiko jaunuoliui. Greičiausiai valstiečio atvestas žirgas, buvo skirtas jam.

-Tikėsimės, jis išnešė sveiką kailį.-tarė de'Rolis ir paniuro.-Tikėsimės, jog raganių pavyks sučiupti. Į Geriogalą!-įsakė.

*** Bertoldas karts nuo karto atsigręždavo per petį, įsitikindamas, jog gyvatženklių dar nesimato. Bet jie vysis, būtinai vysis, suprato jaunuolis. Bent jau raganius, tai tikrai. Lotaras pagaliau užsirangė ant žirgo kaip pridera, bet dėl to buvo tik nepatogiau žiūrėti į kelią, o dvokas tapo nebepakenčiamas. Diena jau buvo pasibaigus, sparčiai temo. Bet netrukus pasirodė pilnatis, ir kelias matėsi visai pakenčiamai.

-Tau pasisekė, kad aš ne seras Motiejus.-stengdamasis kvėpuoti tik pro burną, tarė valstiečiui Bertoldas.

-Huh..?- nesuprato tas.

-Jis būtu tave asmeniškai paskandinęs išvietėje, o ne vilkęs kartu su savimi.-paaiškino jaunuolis.

-Bet, mano pone, aš gi atvedžiau žirgą, pasakiau kur trolis...

-Tai ir sakau: tau pasisekė.- šyptelėjo ginklanešys.

Netrukus bėgliai išvydo seną, samanotą akmeninį tiltą su kažkada grakščia, o dabar apgriuvusia kolonada. Apačioje šniokštė vanduo. Bertoldas pasuku žirgą tilto link. Staiga, dar nespėjus užjoti ant tilto, prieš akis išdygo didžiulė stovykla.

-Būūūūūūūūū!- storu balsu sušuko stovykla. Kumelė pasibaidė, ir žvengdama atsistojo piestu: Bertoldas ir Lotaras žnektelėjo žemyn, o kumelė kažkur paspruko. Bertoldas įveikė svaigulį, ir pasikėlęs ant alkūnių, ėmė apžiūrinėti būtybę. Anksčiau niekada nebuvo matęs trolių, tik girdėjęs, esą jie visi neapsakomai buki ir žmogėdros. Šis buvo dviejų stambių jaučių dydžio. Kūnas panašus į kresno kuproto žmogaus, rankos kone iki žemės.

Vienoje letenoje trolis laikė įspūdingą vėzdą. Žvilgtelėjęs į būtybės delnus, jaunuolis nusprendė, jog vien trolio pirštai storumo su lyg vidutinio vyro riešu. Būtybės galva kiek panaši į žmogaus, bet tik tiek, kiek tarytum mažas vaikas iš molio lipdytų žmogaus atvaizdą. Ant galvos augo didžiulis kaltūnas plaukų, kurie slėpė ausis. Bertoldas spėjo, jog ausys turi būti su smailais galiukais. Trolio apatinis žandikaulis buvo neproporcingai didelis, ir atsikišęs į priekį, iš jo styrojo dvi šerniškos iltys. Trolis buvo apsitaisęs avikailiais.

-Na,-tarė trolis,- tai jau prisižiūrėjai?-Bertoldas suprato, jog žodžiai skirti jam.

-Čia tau ne žvėrynas. Klok tris markes ir nešdinkis!-pridūrė trolis.

Bertoldas atsistojo.

-Aš su juo.-tarė jis, ir mostelėjo į valstietį.

-Taip taip, šitas ponas su manimi.-suskubo patvirtinti Lotaras.

Trolis žvilgtelėjo į valstietį, ir suraukęs nosį, savo didžiuliu delnu pamėgino nuvyti nuo veido tvaiką.

-O kas tu toks, smirdantis kvaily?-paklausė jis.

-Negi gerasis trolis manęs nepažysta?-nustebo Lotaras.- Aš gi Lotaras iš Lazdynų.

-Visi, jūs žmogėnai, man atrodote vienodai.-atsakė trolis, ir nusičiaudėjo. Iš už skverno išsitraukė nosinę ir garsiai nusipūtė. Įsižiūrėjęs, jaunuolis suprato, jog ta nosine - tai buvęs kažkokio karžygio apsiaustas.- Prakeikta sloga! Bet tu gali eiti,- tarė trolis Lotarui ir dėbtelėjo į Bertoldą,- o tu, klok tris markes, arba apsisuk ir mauk atgal!

-Kaip čia dabar,-nusistebėjo Bertoldas,- jis gali eiti, o aš ne? Aš gi ne koks pirklys, ir ne svetimšalis, muito mokėti man nereikia...

-HA!-nutraukė jį trolis.-Mužikai nuo mokesčio atleisti... ..AAa apčiūū! Jiems tiltas reikalingas darbo reikalais. O tu, ponaiti... Aaaaaaaaa aaapčiūū! ...mokėk tris markes! Prakeikta sloga! -Na, tai... Sudie!-tarė Lotaras, ir nuskuodė per tiltą. Bertoldas nusikeikę. Trijų markių jis neturėjo. Be žirgo, nuo gyvatženklių niekaip nepaspruks. Jaunuoliu toptelėjo, jog galėtu tą daiktą, kurio taip trokšta raganius, palikti kur po krūmu, tegu išsikrapšto. Tačiau, kad ir kaip stengęsi, po krūmu nesinorėjo.

-Gerbiamasis troli,-kreipėsi jis,-ar nesutiktumėte mainais paimti mano grandijų? Jos vertos daug daugiau nei tris markes.

-Gal manai, kad aš kyšius imu!-užriaumojo trolis.-Dink iš čia!

-Gerbiamas troli, mane vejasi penki vyrai, vienas iš jų - galingas raganius. Jei nepraleisi - man galas!

-Taip, taip, o aš - gražuolis elfų princas.-atsakė trolis.-Pasakiau, dink iš čia, kol nesutryniau į miltus!

Situacija darėsi beviltiška. Trolis vėl nusičiaudėjo, atrėmė vėzdą į koloną, ir, išsitraukęs nosinę, pradėjo pūsti. Bertoldas pamėgino išnaudoti momentą, ir smuko pro trolį. Įveikė kone visą tiltą, ir jau manė, jog pavyks, kuomet pajuto kaip didžiulė leteną jį sučiumpą, kaip kokią varlę. Pasirodo troliai bėgioja neįtikėtinai greitai. Jaunuolis mėgino išsitraukti kardokšnį, tačiau trolis pačiupo Bertoldo ginklą laisva ranka, ir sutrupino tarp pirštų. Bertoldas apatišku žvilgsniu stebėjo, kaip plieninės šukės krenta ant akmenų.

-Uhhhh...! Vagis! Nelegalas! - užriaumojo trolis, ir vėl nusičiaudėjo. Bertoldas buvo nuneštas prie vienos iš kolonų, kur išvydo grandines. Trolis prirakino vieną jaunuolio koją prie grandinių, ir paaiškino:

-Rytoj keliausi pas lordo Gideono teisėją ir budelį. Jis ir nuspręs kas tu toks, ir ką su tavim daryti. Gal tik išpers, o gal pakars.

Bertoldas pamėgino paaiškinti troliui padėtį:

-To raganiaus burtai pražudė visą Kurklės kaimą. Jis žodžiu sugeba žudyti. O jo bendrai vakar nužudė senąjį Abeliarijų. - jaunuolis jau žinojo, jog Abeliarijaus vardas garsus šiose apylinkėse, ir tikėjosi padaryti troliui įspūdį. - Jei užtiks mane čia, tai nudės ir mane ir tave!

-Ir iš kur žmonių rūšis ištraukė, jog troliai - idiotai?!-retoriškai paklausė trolis.- Tavo žiniai, esu puikiai išsilavinęs, laisvalaikiu domiuosi poezija. Geležinės Imperijos laikais studijavau filosofiją! Taip, kad nemėgink mano kantrybės, ir liaukis taukšti niekus, kol neprikūliau!

Trolis apsisuko, ir nukiūtino tolėliau, stebėti tilto prieigą. Bertoldas pradėjo prarasti viltį. Atsisėdo, atsirėmė nugara į koloną, ir ėmė laukti gyvatženklių. Belieka tikėtis, galbūt juos užklups kapitono de'Rolio būrys?

Laukti galo, klausantis trolio čiaudulio, šnypštimo ir keiksmų, darėsi nuobodu. Bertoldas nutarė užkalbinti trolį.

-Ei, troli, mano vardas - Bertoldas, o kuo tu vardu?!- šūktelėjo jis.

-Tau aš - ponas trolis, draugams - Homeras.-atsakė tas.

-Homeras... Kaip pasakorius?

-Kaip didžiausias neatmenamų laikų poetas! Negi neskaitei Odisėjos?

-Tai, kad nemoku...-atsakė Bertoldas.

-Esi beraštis?! Ir dar laikai mane kvailiu.-pyktelėjo trolis. Įsigalėjo pauzė. Ją vėl nutraukė Bertoldas: -Sakei, kad Geležinės imperijos laikais buvai filosofas? Bet gi Geležinė imperija žlugo prieš visą amžių, negi tu toks senas?

-Sveikai maitinuosi!-irzliai atsakė trolis. O po to paaiškino:

-Troliai gyvena daug ilgiau nei žmonės. Aš dar visai ne senas. Veikiau pusamžis. Ir aš nebuvau filosofas - nebaigiau mokslų.

Bertoldui šis pokalbis jau įkyrėjo, tad nieko neatsakė. Užsimerkė, ir mėgino svajoti apie markgrafaitę Sibilę. Bet nekaip sekėsi: niekaip negalėjo nuvyti minties, jog bus išmėsinėtas, ir iš jo bus išimtas tas KAŽKAS. Po velnių, jis net nežinojo, kas!

Ūmai jaunuolis pajuto sunkius žingsnius, atsimerkęs išvydo priešais save trolį. Tasai tarė:

-Žinai, mėginu kurti eiles, bet nelabai sekasi: puikiai išmanau teoriją, bet prastai jaučiu ritmą... Bet užtai mintinai moku Odisėją. Nori padeklamuosiu mano mėgiamiausią dalį?

Bertoldas gūžtelėjo pečiais. Trolis, kiek tik tai įmanoma, atsistojo tiesiai, viena ranka atsirėmė į savo vėzdą, atsikrenkštė, ir plačiai gestikuliuodamas laisvąja ranka, pradėjo deklamuoti:

Jam atsakydamas, tarė šviesus Telemachas, sūnus jo:
"Tėve! Tu manąją širdį, tikiuosi, netruksi ištirti:
Pats pamatysi, kad nėr tenai.. Aaaa aapčiūūū!
..vėjo tuštybės.. A -aaaa -aaaa -aaapčiūūūūūūū!!
..Manau aš...

Bertoldas pasigailėjo sutikęs: trolis visiškai nemokėjo deklamuoti, jau neminint, jog čiaudėjo kas antras žodis. Jaunuolis susigūžė, ir nuolankiai priėmė naują kančią. Maždaug po ketvirčio valandos, troliui vis dar bedeklamuojant:

...Taip ji kalbėjo. Kantrus Odisėjas nudžiugo širdyje,
Kad dovanų reikalauja žmona jo, klaidina juos...

Pasigirdo vienišas plojimas. Bertoldas atsigręžė, ir išvydo raganių, kuris pašaipiu veidu žiūrėjo į trolį.

-Bravo!-sušuko raganius.

-Tai tas pats raganius, apie kurį kalbėjau. Man galas. Tikiuosi ir tau, kvailas troli.-tarė Bertoldas.

Trolis Homeras suraukė antakius. Raganius nusikvatojo. Jam iš už nugaros pasirodė ketvertas raitelių - gyvatženkliai kariai.

-Neesu žiaurus žmogus, ir nemėgstu žudyti be reikalo, troli.-tarė raganius.-Atiduok mums vaikigalį, ir liksi gyvas. O jei neatiduosi, irgi... -..liksi gyvas, tik prieš tai tau išdurs akis ir ausis, nukirs rankas ir kojas.- Bertoldas irzliu balsu užbaigė raganiaus žodžius.

-O vaikigalis greit mokosi!-šyptelėjo raganius. - Nagi, troli!-raganius iškėlė rankas suskliaustais sau virš galvos. Tarp jų susiformavo ugninis kamuolys.

-Šitie iš ties nužudė senąjį Abeliarijų?- trolis paklausė Bertoldo.

-Tik per klaidą,-už ginklanešį atsakė raganius.- ketinome tik sučiupti ir pakankinti.-išsivėpė. Raganius staiga išskėtė pakeltas rankas, ir ugninis kamuolys žaibo greičiu nuskriejo į trolį. Bet raganius, kaip prieš tai ir Bertoldas, neįvertino, kokiu greičiu gali judėti trolis. Homeras vienu šuoliu peršoko rutulį, ir atsidūrė už raganiaus. Nuo trenksmo, kurį trolis sukėlė nusileisdamas, sudrebėjo visas tiltas. Viena kolona pavojingai pakrypo. Raganiaus ugninis kamuolys nuskriejo už tilto ir atsitrenkė į pušies kamieną, niekam nepadarydamas jokios žalos. Homeras gana švelniai pliaukštelėjo raganių atbulu delnu. Tasai nusirito be gyvybės ženklų. Tada Homeras ėmėsi karių. Trys iš jų švystelėjo į trolį durklus. Sužvangėjo metalas: pasirodo trolis po kailiais nešiojo šarvus. Homeras stryktelėjo prie karių, ir iškėlęs rankas sušuko:

-Būūūūūūūūūūū!

Kaip ir reikėjo tikėtis, žirgai atsistojo piestu, tačiau iš balno iškrito tik trys kariai, ketvirtas suvaldė žirgą, ir pasileido sprukti. Homeras jam pavijimui švystelėjo savo vėzdą. Pasigirdo klyksmas sumišęs su lūžtančių kaulų garsu. Likusius tris karius, trolis paprasčiausiai sumindė, ir patraukė atsinešti savo vėzdo.

Grįždamas trolis tvarkingai atrėmė vėzdą į vieną iš kolonų, pačiupo be gyvybės ženklų tysantį raganių, nuraškė nuo jo kūno mantiją, ir į ją nusišnypštęs, įsikišo užantin. Atsisuko į negalinti atsitokėti Bertoldą:

-Ko šitiems reikia iš tavęs, ir ko reikėjo iš Abeliarijaus?

-O kad aš žinočiau. Jie tai vadina JIS.-jaunuolis nutarė nutylėti tą faktą, jog tas JIS dabar yra jo viduje. Nežinia, kas gali šauti į galvą troliui.

Trolis paėmė raganių lyg skudurinę lėlę, ir papurtė. Po to prikišo prie ausies.

-Kvėpuoja...-nustatė. Pasirausęs prie vienos kolonos, trolis ištraukė didžiulį odinį kibirą, su pririšta virve. Permetęs kibirą per tilto kraštą, ištraukė sklidiną vandens. Supylė turinį ant raganiaus, kurio taip ir nepaleido iš rankos. Raganius ėmė kosčioti, ir netrukus atgavo sąmonę. Trolis jį kiek spustelėjo, ir pastarasis pratysai sudejavo.

-Na, raganiau, sakyk ko tau reikia iš šio jaunuolio?-paklausė trolis.

-Ne.-atsakė raganius.

Trolis jį dar kiek spustelėjo. Raganius pradėjo dusti. Mėgino paskubomis ištarti kažkokį užkeikimą, tačiau trolis mikliai išspaudė jam visą orą iš plaučių. Kuomet baronas Nabuda ėmė mėlynuoti, Homeras leido jam šiek tiek įkvėpti.

-Na?-vėl paklausė trolis.

-Tau iš to jokios naudos...-mėgino išsisukti raganius, bet greit vėl neteko kvapo. Homeras dar syki leido jam pamėlynuoti. Po to suteikė dar vieną progą.

-Jis prarijo filosofijos akmenį...-galiausiai prisipažino Nabuda.- Prakeikiu tave visagalio dievo Apepo vardu!-ir isteriškai sukikeno.

-Žinai kur man tas tavo Apepas?- paklausė Homeras, ir pats atsakė:

-Čia!-trolis kiek pasilenkė, ir prikišo raganiaus galvą sau prie užpakalio. Po to garsiai ir pratysai pagadino orą. Procesas truko ilgiau nei dvi minutes. Nors Bertoldas buvo daugiau nei už dvidešimties žingsnių, nuo nepakeliamo dvoko jam ėmė ašaroti akys. Lotaro išvietės smarvė palyginus su šia - atrodė lyg gaivus dvelktelėjimas. Pagaliau trolis baigė. Kilstelėjo raganių. Pastarasis buvo suglebęs ir neberodė jokių gyvybės ženklų. Trolis jį kiek papurtė, tačiau raganius neatsigavo. Homeras prikišo kūną sau prie ausies.

-Nebekvėpuoja... -konstatavo.- Niekada nemaniau, kad nuo to mirštama.-trolis atrodė sumišęs. Priėjo prie Bertoldo ir atkišęs kam kūną, paklausė:

-Nelabai išmanau tokius žmogiškus dalykėlius, kas jam?

Bertoldas žvilgtelėjo, ir išsyk suprato mirties priežastį:

-Jis apsivėmė, ir paspringo savo paties vėmalais.-paaiškino.

-Aaaa...-numykė Homeras, ir švystelėjo raganių per petį, į upės vandenį.

-Palauk!-nespėjo jo sustabdyti Bertoldas.-Ant rankos jis turėjo žiedą, kuris rodė kur aš... Tai yra kaip ten tas, filosofijos akmuo.

-Vadinasi niekas daugiau to akmens nebeieškos. Nebent žuvys.-nusikvatojo Homeras. Po to atrakino grandinę nuo kolonos, bet Bertoldo kojos - ne. Laikydamas grandinės galą rankoje, iš kažkur išsitraukė didžiulį kelioninį krepšį. Po to paaiškino:

-Man kyla didelė pagundą tą akmenį iš tavęs išspausti, taip kad man be išdaigų!-pagrasino trolis, ir patraukė per tiltą, miško link, paskui save vilkdamas ir vargšą Bertoldą.

-Kur mes einam?-su baime paklausė jaunuolis.

-Bėgam.-atsakė trolis.

-Kodėl?-nesuprato Bertoldas.

-Nes noriu pasilikti filosofijos akmenį sau. Kadangi šiandien esu geras, su akmeniu kurį laiką teks pasilaikyti ir visą tave.

"Nuo vilko ant meškos. Tiksliau ant trolio."-toptelėjo Bertoldui, ir jis nustraksėjo paskui trolį, stengdamasis neatsilikti. Su grandine ant kojos eiti buvo labai nepatogu.

Greitai keliauninkai pasiekė mišką, ir trolis patraukė į tankmę. Po kurio laiko priėjo upelį. Upelis buvo gan gilus, tad trolis užsodino Bertoldą sau ant kupros, ir įbridęs iki kelių ėmė eiti išilgai upelio. Klaidina šunis - suprato jaunuolis.

-O kam tas filosofijos akmuo?-netikėtai paklausė jaunuolis.

-Pasaulio užvaldymui, be abejo.- atsakė trolis.

-Negi ketini valdyti visą pasaulį?-pasitikslino jaunuolis.

-Būtu be galo smagu.-nusikvatojo Homeras.

-O kaip tas akmuo veikia?

-Tai begalinis žinių ir išminties šaltinis.

-Aš jį prarijau, bet nesijaučiu visažinis ir be galo išmintingas.-suabejojo Bertoldas.

-Akmenį reikia laikyti rankoje, tuomet jis pateiks visus atsakymus. Skrandyje jis neveikia.-paaiškino trolis. Jaunasis ginklanešys giliai atsiduso.

-Bet gi Abeliarijaus jis nuo durklo neišgelbėjo.-vėl suabejojo jis.

-Kuo čia dėtos žinios, ir durklo smūgis?

-Na, akmuo galėjo perspėti apie pavojų. Homeras tik gūžtelėjo pečiais, ir patraukė toliau. Po kurio laiko, Bertoldas pajuto kaip gurgia pilvas.

-Klausyk, Homerai, gal turi ko nors užkrimsti, nuo vakar vakaro nieko nevalgiau.-pasiskundė jaunuolis. -Žinoma turiu - tave.-nusikvatojo trolis.

-Nejuokinga.-Bertoldą nupurtė šiurpas.

Trolis pasikuitė savo krepšyje, ir ištraukė gabalą sūrio ir kepalėlį duonos, įteikė Bertoldui. Sūrio būtų pakakę ir penkiems medkirčiams, bet jaunuolis nesiginčijo, ir ėmė kimšti skrandį.

-Daugiau valgysi - daugiau šiksi, greičiau gausiu akmenį!- trolis vėl teikėsi pajuokauti.

-Žinai, nuo tavo juokelių, viduriai gali užkietėti.-pilna burna atsakė ginklanešys.

Trolis išbrido iš upelio, ir pastatė Bertoldą ant savų kojų. Netrukus jie priėjo jaukią aikštelę.

-Čia ir nakvosim.-pareiškė trolis.

-Manai, pakankamai toli pabėgai?-paklausė Bertoldas.

-Lordas Gideonas manęs pasiges ne anksčiau kaip po kelių dienų. Raganiaus atsikratėm. Geriogalos markgrafas, kuriam, kaip supratau, tarnauji, ir jei jo vyrai tavęs ieškotų, kuo labai abejoju, į Gideono valdas irgi ne iš syk susiprotės lysti. Kol kas, čia saugu.-atsakė trolis.

Trolis pririšo Bertoldo grandinę prie pušelės. Žvilgtelėjęs į mazgą, ginklanešys suprato: atnarplioti - jokių šansų. Homeras susirado nudžiūvusį medį, maždaug dviejų sprindžių skersmens. Plikomis rankomis jį nulaužė, ir susmulkino - gavosi padori malkų krūva. Netrukus jau pokšėjo jaukus lauželis. Trolis nuvirto šalia laužo, ir tarė:

-Labos nakties.-ir čia pat užknarkė.

Bertoldas atšlijo į pušelę, ir gailiai atsidusęs, pamėgino užmigti. Po poros valandų pabudo nuo labai nemalonaus jausmo, kuriam paklūstant, privalu atlikti gamtinį reikalą. "Matyt tas trolio sūris"-pamanė jaunuolis, ir kiek leido grandinė, nuskubėjo gilyn į mišką. Atlikęs reikalą, jaunuolis žvilgtelėjo į rezultatus: tarp kitos kilmės dalykų, išvydo baltai švytinti lazdyno riešuto dydžio rutuliuką. Pagaliuku nurideno rutuliuką nuošaliau, ir išlupęs saują samanų, ji kaip įmanoma kruopščiau nuvalė. Po to atsargiai paėmė į ranką.

-Filosofijos akmuo...-sukuždėjo jaunuolis. Kažkodėl ši mintis jam pasirodė baisiai juokinga, ir jis vos susilaikė balsiai nenusikvatojęs. "Tai jei toks gudrus, akmenie, tai pasakyk, kaip pasprukti nuo šio trolio?". Mintyse pasigirdo atsakymas:

"Jis miega, paprasčiausiai kuo toliau nueik šalin, kur jis tavęs nerastų."

Bertoldui pasidarė baugu. Mintyse kreipėsi į akmenį:

"Bet juk aš prirakintas!"

"Paprasčiausiai atrakink grandinę."

"Kaip?"

"Tu turi kardokšnio makštis. Ant jų yra nedidelis bronzinis papuošimas. Nuimk jį."

Jaunuolis pačiupinėjo makštis, ir užčiuopė puošmeną - iš vielos išlankstytą stilizuotą dobilą. Bertoldas jį nulupo.

"Kas toliau?"

"Grandinė prie tavo kojos pritvirtinta žiedu. Žiede yra spyna. Surask spynos rakto skylutę, ir įkišk ten vielą."

"Jau. Toliau?"

"Palenk vielą aukštyn, ir pastumk nuo savęs į priekį."

Spyna pokštelėjo, ir žiedas, kalinantis Bertoldą, atsivėrė. Jaunasis ginklanešys, nieko nelaukęs spruko, kiek įkabindamas.

"Stok, kur bėgi?"-prabilo akmuo.

"Kuo toliau nuo trolio, juk pats sakei?"

"Tu bėgi tuo pat keliu, kuriuo trolis tave ir atvedė, būtent šiuo keliu jis ir puls tave vytis. Bėk į šiaurė."

"Tamsu. Kur ta šiaurė?"

"Pažvelk į dangų, pamatysi ryškiausią žvaigždę. Link jos ir bėk."

Jaunuolis surado ryškiausią žvaigždę, ir nuskubėjo link jos.

"Dėkui"- padėkojo jis akmeniui.

"Nėra už ką."- atsakė akmuo.

Netrukus Jaunuolis pasiekė upė. Suprato, jog atsidūrė užkelių mylių pasroviui nuo trolio tilto.

"Plaukti?"-pasitikrino jaunuolis.

"Ne. Brisk - čia brasta, negilu." - atsakė akmuo.

Bertoldas ėmė bristi. Vandens iš tiesų buvo nedaugiau nei iki kelių. Vanduo buvo ledinis. Kuomet jaunuolis pasiekė upės vidurį, akmuo vėl prabilo:

"Sustok, ir luktelk minutėlę"

Bertoldas pakluso. Netrukus išvydo srovės nešamą kažkokį daiktą. Įsižiūrėjęs suprato: tai raganiaus kūnas. Įsikišo akmenį į kišenę, ir luktelėjo, kol upė atplukdys kūną arčiau. Tuomet pačiupo velionį raganių, ir nuo jo piršto nutraukė žiedą, su sielų akmeniu. Žiedo akis spindėjo kone akinančiai. Jaunuolis paleido lavoną plaukti toliau ir perbrido upę. Priešingas upės krantas buvo gana status, tad kiek pavargo, kol užsiropštė. Bertoldas atsidūrė kažkokioje akmenuotoje dykynėje. Iš kišenės išsitraukė filosofijos akmenį, laukdamas patarimo.

"Tau geriausia būtu sunaikinti sielų akmenį. Jis vienintelis, todėl niekas pas tave manęs neieškos, jei aišku neprasitarsi."-prabilo akmuo.

"Kaip jį sunaikinti?"

"Paprasčiausiai išlupk iš žiedo, ir sutrink tarp dviejų akmenų. Sielų akmuo gan trapus." - paaiškino akmuo. Bertoldas taip ir padarė: susirado didelį plokščią akmenį ir padėjo ant jo raganiaus žiedą. Kumščio dydžio akmeniu stuktelėjo per žiedą - ir jo švytinti akis iškrito.

"Patį žiedą pasilik - jo vidinėje pusėje išgraviruota "Aš priklausau Raudonųjų Lygumų lordui, baronui Nabudai". Galėsi pateikti kaip įrodymą, jog raganius negyvas."-patarė filosofijos akmuo.

Bertoldas sugrūdo žiedą į kišenę. Apsidairęs, surado žmogaus galvos dydžio apvalų akmenį. Pakėlė, ir iš visų jėgų nuleido ant sielų akmens. Pasigirdo negarsus "Pokšt!". Patraukęs riedulį į šalį, jaunuolis išvydo, jog iš sielų akmens beliko rusvas smėliukas, kuris blausiai švytėjo. Netrukus tas švytėjimas išblėso visiškai, ir vėjas nupūtė smilteles... Bertoldas apsisuko, ir patraukė per dykynę. Už ketvirčio mylios prasidėjo dirbami laukai.

Vos išaušus, Bertoldas sustabdė keliu važiuojantį valstiečio vežimą su šienu. Valstietis kaip tik keliavo į Geriogalos turgų, tad mielai sutiko pavėžėti. Akmuo visą kelią patarinėjo. Galų gale, vaikinui nusibodo, ir jis įgrūdo akmenį kišenėn.

Prie miesto vartų Bertoldas išvydo ketverias naujutėlaites kartuves ir juose tabaluojančius kūnus. Važiuojant pro šalį, jis atpažino vagis iš "Vienakio elfo", apiplėšusius Abeliarijaus kūną. Kaip vėliau paaiškėjo, jos sučiupo paprasti miestelėnai.

Geriogaloje išsiaiškino, jog gaudynės dar tęsiasi, bet dabar gaudo garnizono vyrai, o pirmasis būrys ilsisi. Dalis vyrų buvo nusiųsti sudeginti nelaimingąjį Kurklės kaimą. Mieste sklido entuziastingos kalbos, jog markgrafas žuvusių valstiečių žemę išdalins loterijoje ir jau paskyrė vietą naujajam kaimui, kuris vadinsis "Naukurklė". Bertoldas atsiduso, pamanęs, jog žmonės - laibai jau savanaudiški padarai. Akmuo jam pritarė.

Bertoldas susirado fon Tucę, ir išklojo jam dalį tiesos: nutylėjo apie akmenį, ir apie tai, jog trolis buvo jį pagrobęs. Atidavė raganiaus žiedą, paaiškinęs, jog surado trolio upėn įmestą raganiaus kūną po tiltu. Fon Tucė perdavė žinią de'Roliui. Tas nusiuntė žvalgus prie tilto, ir rado gyvatženklių kūnus. Rado ir trolį, kuris paskubėjo grįžti į postą. Trolis daugiau-mažiau patvirtino Bertoldo versiją, neužsimindamas nei apie akmenį, nei apie pabėgimą. Tiesa, pasakojimas nevisiškai sutapo, bet ko gi norėti iš buko trolio, juk jis ir pats nevisai supranta kas dedasi aplinkui, tiesa?

Taigi, Bertoldas tapo dienos didvyriu. Jau tikėjosi, jog bus įšventintas į riterius, bet akmuo jį išsyk nuvylę, perspėdamas, jog taip nebus. Bertoldo atlygis buvo dešimt sidabrinių markių, kurias gavo ir paties markgrafo rankų. Ta proga, jaunuolis galėjo pamatyti markgrafo dukterį iš arčiau. Seras Motiejus padovanojo Bertoldui vieną iš savo senų kalavijų, sakydamas, jog "už taiklų smūgį į tinkamą vietą". Bertoldas susimąstė, kas dedasi sero Motiejaus galvoje. Akmuo paslaugiai jam papasakojo. Jaunuolis nutarė laikytis nuo sero Motiejaus kiek galima atokiau.

Gyvenimas nusistovėjo. Seras fon Tucė užsidarydavo su savo širdies dama (kaip paaiškėjo, turtingo vilnos pirklio žmona. Fon Tucė lankydavo savo širdies damą, kol jos vyras klajodavo po svečius kraštus.), o jaunasis ginklanešys dykinėdavo kiauras dienas, dūsaudamas dėl markgrafaitės Sibilės. Kartais bendraudavo su akmeniu. Sykį paklausė akmens:

"Kas gi tu?"

"Materia Prima"-atsakė akmuo.

"Kas, kas?"

"Pirminė materija. Kadaise visa visata buvo Materia Prima, iš kurios liekanų atsirado visa kita. Negaliu tau atsakyti, nes nesuprastum atsakymo. Tu neturi tam pakankamai žinių"

"O iš kur atsiranda toji Materia Prima" "Nežinau. Ji buvo. Mane pagamino alchemikas Abeliarijus, bet jau iš mirusios materijos."

Čia Bertoldas galutinai susipainiojo.

"Bet gi tu viską turėtum žinoti?"

"Yra daug dalykų, kurių nežinau".

"Ar dėl to nesugebėjai išgelbėti Abeliarijaus?"

"Ne. Abeliarijus manęs neklausė. Net norėjo mane sunaikinti."

"Kodel!!?"

"Aš - esu alchemiko ir filosofo tikslas. Mane sukūręs, Abeliarijus neteko tikslo."

"Argi tikslas - taip svarbu?"

"Kai kam taip, kai kam ne. Pavyzdžiui, tu - net nežinai savojo tikslo."

"Tai pasakyk."

"Dar nežinau. Turi jį surasti pats. Arba gyventi be jo. Tačiau suradęs tikslą, kaip mat jį prarasi - nes turėsi mane."

Bertoldas minutėlę pamąstė. Taip staiga surasti savo tikslą, buvo kiek per sunku, tad jaunuolis uždavė paprastesnį klausimą:

"O sielų akmuo? Gyvatženkliai?" "Sielų akmuo, tam tikra prasme, buvo dalis manęs. Negaliu paaiškinti tiksliau, nes nesuprasi. Gyvatženkliai - tai gyvatgalvio dievo Apepo kultas. Jie tiki pranašyste, jog filosofijos akmuo - tai dievo Apepo apsireiškimas. Pranašystė turi pagrindą, nes išpranašavo mane, bet su Apepu aš niekaip nesusijęs. Jokio Apepo net gi apskritai nėra. Gyvatženkliai - tiesiog fanatikai, ir tiek. Tau jie - nebepavojingi." Bertoldas vis dar mąstė apie tikslą.

"Trolis sakė, jog panaudotų tave pasaulio užvaldymui?"

"Jam nebūtų pavykę. Aš sukurtas žmogaus rankomis, ir tik žmogus gali mane suprasti. Troliui galėčiau nebent paniūniuoti."

"Tikriausiai tai padėtų jam kurti eiles." -šyptelėjo Bertoldas.

"Gal būt."

Staiga Bertoldui toptelėjo: "Mano tikslas - Sibilė".

"Labai miela mergina."-atsakė akmuo. Bertoldui pasirodė, jog akmuo šaiposi.

"Miela mergina? Ir viskas? Ir jokių patarimų, ka

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (17)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (66)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (73)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1073)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (40)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (82)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (3)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...

Po įgyvendinto plėtros projekto „Mega“ tapo sunkiai atpažįstama (56)

Po metus trukusių plėtros darbų didžiausias prekybos ir laisvalaikio centras vidurio Lietuvoje „...