Pirmoji mūsų problema buvo gauti leidimą bėgti nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. Mano turistinė viza reikalavo, kad laikyčiausi didžiųjų miestų ir turistinių vietų. Mano planas siekė kur kas daugiau nei įprastinės penkios dienos ir keturios naktys. Buvau čia, kad atsidurčiau kelyje, ir kadangi mano misija buvo taiki, buvau tikras, jog vyriausybe palaikys mane. Ir ji palaikė. Kažkuria prasme.
Teheranas yra gigantiškas metropolis, viena koja stovintis naujajame tūkstantmetyje, kita – įstrigęs du tūkstantmečius atgal. Pirmąsias dvi savaites su Bobaku ėjome iš susitikimo į susitikimą, kol galiausiai susidraugavome su žmonėmis iš Fizinio auklėjimo organizacijos (FAO). Jie entuziastingai palaimino mūsų nuotykį ir šokinėjo iš laimės, kad gali padėti. Jie net spyrėsi apmokėti viešbučius, maistą ir vairuotojų darbą. Tikėjo mūsų draugystės žinia ir sutiko prisiimti visą atsakomybę už mus.
Nuvažiavome prie Kaspijos jūros ir apsistojome dideliame viešbutyje. Kitą dieną penkių automobilių policijos eskortas ir, kad ir kaip būtų keista, greitosios pagalbos automobilis nugabeno mus į krantą. Lietuje mūsų laukė vietinis bėgikų klubas ir televizijos komanda. TV reporteris paklausė, ar, mano manymu, Iranui turi būti leista vykdyti branduolinės energijos programą. Norėdamas būti diplomatiškas ir įtikti draugiškai miniai, pasakiau: „Jei branduolinė energija skirta taikiems tikslams, kodėl ne?“ Pasisukau į savo naujuosius draugus ir kartu mes nubėgome geras dvylika mylių.
Vakare susispietėme prie TV, krykštaudami iš džiaugsmo, kad pamatysime, kaip koja kojon bėgame su iraniečiais, skleisdami draugystės žinią. Naujienų pranešėja pasisuko į kamerą ir pasakė: „Amerikietis bėga per Iraną palaikydamas Irano branduolinės energijos programą.“ Už manęs ekrane matėsi didžiuliai plakatai, kuriuose buvo angliškai užrašyta: „Branduolinė energija yra akivaizdi Irano teisė“.
Mano širdis nusirito į kulnus. Iš kur tie plakatai? Tai visiškai ne tai, apie ką galvojau. Man nerūpi energetinė politika, netgi užsienio politika. Tiesiog norėjau susidraugauti. Tuomet ir supratau, kad man reikia laikytis atokiau nuo politinės pozicijos išsakymo.
Kitas kelias dienas mėgavomės bėgdami snieguotų kalnų papėdėmis ir per visąlaik žaliuojančius miškus. Žmonės, kurie buvo matę mus per Irano nacionalinę televiziją, dažnai mojuodavo, linkėdavo sėkmės ir susistabdydavo pakviesti karštos arbatos bei datulių.
Šeštąją dieną įbėgome į Qazvin miestą. Buvome sutikti policijos eskorto ir didelės vietinių bėgikų grupės, kurie kartu su mumis nubėgo tris mylias iki miesto centro. Mus sveikino keli didžiuliai plakatai, o miesto meras pasirodė iš minios nešinas didžiuliais gėlių vainikais.
Minia sukruto, kai TV reporteris garsiai paklausė: „Ką manote apie branduolinę energiją Irane?“ Pasakiau jam, kad su Bobaku bėgame už draugystę ir iraniečių bei amerikiečių tarpusavio supratimą, o ne dėl politinių priežasčių. Minioje girdėjosi šurmulys, reporteris atrodė suglumęs. Pamojavau atsisveikindamas ir mus palydėjo iki viešbučio.
Tą vakarą sulaukėme skambučio iš prezidentūros, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant grįžti į Teheraną ir laukti tolesnių nurodymų. Tikėjausi likti kelias dienas, bet teko išvykti. Kitą dieną su Bobaku atsidūrėme Amsterdame.
Į Iraną važiavau ne politiniais sumetimais, bet kažkuria prasme, žinoma, per naivumą, į politiką įsivėliau. Bet žmonės, kuriuos sutikau, buvo išmintingi, ir, keista, palankūs amerikiečiams.
Įspūdžiais iš kelionės po Iraną puslapyje www.lonelyplanet.com dalinosi Tyrelas MacNivenas.
