Šiemet sukanka jau 12 metų, kai V. Aleksandrova gyvena Bulgarijoje, Sofijoje, kur padeda į bėdą šioje šalyje patekusiems lietuviams. Šiuo metu ji – Lietuvos garbės konsulo Bulgarijoje asistentė.
Pagrindinės bėdos – vagystės ir apsvaigę lietuviai
„Bendrauti su policija – pagrindinis mano darbas. Lietuviai labai dažnai pajūryje pameta dokumentus. Vagysčių iš užsieniečių mastas čia – didžiulis“, – pasakojo ji.
Tiesa, pašnekovė juokėsi, kad tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai ryte lietuvis skambina dėl neva pavogtų dokumentų, o po poros valandų kur viešbutyje juos atranda.
„Dažnai būna, kad bare pavagia tuos dokumentus“, – atostogaujančių lietuvių bėdą pripažino V. Aleksandrova.
Be to, tik alkoholiniais gėrimais lietuviai neretai neapsiriboja.
„Yra randama ant suoliukų pajūryje miegančių lietuvių, kurie būna apsvaigę nuo narkotikų. Vartoti narkotikus čia nelegalu, tačiau nusipirkti – labai lengva, daug platintojų yra“, – pripažino ji.
Stebisi lietuvaičių naivumu
Pašnekovės teigimu, bulgarai neretai išskiria, kad lietuviai – labai svetingi, išsilavinę, tiesa, kliūva paprastai jiems mūsų naivumas ir pomėgis alkoholiui.
„Kartais net pasijuokiama, kad, jei ką meluoji, lietuvis tikrai patikės. Keista bulgarams ir tai, kad mes nesiveliame į ginčus, su viskuo sutinkame, neprieštaraujame. Pietų žmonės – karštesni, drąsiai reiškia savo jausmus“, – kalbėjo V. Aleksandrova.
Tiesa, tik prisijungus prie ES, jie ėmė geriau pažinti mūsų tautiečius.
„Jei 1999 m. pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, būdavo įvairiausių reakcijų: „Čia Rusija“, „Link Sibiro“, „Rytai“, „Šiaurė“, bet dabar panašių problemų nekyla. Prisijungus prie ES, bulgarai susiorientavo, kur iš tikrųjų yra Lietuva “, – aiškino pašnekovė.
Atvyko dėl naujai užgimusių jausmų
Besikeičiantį bulgarų požiūrį ji stebėjo savo akimis, kadangi pirmą kartą į Bulgariją atvyko dar 1997 m.
„50 proc. lietuvių, gyvenančių Bulgarijoje, čia atvedė meilė. Tas pats nutiko ir man. Su vyru susipažinau prieš 20 metų Anglijoje, studentų brigadose. Grįžau į Lietuvą, baigiau mokslus, pasiėmiau diplomą ir vėl atvažiavau pas jį“, – jų pažinties pradžią prisiminė V. Aleksandrova.
Tuomet jos būsimas vyras gyveno Londone, tačiau po maždaug metų jie nusprendė vykti į Bulgariją, kur jis ketino baigti mokslus.
Skirtumą tarp bulgarų ir lietuvių laiko akivaizdžiu
„Bulgarai – labai šilti, draugiški žmonės. Vyrai tikrai rūpinasi šeima, žmonomis, vaikais. Nenoriu įžeisti lietuvių, bet skirtumas – tikrai akivaizdus. Jiems šeima yra viskas“, – kas labiausiai sužavėjo išvydus būsimą vyrą, pasakojo lietuvė.
Tąkart Bulgarijoje ji pragyveno pusantrų metų, kol vyras pasiryžo atlikti pareigą tėvynei ir išėjo tarnauti savanoriu į kariuomenę.
„Aš nusprendžiau tuščiai namuose nesėdėti ir išvykau į Angliją. Jis atvyko pas mane, gyvenome užsienyje penkerius metus. Nuolat Sofijoje gyvenu nuo 2005 m.“, – aiškino lietuvė.
Pirmą kartą išvydusi nenorėjo lipti iš lėktuvo: buvo baisu
Paklausta, kokį pirmąjį įspūdį tuomet padarė Bulgarija, V. Aleksandrova nė neslėpė, kad pritapti buvo sunku.
„Jie atvirai, tai 1999 m. net nenorėjau lipti iš lėktuvo. Atrodė viskas labai siaubingai. Man priminė Rusiją. Tuomet buvo vasario mėnuo, visur balta, nieko gražaus, dar pasitiko su „Moskvich“ automobiliu... Tikrai buvo baisu. Tačiau, kai pamačiau kalnus, tiesiog apmiriau iš jaudulio – gyventi šalia jų buvo mano svajonė“, – pripažino pašnekovė.
Tačiau į šalį grįžusi 2005 m. ji išvydo didžiulį šuolį gerovės link.
Palygino su situacija Anglijoje
Į Bulgariją tuomet ji su vyru grįžo, nes jis sulaukė darbo pasiūlymo. Be to, Anglijoje šeimai gimė vaikas, tad jie ėmė kruopščiai planuoti ateitį.
„Kaip pasidomėjau, kokia Anglijoje yra mokslo kokybė iki universiteto, išsigandau. Man atrodo, kad švietimo lygis ten labai žemas bent iki 8-10 klasės. Nenorėjau ir to, kad mano vaikai augtų tokioje multikultūrinėje aplinkoje“, – atvirai kalbėjo ji.
Savo ruožtu Bulgarijoje, pasakojo V. Aleksandrova, iš vaikų reikalaujama daug, ugdymo kokybė čia esą labai gera.
„Mano jaunesnei dukrai – 10 metų. Ką ji dabar mokosi, Anglijoje to moko 13-14 metų paauglius. Lygio skirtumas – 3-4 metai“, – tikino pašnekovė.
Įvardijo kainas
Paklausta, ar sudėtinga Bulgarijoje, pavyzdžiui, įsidarbinti, V. Aleksandrova tikino, kad lietuviai dažniausiai čia dirba skambučių centruose.
„Nekilnojamo turto kainos Sofijoje – labai išpūstos, tiesiog siaubingos. Pavyzdžiui, namo nusipirkti be 120-130 tūkst. eurų negali. Nuomotis dviejų kambarių maždaug 60-70 kvadratinių metrų dydžio butą Sofijos centre kainuoja apie 200-350 eurų per mėnesį“, – kalbėjo ji.
Lietuvės teigimu, Bulgarijoje labai brangūs ir mėsos, žuvies, pieno produktai. Savo ruožtu daržovės ir vaisiai – itin pigūs, nebrangi ir duona.
„Jei nueisite į parduotuvę apsipirkti kelioms dienoms šeimai, 50-60 eurų paliksite“, – tikino pašnekovė.
Užčiuopė verslo nišą
Vis dėlto, V. Aleksandrovos teigimu, pastaruoju metu lietuvių Bulgarijoje labai sparčiai daugėja. Šiuo metu oficialiai bendruomenei jai priklauso apie 30 žmonių, prijaučia – dar apie 60.
Be to, įdomu tai, kad lietuviai Bulgarijoje įžvelgia ir verslo perspektyvų. Yra tokių, kurie čia įsigyja nekilnojamo turto ir užsiima pastarojo nuoma.
„Žinau, kad daug butų nupirkta Saulės pakrantėje, pajūryje. Lietuviai perka ir nuomoja – investuoja Bulgarijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Patarė, kada geriausia atostogauti
Tiesa, ji tikino negalinti suprasti, kodėl visi lietuviai taip veržiasi atostogauti Bulgarijos pajūrio kurortuose.
„Kodėl visi važiuoja į pajūrį? Yra tiek daug nuostabių dalykų Bulgarijoje – kalnai, uolos, SPA centrai su mineraliniais vandenimis. Pajūrį mes ir Lietuvoje turime. Aišku, ne toks šiltas vanduo. Tačiau kalnų tikrai neturime“, – aiškino ji.
V. Aleksandrovos teigimu, geriausia atostogauti Bulgarijoje – maždaug nuo birželio 10 iki rugsėjo 15-os dienos.
„Mėgstu važiuoti prie jūros rugsėjo pradžioje. Tada žmonių mažiau, paplūdimyje nėra didelės spūsties, bet labai šilta“, – kada atostogauja pati, išdavė ji..
Į Lietuvą grįžti planuoja, kai sulauks pensijos
Pasidomėjus, ar svarsto grįžti į Lietuvą, V. Aleksandrova tikino, kad jos gimtinė labai patinka jos vyrui, tad tokios galimybės jie neatmeta.
„Gal kada nors, kai pasensim. Šiuo momentu nėra galimybės, nes vaikai čia mokosi. Nors kalba lietuviškai, nemanau, kad sugebėtų eiti į lietuvių mokyklą“, – priežastį, kodėl dabar apie tai nesvarsto, nurodė pašnekovė.
Nors pačiai jai yra tekę dirbti Lietuvos ambasadoje sekretore, jos vyras šiuo metu dirba vienos įmonės metalurgijos apdirbimo mechanizmų skyriaus direktoriumi, dėl galimybės rasti darbus Lietuvoje jie dvejoja.
„Kai sulauksime pensijos, grįšime į Lietuvą“, – galutinius planus atskleidė ji.
