215 straipsnių
Darbo tempas jau seniai yra labai greitas, tačiau ne visiems lengva prie to prisitaikyti. Kai vienas per tą patį laiką padaro kelis dalykus, kitas, atrodo, dar net nepradėjo nieko daryti. Deja, kai išėjimo į pensiją terminas vis labiau tolsta, dirbti reikia ir lėtesnės prigimtiems žmonėms. Psicholog...
Prieš daugelį metų mano žmona užsiėmė seksu trise su savo geriausia drauge ir jos vaikinu. Dabar norėčiau ir aš išmėginti seksą trise su savo antrąja puse ir jos seksualia pussesere, bet nežinau, kaip jos paprašyti.
„Padėkite! Susiginčijome ir vyras pirmą kartą man trenkė. Ar verta jam atleisti?“, – toks klausimas skamba iš moters lūpų, kuri bijo, kad po tokio antrosios pusės elgesio gali žlugti jos santuoka. Ar iš tikrųjų vieną kartą panaudotas fizinis smurtas gali ir vėl kartotis? Psichologas Edvardas Šidlaus...
Atrodo, kad rudenį, kai gamta susiruošia pailsėti, žmones aplanko niūri nuotaika. Vis dažniau išgirstame dūsavimus apie rudeninę depresiją, dėl kurios dažniausiai kaltinamos trumpėjančios dienos, prastesni orai ir netgi pats supratimas, kaip greitai bėga laikas. Bet ar rudeninė depresija yra tikras ...
Skubam, bėgam, lekiam, nuolat kažką reikia skubiai padaryti ir… o, ne – vėl nespėju. Dar ir aplinkiniai daro spaudimą, o tas viršininkas (-ė)... Deja, bet didelė žmonių dalis kasdien patiria stresą, nerimą ir kartais net panikos priepuolius. Kaip su tuo susidoroti? Štai ką pataria specialistė.
„Mesiu rūkyti“, „pradėsiu sportuoti“, „numesiu svorio“, „išmoksiu prancūzų kalbą“ - dažnas iš mūsų prieš naujuosius metus prisižada sau įvairių dalykų, tačiau jau po kelių savaičių šie pažadai užmirštami.
Pasirodo, jauni vyrai iš tiesų ieško labiau subrendusių moterų.
Aš labai trokštu dėmesio, noriu, kad jis manęs paklaustų: „Ką tau nupirkti, ką atnešti, kuo padėti?“ Santuokoje gyvename jau aštuonerius metus, turime du vaikus, tačiau vyras man nė karto nieko nepadovanojo, net smulkmenos. Kristina, 37 metai
Susiklostė tokia situacija, kad pamilau draugę... Bėda tame, kad aš su ja bendrauju pusantrų metų. Pradžia buvo tokia, kad aš jai labai patikau, bet negalvojau, kad kažkas mums išeis, todėl laikiau ją tik drauge. Bet po metų supratau, kad aš jai kažką jaučiu. Bet tai pasakyti išdrįsau tik po kelių m...
Rašau, nes daugiau nebegaliu, noriu skirtis. Nebemyliu savo vyro. Kartu esam 5 metai, vedę 2 metus. Vaikų neturim. Nežinau ar jis TAS žmogus…
Aš esu 24 mergina. Gyvenu Anglijoje 4 metus su seses šeima, turiu gerą darbą, gerai uždirbu, prieš metus nusipirkau Anglijoje namą, turiu viską ką noriu iš materialios pusės, viską turėjau ir gyvendama Lietuvoje. Bet neturiu pasitikėjimo savimi ir mintys apie savižudybę vis dažniau apima mane.
Prašau patarimo. Man artėja 30 metų. Esu iš pažiūros normalus vyrukas, išskyrus tai, kad turiu rimtų sveikatos problemų. Tai nėra LPL, taip pat nėra įrodymų, kad jos būtų paveldimos. Tačiau dėl jų turiu vartoti vaistus, taip pat kiek riboti savo hobių spektrą.
Kad kažkas negerai su mūsų intymiu gyvenimu, pastebėjau praėjus vos trejiems metams po bendro gyvenimo kartu. Kalbėjomės, t.y. aš kalbinau, norėjau sužinoti ar tai pasikeitę jausmai įtakoja mūsų seksualinį gyvenimą ar nuovargis ir t.t.. bet girdėdavau tik viena - jis mane labai myli.
Kaip suprasti save, kaip išgirsti, ką sako tikrasis „aš“?
Nežinau ar jūs galite duoti atsakymą, bet man reikia išsipasakoti ar tiesiog nueiti tiesiai pas psichologą. Situacija susijusi su pernelyg laimingos šeimos įvaizdžiu.
Noriu papasakoti istoriją, kuri, manau, daugeliui sukels pasipiktinimą ir diskusijas. Tačiau aš rašau ne dėl to, kad noriu į save atkreipti dėmesį ar tiesiog pasiguosti, kaip man yra sunku gyventi. Rašau tam, kad suprastumėte, kad būti gėjumi – tai tikrai nėra pasirinkimas.
Su vyru esu susituokus jau penkerius metus, turim dukrytę, dabar laukiuosi dar vieno vaikelio. Šeima atrodo ideali: sutariam, niekad nebūna didžiulių pykčių, dalinamės namų ruošos darbais ir vaiko priežiūra, abu turim stabilius darbus ir bendrą biudžetą. Vyras mane kartais palepina, atneša kavos į l...
Norėčiau, kad paanalizuotumėte priklausomybės problemą. Pradėsiu nuo to, kad kažkur skaičiau, jog priklausomybės praktiškai neišgydomos - vieną priklausomybę keičia kita. Pastebėjau, kad taip ir yra. Tačiau gal yra kokių metodų, kaip užgniaužti polinkį priklausomybėms, kaip įgauto saiką?
Rašau norėdamas pasikonsultuoti su Jumis ir tikiuosi jog mane išgirsite ir suprasite. Galbūt mano problema skambės keistai, tačiau jaučiu, jog mano asmeniniame charakteryje neegzistuoja ta patrauklumo dalis, kurią galėtų pamilti mergina.
Man 21-eri, su drauge santykius susiejau prieš 6 mėn. Gyvenam kartu, viskas gerai, priekaištų jai neturiu, blogo žodžio taip pat negaliu pasakyt, bet vėl kartojasi tokia situacija.
