gyvybė

Kokia spalva jums asocijuojasi su gyvybe? Greičiausiai žalia – žolės, medžiai ir kitokia natūrali aplinka mums visada siejasi būtent su fotosintetinančiais organizmais, kurių sudėtyje yra chlorofilo A.

Jauname Marse buvo daug vandens – jūros, upės, ežerai ir visas apytakos ratas. Prieš maždaug pusketvirto milijardo metų planeta išdžiūvo: retėjant atmosferai, vanduo arba išgaravo, arba sustingo į ledą.

Ar gali Veneroje egzistuoti gyvybė? Nors planetos paviršius, kepinamas daugiau nei 400 laipsnių karščio, netinkamas ne tik gyviems organizmams, bet ir praktiškai jokioms molekulėms, 30-50 km aukštyje plytintys debesys gali suteikti daug palankesnę terpę.

Naujausio tyrimo išvadose mokslininkai teigia, kad žmonija savo veiksmais sutrikdė viso pasaulio gėlo vandens hidrologinį ciklą.

Kėdainių kraštą sukrėtė didelė nelaimė – prieš porą dienų laukuose šalia kelio rastas visiškai nuogas vyras, jo kūnas buvo kruvinas. Deja, medikams vyro gyvybės išgelbėti nepavyko.

Kaip mes čia atsidūrėme? Tai vienas pagrindinių klausimų, į kurį dar nėra absoliutaus ir teisingo atsakymo. Tačiau egzistuoja hipotezės. Viena iš jų nuveda mus prie mažo ežerėlio, tyvuliuojančio Kanados Britų Kolumbijos provincijoje. Jo gylis nesiekia nė pusės metro.

Saturno palydovas Titanas žymus tuo, kad yra vienintelė Saulės sistemos vieta, neskaitant Žemės, turint jūrų, ežerų ir upių bei skysčių apytakos ratą.

Visai žemiškai gyvybei būtinas vanduo, todėl norėdami rasti nežemiškos gyvybės, jo ieškome ir už Žemės ribų. Tiesiogiai pamatyti vandenį, ypač jei jis ne atmosferoje, o planetos paviršiuje, sudėtinga.

Norėdami rasti gyvybę už Žemės ribų, turime ieškoti vietų, kurios tinkamos gyvybei. Saulės sistemoje „gyvybingumas“ dažnai minimas kalbant tiek apie Marsą, tiek apie Saturno palydovą Enceladą ar Jupiterio Europą.

Gyvybė Žemėje užsimezgė sąveikaujant vis sudėtingesnėms molekulėms. Jų pirmtakai greičiausiai Žemę pasiekė iš kosmoso, bet vis dar nežinia, kaip ir kur tiksliai jie formavosi.

Gyvybė užsimezgė Žemėje – na, bent jau tai labiausiai tikėtinas scenarijus. Bet nuo pavienių cheminių elementų iki gyvybės kelias tolimas, o nemaža jo dalis buvo nukeliauta ne mūsų planetoje. Įvairias sudėtingas molekules čia atgabenti galėjo, pavyzdžiui, kometos.

Saturno palydovas Enceladas turi popaviršinį vandenyną, o jame vyksta įvairios sudėtingos cheminės reakcijos.

Prieš maždaug šešerius metus NASA zondas Dawn nykštukinėje planetoje Cereroje aptiko organinių junginių. Įdomiausi iš jų yra alifatinės molekulės – necikliški anglies ir vandenilio junginiai. Dvi pagrindinės hipotezės apie jų kilmę sako, kad arba junginius į Cereros paviršių atnešė kometos, arba jie...

Vienos dažniausiai aptinkamų egzoplanetų yra tarpinės tarp Žemės ir Neptūno – tiek mase, tiek skersmeniu. Tokių planetų Saulės sistemoje nėra, tad apie jas žinome labai nedaug. Kai kurios jų neabejotinai yra uolinės, kaip ir Žemė, tik didesnės; kitos – dujinės ar ledinės, kaip Neptūnas, tik mažesnės...

Astronomai nuolat ieško gyvybės požymių kitose Visatos vietose, o planeta K2-18 b kelia ypatingą susidomėjimą.

Jaunas Marsas buvo šiltas ir drėgnas – jame buvo pakankamai vandens, kad plytėtų vandenynai, tekėtų upės, lytų lietūs. Šiandien Marsas šaltas ir sausas, o visas paviršinis vanduo sustingęs į ledą kepurėse prie ašigalių. Perėjimas iš pirmosios būsenos į antrąją nutiko prieš daugiau nei tris milijardu...

Olimpo kalnas – tas, kuris Marse, o ne Graikijoje – yra aukščiausias Saulės sistemoje. Nuo papėdės iki viršūnės – net 22 kilometrai, daugiau nei dvigubai daugiau už aukščiausią Žemėje Mauna Loa.

Tolimoje praeityje Marse buvo skysto vandens, tekėjo upės, lijo lietūs. Sąlygos atrodytų gana neblogos gyvybės atsiradimui. Bet ar ji atsirado, kol kas nežinome. Vienas iš tarpinių darinių, dažnai susijęs su gyvybe, yra organiniai junginiai.

Na, pakelkite rankas, aistringieji prolaiferiai. Tie, kurie gėdina nėštumo nutraukimą pasidariusias moteris ir išpūtę akis tvirtina, esą vaikas – tai stebuklas.

Nedideliame Saturno palydove, Encelade, mokslininkai aptiko fosforo – rečiausio iš šešių elementų, būtino mums žinomos gyvybės formos egzistavimui.