Arnoldas Valkauskas

Rukloje gyvenančiai Virginijai Noreikienei egzorcizmo seansai nėra tik siaubo filmų scenos, o kasdienybė – moteris teigia, kad daugiau nei 10 metų malda padeda kunigui egzorcistui išvaryti piktąsias dvasias.

Kunigas-egzorcistas Arnoldas Valkauskas teigia, kad nereiktų aklai tikėti holivudiniais filmais ir įsivaizduoti, kad vaiduokliai pasirodo įgavę kokį nors pavidalą, tačiau pabrėžia, kad piktosios dvasios sapnuose ar garsuose gali apsireikšti net bandydamos imituoti artimųjų sielas.

Rukloje gyvenančiai Virginijai Noreikienei egzorcizmo seansai nėra tik siaubo filmų scenos, o kasdienybė – moteris teigia, kad jau 10 metų malda padeda kunigui egzorcistui išvaryti piktąsias dvasias.

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas DELFI teigia, kad prakeikti galima tik tuos, kurie yra stipriai nusidėję, o štai būrėja Vaiva Budraitytė laikosi kitokios nuomonės. Jos teigimu, prakeikti galima bet kurį žmogų.

Vaiduokliai egzistuoja – tą pripažįsta ne tik kaimo senoliai, bet ir kunigai, mokslininkai. Jūsų dėmesiui – keisčiausios ir mįslingos istorijos, pasivaikščiojimas po Vilnių, kuriame tokių vaiduokliškų vietų, pasirodo, ne viena, ir išsamus kunigo egzorcisto interviu.

Ruklos šv. Dvasios parapijos klebonas Arnoldas Valkauskas sako, kad žmones emigruoti visų pirma paskatina dvasinės problemos. Pasak A. Valkausko, netiesa, kad uždirbdami daugiau žmonės gyvens laimingiau, mat žmogaus godumas nepasotinamas.

Į DELFI kreipėsi skaitytoja, kuri aiškina iki šiol negalinti pamiršti prieš 24-erius metus namuose vykusių reiškinių.

Tikima, kad gruodis – magiškas mėnuo. Yra sakančių, kad paskutinę naujų metų naktį net paprastiems mirtingiesiems paklusdavo burtai ir magija, ką jau kalbėti apie Kūčių vakarą, kai ateitį esą pranašauja net tuomet prabilę gyvuliai.

Mane visąlaik domino antgamtiniai dalykai, tačiau visada sakiau, kad kol pati nesusidursiu su anapusinėmis esybėmis, tol ir nežinosiu, ar tikėti jomis, ar ne. Ne per seniausiai teko tuo įsitikinti.

Mano pažintis su dvasių pasauliu prasidėjo paauglystėje, kai iš smalsumo sutikau, kad pasisvečiuoti atvažiavusi pusseserė parodytų, kaip kviečiamos dvasios. Iki šiol prisimenu tą nerimą, kuris vis aplankydavo tuo užsiimant, bet vaikiškas smalsumas buvo didesnis.

Visada žiūrėjau skeptiškai į visas „paranormalybes“. Netgi dabar dar turiu abejonių... Bet nutariau papasakoti apie savo patirtį.

Gruodis – magiškas metas, kai artėja svarbiausios žiemos šventės ir paskutinė metų diena. Vakarams ilgėjant ir orams vėstant, vis labiau norisi likti namuose, užsiimti širdžiai svarbia veikla ar apmąstyti būsimų 2017 m. planus. Deja, kol vieni mezga ar skaito knygas, kitiems į galvą ateina minčių, d...

Sutemus kas antrame namelyje prasideda baisybės, o paskui visi vaikšto iš siaubo pastėrusiomis akimis.

Lietuvos Katalikų bažnyčioje – dar neregėtas įvykis: Vilniaus kunigas vaizdo įraše pasakoja, kaip jį, vaikystėje patarnaujantį Mišiose, ne kartą „visapusiškai seksualiai išnaudojo“ klierikas. Nors nuo pasakojamo įvykio praėjo 40 metų, toks prisiminimas liko per visus kunigo gyvenimo metus.

„Labai išsigandau, net kvėpuoti nesugebėjau“, – apie baisią savo patirtį pasakoja DELFI skaitytojas Tomas, prisiminęs kartą, kai namuose jų šeimą aplankė giminaitė. Tąnakt su broliu viename kambaryje nakvojęs vaikinas patyrė šiurpų jausmą – apie jį jis nusprendė papasakoti kitiems DELFI skaitytojams...

Po DELFI publikacijos apie naktinį apsilankymą kapinėse, kurio metu galbūt pavyko užfiksuoti vaiduoklį, į redakciją kreipėsi ir daugiau žmonių, susidūrusių su reiškiniais, kuriuos jiems patiems sunku paaiškinti.

Zarasų rajone esančiose Dusetų kapinėse naktį apsilankiusi ir kelias nuotraukas padariusi Greta Vaišnorienė vienos iš jų pamiršti negali iki šiol. Moteris mano, kad jai galbūt pavyko užfiksuoti vaiduoklį.

Gal prieš dvejus metus su draugais kvietėmės dvasias. Tai vyko namo laiptinėje. Visi sėdėjome su žvakėmis ir tam reikalingais įrankiais, kvietėme dvasias ir klausėme: „Jei tu čia, užgesink žvakę arba parodyk kitokį ženklą.“

Noriu papasakoti savo trumpą istoriją. Spalio 24 d. paminėjome mano mamos mirties metines. Jos netektis labai mane suglumino, tai buvo visai nelaukta, netikėta – šokas visiems. Dar iki šios dienos negaliu patikėti ir susitaikyti, kad jos jau nebėra.

Tapau našle būdama 25 m., turėdama 2 mažučius vaikelius. Kai buvo gyvas vyras, kartais padiskutuodavome, ar yra pomirtinis gyvenimas ir sutarėme, kad kai kuris pirmas numirsime, tai kokiu nors būdu duosime kažkokį ženklą likusiajam. Aišku, praėjo keli metai, visa tai pamiršome ir gyvenome nesukdami ...