Įsidarbino automobilių plovykloje. Vos po pusmečio, tarsi spąstai – autoavarija. Dvi savaitės – komos būklės, dar pusantro mėnesio – be sąmonės. Atsistojęs ant kojų nustebino Londono gydytojus. Dar po dvejų metų pradėjo verslą Lietuvoje.

Sausio mėnesį šis 22 metų vaikinas atidarė žuvies krautuvėlę Mažeikiuose. Jo istorija – neeilinė. Ją sužinoję žmonės į jaunąjį verslininką žiūri kaip į stebuklą. Daugelis jų klausia, ar matęs tunelį su jo gale spindinčia šviesa. „Ne, nemačiau, su angelais kalbėtis neteko“, – juokiasi K. Latakas.

Prarado pusę svorio

Vidutinio ūgio, kiek pablyškęs. Atsakymai į klausimus – konkretūs, dalykiški. „Iki avarijos svėriau 86 kilogramus. Prabudęs svėriau vos 43 kilogramus. Iki šiol nesu atgavęs buvusio svorio ir formų, gerokai sumažėjęs. Nebegaliu kilnoti sunkių daiktų – svaigsta galva“, – atviravo vaikinas.

Karolis Latakas gimė ir augo Mažeikiuose. Po tėvų skyrybų, eidamas keturioliktuosius, kartu su tėvu išsikraustė į Klaipėdą. Baigė ten vidurinę mokyklą.

Niekada negalvojęs apie tai, kokią norėtų įsigyti profesiją. „Būdamas devyniolikos, dar nelabai gali apsispręsti, kuo norėtum būti – kosmonautu ar pardavėju”, – sakė mažeikiškis.

Visas mintis užėmė mokslas ir... darbas. Vien dėl to, kad galėtų dirbti, nuo aštuntos klasės pasirinko mokytis vakarinėje mokykloje. Dieną organizuoti mokslai jam tiesiog trukdę darbui.
„Nors tėvas sakydavo eiti mokytis į dieninę vidurinę, man patikdavo būti nepriklausomam“, – neslėpė K. Latakas.

Dirbo kroviku

Iki šiol prisimena ir savo pirmąjį mėnesio atlyginimą – daugiau kaip 700 litų. Tuo metu dirbo kroviku. Kadangi darbas buvo organizuojamas kas antrą savaitė, šiuos pinigus uždirbęs per pusę mėnesio. Juos išleido, modernizuodamas asmeninį kompiuterį .

Nuo keturiolikos Karoliui kur kas labiau rūpėjo darbas ir namai nei pramogos ir bendrystės. „Darbas buvo mano pomėgis“, – prisipažino vaikinas. Besimokant jam teko pabūti statybininku, dažytoju, kroviku, sandėlininku, dirbti įvairiausius pagalbinius darbus. Ne visi iš jų buvo legalūs. Didžiausia alga, kurią jam teko užsidirbti per mėnesį, kol dar nebuvo sulaukęs aštuoniolikos – 3,7 tūkstančio litų.

Toks buvęs jo, sandėlininko, uždarbis. Pagrindinis darbas buvęs priimti įvairius maisto produktus ir atiduoti juos kitiems. Kartais tekdavę ir paprakaituoti – krauti produktus. Tuo metu, kai kiti prašė tėvų pinigų, kad galėtų nueiti į sporto salę, vaikinas užsidirbdavo sportuodamas sandėlyje.

„Taip buvau auginamas: jeigu nori ko nors – užsidirbk“, – savo atkaklų veržimąsi dirbti aiškino vaikinas. Taip Karolį mokino nuo mažens jį auginęs tėvas, tolimųjų reisų vilkiko vairuotojas. Po tėvų skyrybų su mama, nuo ankstyvos vaikystės, jis nebendraująs – ji vaikino auklėjimui įtakos neturėjo.
Dieną – darbai, vakare – mokslai. Tokiu ritmu K. Latakas gyveno, kol baigė vidurinę mokyklą.
„Nesu šventas, visko pasitaikė. Atsidurdavau netinkamu metu netinkamoje vietoje. Tačiau viskam – savas laikas“, – neslėpė Karolis.

Rumuno automobilių plovykloje

Būdamas devyniolikos metų, laimės ieškojo svetur. Anglijos automobilių plovykloje jis įsitaisęs per pažįstamus. Atvykęs pradėjo dirbti jau kitą dieną. Dvi dienas dar pasimokęs, o jau trečią ėmęs dirbti savarankiškai.

„Didelis darbo krūvis, mažas atlyginimas. Tikrai ne pyragai. Uždirbdavome ten tik kad pragyventume. Apie sutaupymą negalėjo būti nė kalbos“, – prisiminė jis dienas automobilių plovykloje. Jos savininkas buvo rumunas, daug kas ten vykę legaliai.

Nors dažniausiai dirbdavęs ne daugiau valandų nei nustatyta, nuo aštuntos ryto iki penktos ar šeštos vakaro, tempai būdavę didžiuliai. Savaitgaliais darbo valandų neskaičiuodavęs. Dažnai vos spėdavęs suktis. Vasarą krūvis buvęs sunkiai pakeliamas. Automobilius reikėję plauti vieną po kito, be pertraukų, tačiau savininkui įtikti buvo sunku.

„Gal tik su didinamuoju stiklu būtum matęs, kad padarei kažką negerai. Jei tik buvo įmanoma išnaudoti ir sumažinti uždarbį, tai ir ieškota priekabių. Kitokie žmonės, kitoks bendravimas, kitoniška aplinka. Lietuvoje dar galėtum pasiaiškinti, pasakyti savo nuomonę, o ten: nepatinka – eik lauk“, – prisiminė adaptacijos sunkumus K. Latakas. Nors didelių konfliktų su savininku nebuvę, tačiau malonumo dirbdamas nepajutęs.

Ne sykį galvojęs net ir grįžti, ieškojęs kitų darbų. Šias paieškas nutraukė lemtinga autoavarija.

Slaugė pusbrolis ir draugai

2012-ųjų gegužės 16-ąją bičiulis jį vežė iš svečių automobiliu. Kelionę nutraukė smūgis.
Pabudęs iš klinikinės mirties jautėsi tarsi prisikėlęs iš mirusiųjų. Tris mėnesius jis buvo gydomas Londono ligoninėje, kitus du – Maidstone miesto reabilitacijos ligoninėje.

Prabudęs, prisimena, nesupratęs, kas nutikę. Pamatęs pažįstamus veidus, visi klausinėję, ar juos atpažįstąs. Tik vėliau sužinojęs medikų prognozes po autoavarijos: arba nesulauksiąs ryto, arba pabudęs iš komos prilygs daržovei, geriausias variantas – kad nevaikščiosiąs dvejus ar trejus metus.

Po to, kai atgavo sąmonę, ant kojų pakilęs po savaitės. Nepasitvirtinusi nė viena Londono ligoninės gydytojų prognozė.

Anglijos ligoninėse Karolį globoję pusbrolis ir draugai. Pusbrolis jį slaugęs, jis ir lietuviško maisto atnešdavęs. „Tikro, savo maisto tikrai kad norėdavosi. Ypač pirmas dvi savaites, kai nežinojau, kas slypi už patiekalo „Pirato akis“ pavadinimo ar kitų panašių. Man paduodavo valgiaraštį, iš kurio turėdavau išsirinkti aklai. Vėliau kai kurių stengdavausi nebesirinkti“, – prisiminė Karolis.

Ligoninės skyriuje, kuriame buvo gydomi senyvo amžiaus insultininkai ir širdininkai, su kuo nors susidraugauti nepavykę. Lietuvis ir nesistengęs. Atgaudamas sveikatą ir svorį labiausiai norėjęs ilsėtis. Gelbėjęs DVD grotuvas: sukęs juo vieną filmą po kito. Nuo dažnai aplinkoje nebesusivokiančių, dejuojančių ir šaukiančių ligonių atsiribodavęs ausinėmis. Sunkiai nulaikomą galvą kurį laiką tekdavę pakamšyti pagalve.


Palatoje – tarsi kareivinėse

Palatoje, kurioje jie – tarytum kareivinėse – gulėję aštuoniese, per daug būtų buvę ir vieno ligonio, šaukiančio kelis kartus per dieną tarytum tiksliai nustatytu metu. Vėliau ligonį iš palatos iškeldinę. „Kartais imdavo juokas, o kartais pjaudavo nervus“, – pasakojo mažeikiškis.

Nors buvę nelengva, pusbrolio ir bičiulių padedamas jis neprarado tikėjimo: jo sveikata eina geryn. Iš tiesų taip ir buvę. „Jie neleisdavo man galvoti, kad negaliu. Palydėdavo mane į parką, ten liepdavo stotis iš invalido vežimėlio, pareiti savomis kojomis“, – pasakojo jaunasis verslininkas.

Toks draugų elgesys jam žadindavęs užsispyrimą, norą įrodyti, kad tikrai gali padaryti tai, ko iš jo laukiama.

Priežiūra ligoninėje jam nors ir neatrodė pati geriausia, iš dalies paskatino jį didesniam savarankiškumui. Tarytum prabudęs kovos už būvį instinktas. Pamena, kaip spaudęs mygtuką, negalėdamas sulaukti slaugytojų, o tada pakilęs iš lovos ir prisilaikydamas sienų išėjęs iš palatos.

Tą pačią dieną jį aplankė kineziterapeutas. Jis aiškino, kad ligonis negalįs eiti. Tačiau Karolis jam tvirtinęs: „Štai, matot, galiu: einu!“

Reabilitaciją ligoninėje K. Latakui kelia juoką dar ir šiandien. Pagrindinis veiksmas – tris kartus po valandą laipioti iš pirmo aukšto į penktą ir atgal. Pusiausvyros pratimai ant pusiau pripūsto kamuolio ar ant cilindrinio indo paguldytos lentelės iki šiol atrodo nesuprantami: tokiose padėtyse pusiausvyrą išlaikyti sunku net sveikam.


D. Britanijai – nebetinkamas

Pasveikęs D. Britanijos rinkai jis pasijuto nebetinkamas. Po reabilitacijos nebegalėjęs dirbti sunkaus fizinio darbo. Tuo tarpu nekvalifikuotiems atvykėliams ten siūlomas būtent toks. Buvo aišku, kad įsidarbinti su tokia sveikata, vos ant kojų pastovinčiam jaunuoliui, beveik neįmanoma.

Po pirminės reabilitacijos, dar nespėjęs kaip reikiant sustiprėti, 2012-ųjų liepos pabaigoje, grįžo į Lietuvą. Nieko nelaukęs įsidarbino lentpjūvėje. Dirbo, kiek galėjo. Iki tos dienos, kai Mažeikių darbo birža jį nukreipė į Palangos kurortą – vienu metu pasimokyti ir sveikatos pataisyti. Į Palangą jis atvyko 2012-ųjų gruodį ir išbuvo ten iki 2013-ųjų birželio.

Grįžusį į Lietuvą jį globojęs kitas pusbrolis. Jiedu kartu ištyrinėję rinką, nutarė, ko labiausiai trūksta Mažeikiams, abu skaičiavę galimas apyvartas. Visko mieste buvo užtektinai, tik žuvies pasigesta. Tada priimtas sprendimas, nutarta pasinaudoti darbo biržos pasiūlyta parama.

Palangos reabilitacijos ligoninėje K. Latakas ne vien stiprino sveikatą, o mokėsi ir kūrė verslo planus. Ten jis per pusmetį baigė smulkaus verslo organizavimo kursus. Nesitenkindavo ką išgirdęs per paskaitas, nesidrovėjo dėstytojams užduoti įvairiausius klausimus, stengdavosi atlikti namų užduotis.

Reabilitavosi dirbdamas

Iš Palangos jis sugrįžo su verslo idėjomis, kaip galėtų prekiauti žuvimi – šviežia, rūkyta. „Apie programą sužinojau besimokydamas kursuose. Tada atėjau į darbo biržą, pasiteiravau, ir man išaiškino, kad naujų darbo vietų kūrimui valstybė skiria pinigų. Darbo birža man padėjo įgyvendinti idėjas“, – pasakojo K. Latakas.

Tai, kad medikai jam nustatė 60 proc. nedarbingumo laipsnį, galbūt tik dar labiau paskatinę kabintis į gyvenimą. Jis pasinaudojęs programa, kuri skirta tokio riboto darbingumo žmonėms, kaip jis.
„Geriausia reabilitacija pasirodė darbas. Be to, grįžęs neturėjau nė cento, o gyventi tai reikėjo. Nebandžiau įrodyti, kad negaliu“, – tvirtino K. Latakas.

Pradėjęs nuo išvežiojamosios prekybos žuvimi. Per darbo biržą gautas lėšas panaudojęs specialiam autobusiukui įsigyti. Iš pradžių prekiauta tik rūkyta žuvimi – neturėjo šaldymo įrangos. Tačiau nuo pat pradžių tekę sparčiai suktis: „Nejudėsi, sustosi, žuvis pasens, niekas nebenorės jos pirkti“, – sakė K. Latakas.


Atidarė krautuvėlę

Sukūręs verslo planą, jis pirmiausia įsteigė savo įmonę – mažąją bendriją „Kardžuvė“. Jo verslo pradžiai valstybė skyrė 37 tūkstančius 19 litų.

Ši parama – ne visiškai dovana. Ji – įpareigojimas visus trejus metus išsaugoti darbo vietą. Jei įmonė bankrutuotų pirmaisiais verslo metais, tektų grąžinti 80 procentų, jei antraisiais – 50 procentų paramos.

Sausio mėnesį Mažeikiuose, gyvenamųjų namų kvartale, Karolis Latakas atidarė žuvies krautuvėlę. Už iš draugų ir pažįstamų paskolintus pinigus renovuotame kioske prekiauja šviežia, rūkyta ir šaldyta žuvimi.

Didžiausias jo konsultantas, rėmėjas ir tikėjimo ateitimi puoselėtojas – mažeikiškis pusbrolis Laimonas. Iš šio trejais metais vyresnio bendražygio jis išmokęs sau pasakyti „reikia“ tomis dienomis, kai iš nuovargio norėdavosi viską mesti. Vienu metu teko vežioti prekes, prekiauti, rašyti planus, ataskaitas. Labai dažnai pavykdavo pamiegoti vos 5–6 valandas.


Paseno dešimčia metų

Nelaimė mažeikiškį smarkiai pakeitė. „Pridėjo kokią dešimtį metų. Anksčiau mėgau pasilinksminti, rizikuoti, nevengdavau nesaugių susibūrimo vietų, kur įsiveliama į muštynes. Dabar esu gerokai atsargesnis“, – prisipažino K. Latakas.

Ir iki šiol jam vis pasitaikydavę bendrauti su vyresniais už save, bent penkeriais metais, o po nelaimės jo draugais tapo dar vyresni. Jo septyniolikametė draugė vis dar nepripranta, kaip gatvėje jį kalbina jos tėvo amžiaus vyrai.

„Atrodau gana jaunai, gal kai kas abejoja, ar esu patikimas. Tačiau yra ir tokių, ne vienas ir ne du, kurie ateina po kelis kartus per savaitę, perka vis kitą produktą, jiems įdomu išbandyti.

Pastebėjome, kad pirkėjus valdo bandos jausmas. Jei tik kas praveria duris ar ateina prie autobuso, iš paskos jam – dar penki ar šeši mažiausiai. Nesvarbu – lietus ar sniegas. Gaila tik, kad jauni žmonės nelabai skuba žuvies pirkti, pasidavę greito maisto madai. Jiems nė į galvą neateina, kuo rizikuoja“, – dalijosi savo įspūdžiais mažeikiškis.

Įprasta jo darbo dieną prasideda septintą ryto: tada keliasi, pusryčiauja, kioską atrakina aštuntą. Užrakina jį šeštą vakaro. Dvi dienas per savaitę kartu su kolega išvežioja žuvį ten, kur įprastai prekiauja iš krovininio autobusiuko. Tuo metu kioske jį pavaduoja pusbroliai.

„Plovykloje reikėjo rankų ir kojų, o čia reikia nuolat galvoti, ką pirkėjui pasakyti. Kartais nusibosta kartoti, tačiau dažnai tenka ir padiskutuoti su žmonėmis, susipažįsti su jais. Kiekviena diena atneša ką nors naujo, tai – įdomu“, – aiškino jaunasis verslininkas.


Bedarbiams reikia diržo

Su klientais bendrauti jis išmokęs dirbdamas. Gerai žinąs, kad nervingumo ar prastos nuotaikos rodyti čia nevalia – tuo gali tik atbaidyti. Toks vaidmuo mažeikiškiui patinka, nors darbo pabaigoje jaučiasi išsisėmęs. Jo draugė bando jį suprasti, kodėl po darbo mėgsta patylėti – krautuvėlėje prisikalbąs tiek, kad vakare net burnos nebesinori praverti.

Vakarais pasiklausydamas per televiziją kalbančių galvų, mažeikiškis įsitikino, kad šalies politikai slapta juokiasi iš žmonių, apsimeta kvailiais. Jis netiki, kad tie žmonės nežino, kad didžioji dalis pašalpų gavėju dirba nelegalų darbą.

„Negaliu į juos žiūrėti. Nervina. Ta sistema tokia kvaila. Užuot mokėjus pašalpas, Lietuvai reikėtų rūpintis, kaip įsteigti naujų darbo vietų. Gali būti, kad žmogui reikia paramos pusmetį, kol jis ieškosi darbo, tačiau negali būti, kad jis darbo neranda penkerius ar dešimtį metų. Valstybė jiems tiesiog numeta po kauliuką, ir jie tuo metu patenkinti kaip šuniukai. Didesnių kaulų nebeieško“, – piktinosi mažeikiškis.

Anot jo, su daugeliu pašalpų gavėjų reikėtų elgtis griežčiau. Tėvo diržas, kurio jam paauglystėje teko paragauti, jam dabar atrodo gera priemonė – tai kadaise stipriai pagelbėjo.

Karolio svajonė – kad lietuviai valgytų daugiau žuvies, kad tai didintų jo verslo apyvartą, o verslas sektųsi taip gerai, kad gera žinia apie gerą žuvį pirkėjai dalintųsi vienas su kitu tiesiogiai, be specialios reklamos. Nuo pat verslo pradžios jis lygiai tokiu pat būdu renkąs informaciją apie klientų poreikius: klausinėja pirkėjų ir savo pažįstamų apie jų svajonių žuvis, skonio poreikius, įpročius. Viena iš svajonių jau paversta planu: pačiam rūkyti žuvį ir patiekti pirkėjams savos gamybos šviežią produktą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (169)