Kaip teigiama vienoje receptų knygoje, į trintuvę sudėjus žalią placentą, jogurtą ir vaisius, galima pasigaminti tirštąjį kokteilį. Arba lazanijos receptas siūlo placentą dėti į maltą jautieną. Pasirodo, iš jos dar galima pasigaminti šokoladinių triufelių. Pjaustykite kubeliais, griežinėliais, kepinkite su svogūnais, džiovinkite ar malkite – regis, nėra blogų placentos paruošimo valgymui būdų.
Placentofagijos – taip formaliai vadinamas placentos valgymas sveikatos tikslais – praktika išgyvena aukso amžių. Tai, kas iki tol buvo už normos ribų, dėl tokių garsenybių, kaip January Jones ar Kardashianų moterys, staiga tapo populiaru. Tokią asmeninę patirtį aprašantys straipsniai pasirodė įvairiuose leidiniuose nuo „XOJane“ iki „New York Times“. Šios praktikos šalininkai akcentuoja pieno gamybos padidėjimą, kovą su pogimdymine depresija, sumažėjusį skausmą ir padidėjusią energiją.
Visose Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip grybai po lietaus ėmė dygti įmonės, siūlančios placentos džiovinimo ir pavertimo kapsulėmis paslaugas tiems, kurie nesiryžta jos valgyti šiaip su daržovėmis. Paprastai ši paslauga kainuoja apie 250 dolerių (227 eurus). Kadangi paprastai placentos kapsulės gaminamos ką tik pagimdžiusios motinos namuose ir jos skirtos jos vartojimui, Maisto ir vaistų kontrolės tarnyba šios praktikos neprižiūri ir nekontroliuoja. Taip pat nėra bendrų įstatymų, reguliuojančių placentos pasiėmimą iš ligoninės – daugumoje valstijų ligoninėms leidžiama nustatyti individualias taisykles.
Nors vieniems žmogaus organo valgymas gali sukelti vėmimo refleksą, tačiau šios praktikos šalininkai atkreipia dėmesį, kad tai labai įprasta tarp žinduolių. Nors tikslios priežastys, kodėl gyvūnai suvalgo savo placentas, nežinomos, mokslininkai spėja, kad viena pagrindinių priežasčių galėtų būti nenoras, kad kruvinas organas prie motinos ir jos mažylio privilios plėšrūnus. Kitaip nei šiuolaikinės placentos vartojimo formos, kai ji dehidratuojama ir laikoma kapsulių pavidalu ar išverdama vėlesniam vartojimui, gyvūnai savo placentas valgo žalias ir iškart po gimdymo.
Pastaruoju metu išpopuliarėjusi placentofagija už tai gali būti dėkinga žiniasklaidai. Be to, dabar vis daugiau dėmesio sulaukia alternatyvūs gydymo metodai, nes žmonės ieško sveikesnio gyvenimo būdo, teigia psichiatrijos ir elgsenos mokslų dėstytoja Crystal Clark iš Šiaurės vakarų universiteto Feinbergo medicinos mokyklos. Nemažai pribuvėjų ir akušerių pasisako už šią praktiką, o tai gali būti dar vienas didėjančio jos populiarumo veiksnys. C. Clark taip pat atkreipia dėmesį, kad psichinė sveikata vis dar stigmatizuota sfera, o turint omenyje, kad viena iš septynių moterų patiria pogimdyminę depresiją, ši alternatyva tradiciniam psichikos sutrikimų gydymui gali atrodyti labai patrauklia.
Dėl santykinio jos naujumo, placentofagija tik dabar atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. C. Clark su kolegomis 2015 metų birželį leidinyje „Archives of Women’s Mental Health“ paskelbė literatūros šia tema apžvalgą. Tyrėjai nustatė, kad šioje srityje atlikta labai nedaug mokslinių tyrimų, o placebu kontroliuojamų tyrimų su žmonėmis, kurie atskleistų, ar placentos vartojimas išties yra veiksmingas, apskritai nebūta. D. Benyshekas ir jo komanda ką tik užbaigė bandomąjį tyrimą su placebu, kurį mokslininkai tikisi publikuoti kiek vėliau šiais metais
Kadangi moksliniai šios srities tyrimai tebėra ankstyvojoje stadijoje, sunku suprasti, kiek moterų iš tikrųjų suvartoja savo placentas. C. Clark teko girdėti, kad ši praktika labiau paplitusi tam tikrose JAV vietose, pavyzdžiui, San Franciske ir Denveryje. Nors sunku nustatyti tipinius demografinius šio reiškinio rodiklius, tačiau remdamasis savo apklausa D. Benyshekas daro išvadą, kad daugiausiai tai „moterys, baigiančios trečią dešimtį, indoeuropiečių kilmės, turinčios bent aukštesnįjį išsilavinimą ir viduriniosios ar aukštesnės viduriniosios klasės pajamas“. Tačiau mokslininkas įspėja, kad jo tyrimas gali nereprezentuoti visų moterų, praktikuojančių placentofagiją. Ši praktika taip pat gali būti paplitusi tarp gimdymą namuose pasirinkusių moterų, teigia D. Benyshekas, nors ligoninėse gimdančios moterys taip pat tai praktikuoja.
Pasak D. Clark, trūksta ne tik tyrimų apie placentos vartojimo poveikį, bet ir tyrimų apie tai, kas ir kokiais kiekiais sudaro šį organą. Dabar žinoma, kad placentoje yra tokių hormonų, kaip progesteronas ir estrogenas, taip pat maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležies, kuri labai naudinga siekiant atsigauti po gimdymo. Vis dėlto, šių hormonų ir maistinių medžiagų kiekis, kaip ir tai, kiek jų sumažėja termiškai apdorojant ar džiovinant placentą, nėra žinoma. Placenta taip pat veikia kaip filtras, kuris apsaugo vaisių nuo visų galimai žalingų poveikių, tad joje gali būti tam tikrų metalų, tokių kaip gyvsidabris, nors jų kiekis taip pat nėra žinomas.
D. Clark įspėja, kad dėl vieno dalyko nekyla abejonių – normos neatitinkanti placenta privalo būti ištirta prieš tai, kai kas nors nuspręs ją vartoti. Gimdymus namuose pasirenkančios pacientės turi būti įsitikinusios, kad jų pribuvėjos ar akušerės gali atpažinti placentos anomalijas. Normos neatitinkanti placenta privalo būti ištirta, nes pakitimai gali būti svarbūs klinikinei motinos ir naujagimio priežiūrai po gimdymo. „Pavyzdžiui, pakitimai gali byloti apie gimdos viduje buvusias infekcijas, motinos ligas ar prastą vaisiaus būklę“, – aiškina D. Clark.
Nors visi su savo organais gali daryti ką panorėję, medikai baiminasi dėl vieno dalyko – kad moterys, kenčiančios nuo pogimdyminės depresijos, griebsis šios praktikos vietoj profesionalių medikų pagalbos. Kaip teigia D. Benyshekas, niekas „neturtų pasikliauti vien tik tariama placentofagijos nauda vietoj nusistovėjusių medicinos praktikų ir terapijų, kuriomis gydomi įprasti sveikatos sutrikimai po gimdymo“.
Kai pacientės klausia C. Clark jos profesionalių rekomendacijų, medikė atsako negalinti padėti jiems apsispręsti, išbandyti placentofagiją ar ne, kol neatlikta daugiau šios praktikos mokslinių tyrimų. Vis dėlto, ji ir neatgraso jų nuo placentos valgymo. C. Clark įsitikinusi, kad pacientė turi teisę daryti su savo placenta ką panorėjusi. Taigi, šiai akimirkai verdiktas šiai praktikai vis dar nepriimtas.
