Vilnietis 47 kartus padarė tai, kam kiti neprisiruošia nė karto

Paklaustas, ar bijo adatų, 37-metis Paulius Volungevičius juokdamasis linksi galvą. Tačiau net tai vyriškio nesustabdė jau pusseptintų metų gelbėti kitų gyvybes – vilnietis per šį laikotarpį 47 kartus tapo neatlygintu kraujo donoru.

„Nesureikšminu to, ką darau. Nesijaučiu labai ypatingas ar darantis gerą darbą. Kraują duodu, nes tikiu, kad tai yra reikalinga, kad tai padeda žmonėms. Visada malonu žinoti, kad esi naudingas“, - paprastai paaiškina jis.

P. Volungevičius – kompiuterių inžinierius. Mažai romantiška ir istorija, kaip jis pirmąkart susižavėjo šia altruistine veikla.

„2009 gegužės mėnesį vienos bendruomenės forume radau pagalbos šauksmą, kad labai reikia kraujo. Grupė tada buvo nesvarbi. Atsiliepiau ir padėjau. Nebuvo jokių šalutinių poveikių ar kažko, kas išgąsdintų ir atgrasytų nuo šio veiksmo“, - sako vyriškis, kuriam penktadienį iškilmingoje ceremonijoje buvo įteiktas Garbės donoro vardas. Šis apdovanojimas suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų – plazmos ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvaujančiam nemokamos donorystės veikloje.

Vilnietis stengiasi kraujo duoti tada, kada jo reikia labiausiai.

„Iš pradžių paskambindavo iš Kraujo centro ir pakviesdavo, kai kraujo reikėdavo labiausiai. Jų kolektyvas labai puikus, visi gydytojai, centro vadovė L. Kryžauskaitė prisidėjo prie to, kad ta kraujo donorystė buvo maloni. Būtent jie pažadino norą prisidėti, kuo galiu, tikėti, kad tai yra naudinga.

Mano filosofija yra tokia, kad kraujo reikia duoti tada, kada jo išties prireikia, o ne tada, kai užsimanau. Buvo atvejų, kai vieną dieną duodi savanoriškai, o po kelių dienų mano kraujo daug labiau prireikia, o aš dar negaliu duoti. O tų donorų juk nuolatos trūksta. Paskambina dieną ir praneša, kad būtinai reikia šįvakar kraujo, baigiu darbą ir vykstu tiesiai į Kraujo centrą. Tiesa, paskutinįkart ilgiau nesulaukęs kvietimo pats nuvykau savanoriškai – neiškenčiau“, - šypsosi pašnekovas.

Norą pasiskubinti skatina ir žinojimas, ką galiausiai jo kraujas pasiekia.

„Kiek man žinoma, mano kraujo komponentais yra aprūpinami vėžiu sergantys vaikai. Dažniausiai mane kviečia duoti trombocitų – jie labai reikalingi sergantiems kraujo vėžiu – o kadangi mano trombocitai sveiki ir greit atsisato, tai jų dažniausiai ir donuoju. Gydytojai net ima ne patį kraują, o iškart išfiltruoja tai, kas jiems yra reikalinga“, - sako P. Volungevičius.

Savo „hobiu“ jis pamažu užkrėtė ir aplinkinius – neretai kompaniją palaiko žmona.

„Vieni nori, bet negali. Kiti bijo adatų ir kraujo, negali peržengti savo baimių. Kiti laiko neturi, bet yra ir tokių, kurie pamiršta visus pasiteisinimus ir taip pat reguliariai duoda kraują“, - džiaugėsi jis.

Naudinga tiek duodančiam, tiek gaunančiam

Lietuvoje donoru gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 m. amžiaus. Vyresni nei 65 m. asmenys gali būti donorais, tik turėdami donorystės įstaigos gydytojo kasmet išduodamą leidimą. Donoras turi sverti ne mažiau nei 50 kg. Hemoglobino lygis donoro kraujyje turi būti: vyrų ne mažiau 135 g/l, moterų ne mažiau 125 g/l.

Kiekvienos donacijos metu paimamas tik donorui saugus kraujo ar jo komponentų kiekis. Duodant eritrocitus paimama 360 ml eritrocitų masės, o trombocitus – iki 555 ml trombocitų, kraują – 450 ml.

VUL Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė pažymėjo, kad didesnis donorų aktyvumas leistų išvengti kritinių situacijų.

„Jei kiekvienas mūsų užsiregistruotų reguliariai duoti kraujo, mes niekada jo nepritrūktume ir nereikėtų papildomų skubių akcijų. Vieną dieną daugiau vienos grupės, kitą – kitos grupės kraujo donorų. O kraujas sensta – negali per vieną dieną surinkti visą reikiamą kiekį ateičiai. Kraują vis reikia atšviežinti. Jei kiekvienas sąmoningai ateitų laiku, nebūtų pavojaus pritrūkti kraujo tiems, kam tą akimirką jo labiausiai reikia“, - sakė L. Kryžauskaitė.

Specialistė pabrėžė, kad kraujo donorystė naudinga ne tik recipientui, bet ir pačiam donorui.

„Organizmas atsinaujina, pagyvėja metaboliniai procesai. Yra įvariausių klinikinių tyrimų, kurių metų lygintas reguliarių ir retų arba visai kraujo nedonuojančių asmenų kraujas – aptiktas ryšys, kad, pavyzdžiui, kraują reguliariai duodantiems vyrams sumažėja miokardo infarkto, širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Taip pat aprašytos sąsajos su retesnėmis vėžio apraiškomis – teigiama, kad geležies deficitas ar tiesiog mažesnis jo kiekis yra nepalankus vėžinių ląstelių formavimuisi.

Be to, fiziškai priprasti prie kraujo donorystės neina – tai yra mitas. Žmonės įpranta psichologiškai, emociškai – jie ne tik jaučiasi padarę kažko gero, tačiau pažymi ir palengvėjimo jausmą, geresnę savijautą“, - vardijo Kraujo centro vedėja.

Paimamas tik toks kraujo kiekis, kuris nesukelia žalos donoro organizmui. Po jų donorystės dažniausiai žmogus nepajunta jokio pokyčio. Retesniais atvejais, ypač fizinio krūvio metu, gali jausti nedidelį nuovargį, silpnumą. Be to, siekiant užtikrinti kokybę ir apsaugoti tiek donorą, tiek pacientą, kiekvienam kraujo donorui atliekami kraujo tyrimai.

Planuojant atlikti trombocitų aferezę atliekamas bendras kraujo tyrimas. Atlikus bendrą kraujo tyrimą galima nustatyti uždegimus, alergiją, kraujo sistemos ligas bei įtarti kitų organų ligas.
Perpilti kraujo prireikia esant įvairioms situacijoms, poreikis neretai dažnesnis vasarą, kai padaugėja traumų. Šaltuoju metų laiku jūsų kraujas gali padėti patiems mažiausiems pacientams.

„Vaikams stengiamės tiekti kuo šviežesnį kraują, todėl atsargos reguliariai turi būti atnaujinamos. Kraujas reikalingas pakaitiniam perpylinimui, vėžiu sergantiems pacientams, kūdikiams, žmonėms po transplantacijų, traumų. Mūsų padalinys labiausiai orientuotas į onkologinę sritį – papildomai dar taikome technologinius metodus kraujui papildomai apdoroti, kad jis būtų kuo labiau pritaikytas recipientui, kuris neturi imuniteto. Tad pagrindiniai mūsų pacientai yra tie, kurie serga onkohematologinėmis ligomis“, - pabrėžė L. Kryžauskaitė.

Daugiau informacijos apie tai, kur ir kada galite dovanoti kraujo, rasite ČIA.