Veidą nutvilkė veriantis skausmas. Sušilus išblyškusi oda nusidažė melsvai raudona spalva, buvo skausminga ir pabrinkusi. Skausmas galutinai atsitraukė po trijų dienų. Tai – pirmo laipsnio nušalimo simptomai. Kadangi pažeidimas buvo negilus, pasekmių išvengta, tačiau Monikos oda visam gyvenimui liko itin jautri šalčiui.
Kai žiemą sutinku garbaus amžiaus tetą Liudmilą, ši taip pat nepraleidžia progos priminti apie šalčio pavojus.
„Vaikystėje buvau naivi kaip ir tu. Norėjau gražiai atrodyti ir sveikata nebuvo svarbi. Nešiodavau plonas pėdkelnes ir kartą stipriai nušalau kelius. Maniau, nieko, praeis, tačiau su amžiumi vis dažniau kelius persmelkia skausmas“, - pasakoja ji.
Negrįžtamos pasekmės
Visi bent kartą esame spirgėję nuo šalčio, kai, atrodo, net širdis dreba. Tačiau Kauno klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovas prof. Rytis Rimdeika pataria nepainioti sušalimo su nušalimu.
Gilesnį audinių nušalimą įtarti lengviau.
„Jei nušalimas gilesnis, lygiai kaip ir nudegus, atsiranda pūslės – kraujingo turinio, melsvos, pripildytos. Jos lengvai pastebimos, pavyzdžiui, ant pėdų. Jei nušalimas dar gilesnis – formuojasi sausa nekrozė. Ji taip pat matoma aiškiai – labiausiai nuo stambių kraujagyslių nutolusiuose audiniuose susidaro juodos spalvos „šašas“. Dažniausiai nukenčia ausų kaušeliai, ausų speneliai, rankų pirštų galai, kojų pirštų galai – jie tiesiog pajuoduoja ir sudžiūsta“, - vardijo R. Rimdeika.
Specialistas pabrėžė, kad nušalimo požymiai gali kartais atsirasti ir esant pliusinei temperatūrai.
„Jei susidaro tam tikros sąlygos, žmogui gali būti diagnozuojama vadinamoji „apkasų pėda“. Lauke temperatūra 5-7 laipsniai, ne žemiau 0, o koja bate taip sušunta, kad būna negrįžtami pakenkimai. Tiesa, dažniausiai nušalimai atsiranda tada, kai oro temperatūra siekia -5 ir žemesnę“, - aiškino profesorius.
Sąvoka apkasų pėda imta vartoti po Pirmo pasaulinio karo. Iš pradžių drėgmės persmelkta pėda tampa nejautri, vėliau nusidažo raudoniu, kurį keičia mėlyna spalva. Nuo kojos ima sklisti nemalonus kvapas, kuris išduoda apie audinių mirtį. Jei situacija netaisoma, pėda ima tinti, atsiranda žaizdos. Lieka viena išeitis – amputacija. Mediciniuose šaltiniuose teigiama, kad ši būklė gali ištikti net prie 16 laipsnių šilumos. Nuo pirmos iki paskutinės stadijos, kuriai jau prireikia skalpelio, praeina 3-13 valandų.
Pasak specialisto, gilesnis nušalimas (2-4 laipsnio) yra negrįžtamas procesas.
„Nušalimo metu kritiškai sutrinka kraujotaka ir audiniai kurį laiką yra nemaitinami – audinių nepasiekia kraujas. Kraujas nepritekėti gali dėl įvairiausių priežasčių, ne tik dėl nušalimo. Pavyzdžiui, kraujagyslių trombozės, įvykus širdies infarktui. Tad ir ausys, rankų, kojų pirštai neturi stambių kraujagyslių, sutrinka kraujo tekėjimas į juos ir prasideda nekrozė, natūrali biologinė audinių griūtis“, - sakė jis.
Gydymo esmė yra atšildyti žmogų, skirti kraujotaką gerinančių medikamentus. Chirurginiai veiksmai įprastai atliekami po mėnesio, po pusantro mėnesio, kai negyvi audiniai labai aiškiai atsiskiria nuo gyvųjų. Tik po 3-4 mėnesių, jei žaizda negyja, į pagalbą pasitelkiami ir plastikos chirurgai.
„Pas mus per 3-4 metus atvyksta vienas žmogus, kuriam reikalinga rekonstrukcija dėl nušalimo. Dažniau nušalimai baigiasi amputacija“, - skaičiavo profesorius.
Jei įtariamas nušalimas, nedelsiant eiti į šiltą patalpą arba paguldyti prie laužo, nuolat trinant. Patalpoje nušalusią kūno dalį palaipsniui atšildyti kambario temperatūros vandenyje, vartoti šiltų skysčių. Esant II-IV laipsnio nušalimams, patariama duoti gerti karštos arbatos, kavos, nušalusią vietą uždengti steriliu tvarsčiu, sutvarstyti, sutvarstytą kūno dalį susukti į minkštą storą audinį ir, svarbiausia, skubiai vykti arba vežti nukentėjusįjį į gydymo įstaigą.
Nušalimai padidintos rizikos zonoje: jausmas, it kūnas būtų sauso ledo vonioje
Vienas garsiausių šalies alpinistų Sauliui Damulevičiui akistata su pačiu pavojingiausiu šalčiu – ne naujiena. Jo teigimu, svarbiausia – pažinti savo kūną, jo galimybių ribas ir, žinoma, tinkamai apsirengti.
- Kokia yra žemiausia temperatūra, kurioje jums teko pabuvoti?
- Deja, tiksliai negaliu pasakyti - termometro ant aukščiausių viršūnių nesu turėjęs. Tačiau atsižvelgiant į pateikiamas orų prognozes, 7000 metrų aukštyje vasarą ištisai būna apie -20 C. Pridėkime bent menką vėjelį, kurio kalnuose neišvengsi, ir juntama temperatūra nukrinta iki -35 ar daugiau laipsnių. Tačiau sunkiausia įvertinti aukščio įtaką organizmui, kadangi ekstremaliame aukštyje deguonimi ir šiluma per kraują pirmiausia aprūpinami gyvybiškai svarbūs vidiniai organai. Todėl galūnės, į kurių kapiliarus kraujas nebepatenka, šąla dar labiau, greičiau pasireiškia nušalimai.
- Visi kartais „paspirgame“, bet lietuviškų speigų nepalyginsi su tuo, ką jūs jaučiate kalno viršūnėje. Nupasakokite, jei galite, koks ten šaltis?
- Ekspedicijų metu 3-4 savaites praleidžiame ledynuose 4 km ir didesniame aukštyje. Kuo aukščiau kopiame, tuo didesnis šaltis. Vidutiniškai per 1000 vertikalių metrų temperatūra nukrinta 5 laipsniais pagal Celsijų. Naktimis palapinės apledėja iš vidaus, užšąla visi skysčiai, neretai net ant miegmaišio pripusto sniego... Esame pratę prie tokių išbandymų, todėl kopimui šaltukas netrukdo. Kartais net džiaugiamės šalčiu – tuomet sniegas tvirtesnis, lengviau pereiti ledynus, sumažėja lavinų pavojus.
Tačiau kopiant į viršūnes virš 7 km, šalčio pojūtį įtakoja ne tik temperatūra, bet ir susikaupęs nuovargis, kalorijų ir deguonies trūkumas. Tokiose sąlygose, net ir dėvint terminius apatinius rūbus, vėjo neperpučiamą džemperį ir storą pūkinę striukę, neretai būna labai šalta. Ypač šąla kojų ir rankų pirštai, veidas... Kartais apima toks jausmas, lyg visas kūnas būtų panardintas į sauso ledo vonią. Bet tai - nieko keisto, nes žmogaus organizmas nėra pritaikytas gyventi ekstremaliame aukštyje, kurį mokslininkai ir alpinistai pagrįstai vadina „mirties zona“.
- Pasirengimas šalčiui – logiška, vienas svarbiausių alpinisto iššūkių. Kaip jam ruošiatės jūs? Kokie svarbiausi žingsniai/taisyklės?
- Pirmiausia, reikia suprasti, kad prie šalčio reikia pratintis. Tai labiau procesas, nei įgimta savybė. Aš įkopimams ruošiuosi ištisus metus sportuodamas gryname ore. Be to, stengiuosi bent kartą per metus kelioms dienoms išvykti į žemesnius kalnus arba į slidžių žygį.
Taip pat itin svarbu pasirinkti tinkamus drabužius, avalynę ir stovyklavimo įrangą. Laisvalaikiui gamtoje ir alpinizmui renkuosi „kvėpuojančius“ ir drėgmę nuo kūno išgarinančius rūbus, kadangi reikia kūną palaikyti ne tik šiltą, bet ir sausą. Patogu rūbus dėvėti sluoksniais: pirmiausia rengtis sintetinius arba specialiai apdirbtos vilnos „termo“ apatinius, ant jų – sportinį džemperį, kuris sulaikytų šilumą, ir galiausiai – striukę, saugančią nuo vėjo, sniego ir lietaus. Nereikia pamiršti šiltos kepurės, nes daug šilumos prarandame per galvą, bei numatytai veiklai pritaikytų batų.
Galiausiai, ilgai būnant šaltyje reikia stebėti savo ir bendražygių savijautą. Jei pradėjo šalti pirštai, ausys, nosis – nereikia laukti, kol atsiras visiška nejautra. Kraujotaką galima atstatyti energingai kilnojant kojas, sukant rankas, judinant pirštus. Sušilti labai padeda karštos arbatos puodelis. Dideliame aukštyje, kai organizmui pačiam sušildyti galūnes yra per sunku, kartais naudoju specialius šilumą išskiriančius cheminius paketėlius, kurių galima įsigyti alpinizmo prekių, žūklės ir medžioklės parduotuvėse ar vaistinėse. Tačiau kelionėms Lietuvoje tokių priemonių man neprireikė.
- Ar esate kada nušalęs? Gal galite pasidalinti asmeniška ar kitų alpinistų iš lūpų į lūpas perduodama istorija?
- Asmeniškai pažįstu keletą alpinistų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kuriems dėl nušalimų buvo amputuoti pirštai. Tokie atsitikimai dažnesni tarp „aukštumininkų“ – alpinistų, kopiančių į labai aukštus kalnus. Ten šalčiai gerokai pavojingesni, neįmanoma greitai nusileisti į stovyklą ar sulaukti medikų pagalbos, nes gelbėtojų sraigtasparniai į tokius aukščius nepakyla arba jų išvis nėra.
Tačiau nebūtini ir ekstremalūs aukščiai. Prieš 10 metų žiemą kopdamas Šveicarijos Alpėse esu pats apšalęs kojų pirštus. Tuomet patekome į pūgą, pasiklydome ir net 2 paras leidomės stačiomis uolų sienomis. Neturėjome nei dujų, nei maisto atsargų, nei palapinės, todėl po porą valandų nusnausdavome sniege, pasislėpę už didelių akmenų, ir judėdavome toliau. Situacija buvo labai pavojinga... Laimei, grįžus į Lietuvą kojų pirštai atsistatė, amputacijos neprireikė. Bet dar ir dabar tie pirštai yra jautresni šalčiui, todėl nuolat primena apie seniai įvykusį incidentą.
- Ar tokie drastiškesni nušalimai dažnai nutinka? Ar visgi jei esi pasirengęs jiems, tik nelaimės atveju taip nepasiseka?
- Nušalimus ekspedicijoje vertinu kaip labai pavojingą nelaimę, kurią prilyginčiau, pavyzdžiui, kritimo metu patirtoms traumoms. Normalioms sąlygoms esant, to neturėtų įvykti. Tačiau kalnai, kad ir kokie užburiantys bebūtų, yra padidintos rizikos zona. Dar nėra iki galo aišku, kaip žmogaus organizmas prisitaiko prie deguonies trūkumo, šalčio ir nuovargio, todėl tokios nelaimės gali nutikti ir, deja, kartais nutinka. Todėl kopiant svarbiausia ne fizinis pasirengimas ar dėvimi rūbai, o „blaivus“ mąstymas ir atsargumas – kad nepervertinti savo jėgų ir patyrimo!
