Vėžiu sergančios kaunietės drama: nežinau, kas bus su mano vaikučiais

„Nežinau, kas bus su mano vaikučiais. Jiems neakcentuojame, kad liga labai rimta. Jie tik žino, kad vykstu pailsėti į sanatoriją. Pamažu Marta ir Marija ima apsiprasti su mintimi, kad manęs dažnai nebūna namie. Jos supranta, kad man kažkas negerai, tačiau detalių joms neaiškiname. Nereikia to“, – sako dviejų mažamečių dukrų mama, kaunietė menininkė Monika Vilčinskienė.

Moteriai prieš trejus metus nustatytas skrandžio vėžys ir visos pastangos pristabdyti ligą iki šiol bevaisės – liga jau pasiekė ketvirtą stadiją.

Vienintelė viltis – Lietuvoje šiuo metu nekompensuojami vaistai, kurie Monikos šeimai per brangūs.

- Kas išdavė ligą? 

- Sveikata visiškai nesiskundžiau. Pagimdžiau du vaikučius, spėju, tada ir išlindo bėdos. Labai netikėtai, greitai ir be jokių simptomų.

O įtarimai kilo tada, kai skrandis ėmė „streikuoti“, nevirškinti maisto. Iš pradžių mėginau visus natūralius gydymo būdus. Niekas negalėjo atrasti priežasties. Tik padarius kompiuterinę tomografiją paaiškėjo, kad auglys jau apėmęs skrandį ir kad jis - visų nusiskundimų kaltininkas.

Man nepasakė, per kiek laiko jis užaugo, tačiau ilgą laiką nejaučiau jokio diskomforto, dėl kurio būtų kilusi mintis kreiptis į medikus. Tačiau kai jį atrado, jis jau buvo pažengęs – jo dydis siekė apie 9 cm. Nuo pirmųjų simptomų iki tikrosios diagnozės praėjo lygiai pusė metų. Tada sekė operacija.

- Kodėl tiek laiko užtruko ligos diagnozė?

- Po kokių 5 mėnesių, kai niekas negalėjo nieko rasti, mama pasiūlė nuvykti pas onkologą. Žinoma, vien šią mintį prisileisti buvo sunku, tačiau pasirinkimo nebuvo. Nuvažiavau ir ten išgirdau diagnozę. Ryškiausia emocija, kurią pamenu, tai beribis noras kuo greičiau atsikratyti augliu. Operacija atrodė kaip vienintelis išsigelbėjimas, mat tuos pusę metų kankinausi skaudžioje nežinioje. Gerai, beje, ir tai, kad po diagnozės man pasiūlė paskaityti įvairios literatūros, kuri padėjo išlipti iš tos krizės, kiek nurimti.

- Kaip praėjo operacija? Ar daktarai galėjo ką nors po jos žadėti?

- Operacija buvo ganėtinai sudėtinga, truko 5 val. Atsigavau po jos sunkiai. Daktarai man nieko, jokių terminų nežadėjo. Jų teigimu, viskas priklauso nuo žmogaus. Kiekvieno žmogaus vėžys – individualus atvejis. Tačiau operaciją jie vadino sėkminga. Išsikapanojau iš tos intervencijos į kūną, tačiau buvo labai sunku save įtikinti, kad man reikia chemoterapijos. Kadangi visi markeriai buvo geri, guodžiau save, kad vėžys buvo galutinai pašalintas, nebegrįš. Iš pradžių išmėginau visus kitus įmanomus variantus – ir mineralinį vandenį gėriau, valgiau įvairias žoles, išbandžiau ir žaliavalgystę, tačiau supratau, kad mano atvejis – per sudėtingas. Supratau, kad mano atvejis per sudėtingas ir turiu susitaikyti su chemoterapija.

- Kaip jautėtės po chemoterapijos?

- Sunkokai. Buvo trijų savaičių kursai, kurie lyg ir pristabdė visą procesą, plitimą link kepenų. Deja, po pusės metų markeriai vėl ėmė kilti. Tikėjausi, kad chemoterapija padės ilgesniam laikotarpiui. Netikėjau, kad liga sugrįš taip greitai. Tai buvo liūdniausia.

- Iškentėjote jau du chemoterapijos kursus, tačiau dabar medikai suteikė naują viltį – Lietuvoje dar nekompensuojamus vaistus.

- Prieš mėnesį turėjau dar vieną operaciją, mat reikalai ėmė komplikuotis. Po operacijos mano chirurgas patarė vykti į Klaipėdą, pas chemoterapeutą Alvydą Česą, kuris yra skrandžio srities specialistas ir žino visas naujoves. Parodžiau jam visus savo duomenis ir jis man pasiūlė vaistų kombinaciją, į kurią ir įeina labai brangūs vaistai, kurių tiesiog negalėsiu įpirkti. Tiksliai nežinau, bet žadama, kad gal nuo kitų metų ir Lietuvoje šie vaistai bus kompensuojami. Vokietijoje, pavyzdžiui, jie yra įtraukti į kompensuojamų vaistų sąrašą. Galėčiau ir aš laukti, kol jie bus prieinami Lietuvoje, tačiau neturiu laiko. Nežinau, ar fiziškai pavyks išlaukti iki kitų metų. Su kiekviena diena darosi vis prasčiau, vis mažiau galiu valgyti.

Užsirašiau į pirmą gydymo kursą, tačiau pinigai labai greitai senka. Turiu pinigų pradžiai, tačiau po dviejų savaičių – jau kitas kursas, dėl kurio nebežinau, ką ir daryti.

- Kaip dabar jaučiatės?

- Pilvas įsitempęs. Sunku gerti skysčius, juos reikia riboti. Jausmas, kad skrandis persipildo tiek, kad plyšta. Tada seka pykinimas, sunkumas, valgyti beveik negaliu. Fermentai kepenų pakilę, tad procesas sparčiai juda į priekį, nieko nelaukdamas. Viskas blogėja akyse ir tik galiu tikėtis, kad jau po pirmojo kurso bus geriau. Gydytojas sakė, kad tie brangieji vaistai labai sustiprina vaistų derinio efektą ir galima ištempti ilgiau. Belieka tikėtis, kad po pusmečio gal dar atsiras naujų vaistų. Telieka tikėtis.

- Veikiausiai viltį palaiko ir jūsų mažieji.

- Nežinau, kas bus su mano vaikučiais. Jiems neakcentuojame, kad mano liga labai rimta. Jie tik žino, kad vykstu pailsėti į sanatoriją. Jie supranta, kad man kažkas negerai, tačiau jiems niekas neaiškina detalių. Nereikia to. Jie jau apsiprato su ritmu, kad manęs dažnai nėra.

Labai sunku ir vyrui. Ypač pastaruosius dvejus-trejus metus. Išgyvenome ir dar bandome kapstytis toliau. Tai yra stebuklas. Yra žmonių, kurie tokių krūvių ir neatlaiko. Gyvenimas dabar išties dramatiškas, bet mes laikomės. Turiu seserį, palaikančių draugų. Aplinkiniai žmonės tikrai labai padeda. Nereikia savo diagnozės slėpti ir būtina dalintis tiek gerais, tiek blogais dalykais – iš kažkur tave gali pasiekti nauja informacija apie gydymo būdą, naujus vaistus.

- Ar jūsų giminėje kam nors buvo diagnozuotas vėžys?

- Ne, nei mamos, nei tėčio giminėje nebuvo vėžinių susirgimų. Todėl ir neatrodė, kad ši liga arti manęs. Dėl to ir į onkologinę ligoninę nevykau iškart. Jei giminėje būtų sergančiųjų vėžiu, žinoma, būčiau rimčiau sureagavusi. Tiesa, niekas gi dabar nepasakys, ar tai būtų ką pakeitę. Nemanau, kad labai ilgai užtęsiau ieškodama. Medikai gana ilgai nerado bėdų, tačiau čia jau nieko nepagreitinsi. Jei kažkas neaišku, iškart reikia darytis markerius, tomografiją. Nereikia pasitikėti kraujo tyrimais. Man, pavyzdžiui, iš skrandžio ėmė biopsiją ir ji nerodė jokio vėžio. Mano auglys buvo pasislėpęs po skrandžiu. Todėl ir buvo taip sunku jį pamatyti. Tad jei galiu ką patarti kitiems žmonėms – paskubėkite, iškart švieskitės, darykitės markerius.

- Ar anksčiau daug dėmesio skyrėte sveikatai?

- Ne. Iki šiol buvau absoliučiai sveikas žmogus. Neturėjau jokių operacijų, kitų sveikatos sutrikimų. Vienintelis paaiškinimas, kad tai išaiškėjo po gimdymų.

Reikalingų vaistų kurso kaina: 66 000 EUR. Padėti Monikai galite ir Jūs - svarbi kiekviena auka. Visą informaciją kaip tai padaryti rasite ČIA.