„Nebuvo baisu atiduoti vieną savo inkstą. Žinau, kad daugelis žmonių sugeba gyventi ir su vienu. Viskas šiuo metu gerai, nėra jokių komplikacijų ar pakitimų. Aš pats kažkaip kitaip nesijaučiu nei kad prieš persodinimą. Po operacijos ilgiausiai užtruko žaizdų sugijimas. Gydytojai patarė pusmetį nieko sunkiai nedirbti, nekelti ir leisti pjūviams sugyti. Dabar jau gyvenu normalų gyvenimą. Liko tik randas, primenantis prieš aštuonis mėnesius atliktą operaciją“, - kukliai apie savo poelgį pasakojo Raimondas.
Būdama dvidešimt trijų metų ir besilaukdama antrojo vaiko Violeta nėštumo pabaigoje pajuto pirmuosius simptomus. Jai ėmė kilti kraujo spaudimas, o po gimdymo prasidėjo veriantys galvos skausmai, kurie sukeldavo ir vėmimą. Galiausiai V.Venckūnienei diagnozavo inkstų nepakankamumą. Ilgą laiką jos būklė buvo stabili, moteris vartojo tik vaistus nuo aukšto kraujospūdžio. Tačiau praėjus aštuoniolikai metų sveikata ėmė blogėti.
„Vyras ir dukra iš karto pasidarė tyrimus dėl donorystės. Tiko abiejų organai, bet žinoma medikai pasirinko mano vyrą, kuris iš karto sutiko. Dukra dar jauna, savo šeimą turi ir vaikučių reikės – nenorėjau, kad ji man aukotų savo inkstą. Ruošėmės persodinimo operacijai, bet staiga prireikė operuoti ausį, todėl transplantacija buvo atidėta. Tuomet pusmetį dariausi dializę, kol atsirado uždegimas, kurio nepavyko išgydyti – teko iš pilvo išimti kateterį. Tada gydytojai skubiai pasirengė operacijai ir sėkmingai persodino inkstą. Kiekviena operacija gąsdina ir ši labai baugino. Kadangi jokios kitos išeities nebuvo, kad ir kokia ta baimė, vis tiek privalėjau viską iškęsti“, - apie savo kelią iki inksto persodinimo kalbėjo Violeta.
Po operacijos pacientė patyrė išties skausmingą laikotarpį, negalėjo nė lovoje pajudėti, tačiau jokių komplikacijų nebuvo ir jau po dviejų savaičių šeima galėjo vykti į namus. Violeta visiškai atsigavo po pusmečio, o dabar gyvena visai kaip sveikas žmogus, išskyrus vieną sąlygą – ji privalo keturis kartus per dieną gerti vaistus nuo atmetimo reakcijos. Po operacijos moteris jau valgo praktiškai viską ir taip atidžiai nebesilaiko dietos, kuri buvo privaloma visus devyniolika metų. Violeta vartojo itin mažai druskos, negalėjo piktnaudžiauti baltymingais patiekalais ar valgyti aštriai.
„Iš pradžių ėmiau naudoti rankinę dializę, o vėliau jau gavau automatinę peritoninę. Su rankiniu aparatu per dieną turėjau tirpalą susileisti kas keturias valandas. Negalėjau niekur išvažiuoti, nes reikėdavo labai sterilios aplinkos, kad neužsikrėsčiau. O jau gavusi automatinį aparatą prie jo praleisdavau dešimt valandų – vakare įsijungiu ir ryte atsijungiu. Nespėjau dar susigyventi su šia terapija, bet galvoju, kad įvyko stebuklas ir pagaliau galiu gyventi kaip sveikas žmogus - nereikia būti prie tų maišiukų bei aparatų“, - neslėpė džiaugsmo Violeta.
Interviu
Apie inkstų ligas ir gyvo donoro transplantacijas L.S. kalbina Kauno klinikų Nefrologijos klinikos vadovę prof. Ingą Arūnę Bumblytę.
- Kuo ypatingas šis inkstų transplantacijos atvejis?
- Kiekvienas atvejis, kai gyvas donoras dovanoja savo organą, yra išskirtinis. Visiems atrodo, kad žmogus labai lengvai prašo savo artimųjų padėti. Toli gražu taip nėra. Savo praktikoje pastebėjome, kad dauguma jų nenori, jog kiti artimieji liktų tik su vienu inkstu – nežinia, kaip jie jausis ateityje. Kita vertus, yra tik dalis artimųjų, kurie būtinai nori padėti ir dovanoti. Būna ir taip, kad jie įtikina savo sergantįjį artimąjį, kad jis priimtų jo organą. Kitu atveju belieka dializė arba mirusio donoro laukimas eilėje.
- Kauno klinikose prieš dvejus metus pradėta inkstus persodinti iš gyvo donoro. Ar tai tapo dažnu reiškiniu?
- Ši operacija nėra sudėtingesnė nei inkstų persodinimas iš mirusio donoro, bet atsakomybė žymiai didesnė. Ištikus nesėkmei, galima pakenkti tiek recipientui, tiek donorui. O jeigu persodintas inkstas organizmo yra atmetamas, kaip vėliau žiūrėti į akis tam, kuris dovanojo savo organą? Lietuvoje gyvi donorai sudaro 10 proc. visų inkstų transplantacijų – tai septynios devynios transplantacijos per abu centrus Vilniuje ir Kaune.
Galime džiaugtis, kad mūsų visuomenė pradėjo teigiamai žiūrėti į donorystę ir mirusių donorų yra daug. Pernai buvo rekordiniai inkstų transplantacijų metai – inkstai persodinti 105 pacientams. Žmonės įprastai donoro laukdavo apie dvejus metus, bet pagerėjus situacijai laukia metus – tai trumpas laikas palyginti su kitomis ES šalimis. Kadangi nėra donorų trūkumo, gyva donorystė nėra taip skatinama. Mes paciento ir jo artimųjų nespaudžiame, tik supažindiname su šia galimybe. Tačiau skirtumas yra – mirusio donoro inkstai būna žymiai labiau nukentėję nei sveiko žmogaus.
- Ar žmonės po tokios operacijos gali vėl gyventi visiškai normalų gyvenimą?
- Moterys pastoja, išnešioja ir pagimdo sveikus kūdikius – tai įrodymas, kad žmogus po operacijos gali jaustis visiškai sveikas. Dauguma grįžta į visavertį gyvenimą, dalis su tam tikrais apribojimais. Jie privalo visą gyvenimą vartoti vaistus, slopinančius imunitetą, vėliau dozės mažinamos. Būna, kad šie vaistai sukelia įvairių komplikacijų, tačiau dažnai pacientams pakanka imuniteto. Priklauso nuo to, ar žmogus serga diabetu, kuris didina infekcijų riziką.
Mes labai atidžiai stebime pacientus, nes yra didelė vėžio rizika. Donoras taip pat yra stebimas, tyrimus jam darome nemokamai. Iš pradžių kas pusmetį, vėliau kasmet. Pasak su gyva donoryste dirbančių specialistų, daugiausia psichologinių problemų turi asmuo, priėmęs organą iš artimojo. Jie baiminasi, kad nieko neatsitiktų, nes tai brangi dovana. O tie, kurie dovanojo, jaučia pasitenkinimą, nes padarė labai nepaprastą žingsnį.
- Ar visada inkstų nepakankamumas baigiasi organų persodinimu?
- Lietuvoje dializuojama apie 1400 žmonių. Iš jų donoro laukia šimtas. Tai reiškia, kad kiti yra garbaus amžiaus arba turi labai daug gretutinių ligų, dėl kurių transplantacija ir imunosupresantų naudojimas yra negalimi, dalis pacientų atsisako transplantacijos. Tad tikrai ne visiems pacientams persodinami organai. Žinoma, jauni žmonės dažniausiai tuo pasinaudoja. Lietuvoje ilgiausiai pacientė dializuojama apie trisdešimt metų. Dializės aparatai tobulėja – kuo jie geresni, tuo žmonės ilgiau gyvens dializuojami. Amerikoje, Australijoje ir Skandinavijoje yra nauja tendencija – namų hemodializė.
Namuose įrengiama aparatūra ir pacientas apmokomas prisijungti prie aparato – jei to nesugeba, jam priskiriama slaugytoja. Ši pacientė atliko peritoninę dializę, tai dar viena namų dializė, kurios metu vyksta kraujo valymas per pilvaplėvę – įvedamas vamzdelis į pilvo ertmę ir pacientas turi keturis kartus dieną arba naktį suleisti į pilvą apie du litrus specialaus skysčio, kuris išskalauja pilvaplėvę. Kitas būdas – automatinė peritoninė dializė. Naktį, kol pacientas miega, aparatas automatiškai įpila skystį ir po kelių valandų išpila, tai kartojama po kelis kartus. Pacientui nebereikia važiuoti į dializės centrą, bet tą reikia daryti kiekvieną dieną.
- Kokios priežastys dažniausiai sukelia inkstų nepakankamumą?
- Prie dažniausių priežasčių priskiriamas diabetas, padidėjęs ir blogai kontroliuojamas kraujo spaudimas, kuris gali būti tiek ligos sukėlėjas, tiek simptomas. Apie 25 proc. žmonių populiacijoje turi aukštą kraujo spaudimą. Jeigu jie geria vaistus nuo kraujo spaudimo mažomis dozėmis, nepastoviai, arba išvis nevartoja, atsiranda inkstų ligų tikimybė.
Aukštas kraujo spaudimas pažeidžia tris organus – inkstus, širdį, akis. Taip pat nepakankamumą sukelia retesnės autoimuninės ligos. Yra ir paveldimų ligų – inkstų policistozė, kai žmogus turi daug cistų inkstuose ir kepenyse. Norint anksčiau aptikti inkstų ligas, reiktų atkreipti dėmesį, ar yra šie rizikos veiksniai: diabetas, aukštas kraujo spaudimas, šlapimo pūslės uždegimai, akmenligė, dažnai vartojami vaistai nuo skausmo, inkstų problemos giminėje.
