Pradedant kalbėti apie cukrų reikia pabrėžti apie kokį būtent cukrų kalbama. Kalbame apie rafinuotą, perdirbtą cukrų, sudarytą iš dviejų molekulių – gliukozės ir fruktozės, kuris yra pridedamas gamintojų. Net jei gamintojai parašo, kad nėra pridėtinio cukraus, dažniausiai jis pakeičiamas saldikliais.
Pridėtinis cukrus pasaulyje tapo didžiausiu visuomenės priešu. Jei viskas vyks tokiu pat tempu, tikimasi, kad vaikai per ateinančius 30 metų gyvens trumpiau nei jų tėvai. Inkstų, kepenų, širdies ligos, amputacijos, apakimas, demensija. Taip, visa tai gali sukelti cukrus.
Cukrus atitinka visus alkoholiui būdingus kriterijus: alkoholis yra energijos šaltinis, tačiau nėra maistinė medžiaga; organizme nėra jokios biocheminės reakcijos, kuri reikalauja alkoholio; kai geriama nesaikingai, jis daro žalą organizmui. Mes neleidžiame vaikams gerti alkoholio, bet nesusimąstome duodami jiems stiklinę sodos gėrimo ar sulčių. Vaikai gauna ligas, sukeliamas alkoholio, negerdami alkoholio, nes cukrus – vaikų alkoholis.
42 mln. vaikų iki 5 m. pasauliniu mastu – nutukę ar turi antsvorį. Tačiau net ir lieknas vaikas gali sirgti cukraus sukeliamomis ligomis. Tėvai galvoja, kad jei vaikas lieknas, valgyti cukrų nėra blogai. Tokia pat situacija ir su suaugusiais. Vaikai iki 1980 m. niekada neturėjo dviejų ligų – antrojo tipo diabeto ir suriebėjusių kepenų ligų. Dabar jos epideminės visame pasaulyje. Didžiojoje Britanijoje 1 iš 5 vaikų, pasirodžiusių darželyje, yra nutukęs. Kai darželį baigia, santykis jau yra 1 iš 3.
Antrojo tipo diabetas išsivysto dėl blogos mitybos ir cukrus didelė to dalis. Jis gali paveikti nervus ir kraujagysles ir kai kuriais atvejais baigiasi galūnių amputacijomis. D. Britanijoje padaroma apie 7 tūkstančiai amputacijų per metus, tai yra apie 130 žmonių per savaitę. Palyginimui, D. Britanijoje per 13 metų dėl karo Irake ir Afganistane buvo atlikta 300 amputacijų. Žmonės su antrojo tipo diabetu turi 50 proc. didesnę tikimybę, kad išsivystys Alzhaimerio liga.
Štai Meksikoje suvartojama virš 2 litrų kolos žmogui per dieną. Dėl cukraus pertekliaus buvo atlikta 75 tūkst. galūnių amputacijų vien 2013 m.
Žinoma, būnant vaiku sunku pabėgti nuo cukraus - jis visur. Apie 90 procentų prekių prekybos centruose vaikų akių lygyje laikomi nesveikais produktais. 75 procentai maisto produktų turi pridėtinio cukraus.
Didžiojoje Britanijoje 26 tūkstančiai pradinės mokyklos vaikų eina į ligonines dėl supuvusių dantų, kartais net pusė ar daugiau dantų yra ištraukiami. Ir nesvarbu kiek kartų plausite dantis jei gersite ir valgysite per daug cukraus. Tiek dantų pastos pasaulyje tiesiog nėra.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja ne daugiau nei 6 šaukštelius cukraus per dieną arba 25 g. Suvartojame apie 28-40 šaukštelių. Kraupu. Pvz., 0,33 l skardinėje kolos yra 9-11 šaukštų cukraus. Mažas jogurto buteliukas turi 2,5 šaukšto. 100 g. baltasis šokoladas – beveik 16. 100 g. pieniškas šokoladas – daugiau nei 12.
Kodėl gi mes vartojame tiek cukraus? Kai mes matome saldų maisto produktą, mūsų smegenys suaktyvėja, daugiau kraujo teka į smegenų dalį, kuri susijusi su apdovanojimu. Kai praryjame cukrų, pozityvūs impulsai keliauja į smegenis. Daugybė tų impulsų leidžia jums išmokti, kad suvalgius cukraus jums malonu. Cukrus smegenyse padaro tokį pat biocheminį reiškinį, kokį sukelia visos narkotinės medžiagos.
Gamintojai bando mums įteigti, kad visos kalorijos lygiavertės. Žmonės galvoja, kad jos lygiavertės, kad pavalgius kalorijos nukeliauja į kažkokią vieną vietą kūne ir iš ten iškeliauja po visą kūną. Visiška netiesa. Iš kur tos kalorijos atkeliauja ir nusprendžia kur jos keliaus kūne ir ar jos sukels ligas ar ne. Tačiau maisto korporacijos nenori, kad jūs taip galvotumėte. Jos nori, kad galvotume, kad tai dėl energijos pusiausvyros, dėl atsakomybės už save, ar jūs sportuojate ar ne, valgykite mažiau - sportuokite daugiau, o jei esi nutukęs, tai tavo kaltė dėl blogo maisto pasirinkimo.
Kad suprastumėte etiketes ant maisto produktų, jums reikia storų akinių ir diplomo, susijusio su mityba. Kad jums būtų lengviau, pasakysiu, kad yra per 50 cukraus formų ir pavadinimų. Dabartinį cukraus žymėjimą etiketėse priėmė politikai 2010 m. Briuselyje. Kodėl nebuvo galima rašyti ar pavaizduoti cukraus kiekį šaukšteliais? Ir šitie žmonės valdo pasaulį...
Korporacijos nenori, kad jūs žinotumėte, kiek cukraus yra per daug, nes jei žinotumėte – sausi pusryčiai dingtų nuo stalų akimirksniu. 1944 m. didžiųjų Jungtiniu Valstijų tabako gamintojų vadovai kongrese nubalsavo (arba tiesiog melavo prisiekę kongresui), kad nikotinas nesukelia priklausomybės. Dabar panašus maisto gamintojų neigimas vyksta ir su cukrumi.
Pasirinkti tinkamą maistą – mūsų atsakomybė – teigia korporacijos. Tai galime padaryti tik jei turime tinkamos informacijos ir pasirinkimą. Pasirinkimo mes neturime, nes visi tie maisto produktai tampa neišvengiami – jie visur, o mums pateikiama informacija – klaidinanti ir paini.
Suprantu, gamintojai turi turėti sėkmingą verslą, tačiau kai tai tiesiogiai kenkia žmonėms, manau, kad kažkas jau negerai.
