Tačiau nors mūsų protiniai dantys mums tikrai kelia daugiau skausmo, nei duoda naudos, gali būti, kad apendicitas gali būti kai kas daugiau, nei tik tiksinti bomba mūsų pilve. Neseniai atliktas tyrimas leidžia teigti, kad apendicitas vis dėlto gali turėti svarbią biologinę funkciją. Ir žmonės jos dar nėra pasirengę atsisakyti.
Mokslininkai iš JAV vidurio vakarų universiteto atsekė apendicito atsiradimą, išnykimą ir pakartotinį atsiradimą keliuose žinduoliuose per pastarųjų 11 mln. metų, siekdami nustatyti, kiek kartų jis dingo ir atsirado dėl evoliucinio spaudimo.
Jie nustatė, kad šis organas evoliucionavo mažiausiai 29 kartus – galbūt net 41 kartą – per visą žinduolių evoliuciją, ir buvo išnykęs tik daugiausia 12 kartų.
„Šie statistiškai tvirti įrodymai, jog apendicito atsiradimas yra gerokai labiau tikėtinas nei jo dingimas, atspindi selektyvinę šios struktūros vertę, – pabrėžė mokslininkų komanda. – Tad mes galime užtikrintai atmesti hipotezę, kad apendicitas yra rudimentinė struktūra, beveik neturinti vertės ar funkcijos žinduoliams.“
Jeigu jau apendicitas daugybę kartų sugrįžo į žmonių ir kitų žinduolių organizmą per milijonus metų, kokia gi jo nauda?
Paprastai manoma, kad apendicitas tėra kažkokio organo, prieš daugybę milijonų metų žmogaus organizme vaidinusio svarbų vaidmenį, liekana. O pagrindinė priežastis, kodėl jis vis dar egzistuoja, ir kartais jį tenka pašalinti dėl uždegimo ir trūkimo rizikos, yra ta, jog „evoliuciškai per brangu“ jo visiškai atsikratyti. Esą nėra pakankamo evoliucinio spaudimo atsikratyti tokia svarbia kūno dalimi.
Kitais žodžiais tariant, žmogui, kaip rūšiai, tiesiog neapsimoka dėti tiek pastangų, kad jis per tūkstančius evoliucijos metų laipsniškai atsikratytų šio organo, nes daugumos žmonių organizme apendicitas sau paprasčiausiai tūno ir niekam nieko blogo nedaro.
O kas, jeigu jis ne tik ten sau tūno?
Jau ne vienerius metus mokslininkai laužo galvas dėl galimos žmogaus apendicito funkcijos. Ir šiuo metu pagrindinė hipotezė teigia, kad tai yra „gerųjų“ bakterijų rezervuaras, leidžiantis apsisaugoti nuo tam tikrų infekcijų.
Vienas tvirčiausių to įrodymų – 2012 metais atliko tyrimo išvados, kuriose nurodoma, kad žmonėms, kuriems buvo pašalintas apendicitas, yra keturis kartus didesnė tikimybė, kad pasikartos kolitas – bakterinė infekcija, sukelianti viduriavimą, karščiavimą, pykinimą ir pilvo skausmą.
Vidurio vakarų universiteto mokslininkų komanda nusprendė atlikti savo tyrimą ir patikrinti, ar prieis prie tokių pačių išvadų.
Pirmiausia, jie surinko duomenis apie apendicito ir kitų virškinamojo trakto ir aplinkosauginių savybių buvimą ar nebuvimą 533 žinduolių rūšių atstovų organizme per 11 244 mln. metų. Jie nustatė, kad evoliucijos metu atsiradęs apendicitas beveik niekada nedingdavo.
„Apendicitas išsivystė nepriklausomai keliuose žinduoliuose daugiau nei 30 kartų ir atsiradęs beveik niekada nedingdavo, – teigė mokslininkai. – Tai reiškia, kad apendicitas turi tam tikrą adaptacinį tikslą.“
Vėliau mokslininkai atsižvelgė į įvarius ekologinius veiksnius, įskaitant rūšies socialinį elgesį, mitybą, gyvenamąją aplinką ir vietinį klimatą,kad išsiaiškintų, koks gali būti tas „adaptacinis tikslas“.
Mokslininkai nustatė, kad tų rūšių, kurių atstovų organizme apendicitas išliko ar vėl išsivystė, aklojoje žarnoje buvo didesnė vidutinė limfoidinio (imuninio) audinio koncentracija. Tai leidžia teigti, kad apendicitas vaidino svarbų vaidmenį, susijusį su konkrečios rūšies imunine sistema, ypač su limfiniu audiniu, kuris, kaip žinoma, stimuliuoja tam tikrų naudingų žarnyno bakterijų dauginimąsi.
„Nors apie ryšį tarp apendicito ir aklosios žarnos kalbėta ir anksčiau, tai yra pirmas kartas, kai tai buvo statistiškai patvirtinta, – teigiama tyrimo išvadose. – Ryšys tarp apendicito ir limfoidinio audinio paremia imuninę apendicito evoliucijos hipotezę.“
Šis tyrimas dar nebaigtas, tačiau sukuria kitokį požiūrį į hipotezę apie tai, jog žmonių organizme apendicitas palaiko imuninę sistemą. Dabar tai reikėtų įrodyti, tačiau lengviau tai pasakyti, nei padaryti, kadangi žmonės, kuriems apendicitas buvo pašalintas, nejaučia kokių nors ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Tačiau gali būti, kad žmonių, kuriems buvo pašalintas apendicitas, imunines ląsteles gaminantys audiniai aklojoje žarnoje ar kitose kūno dalyse tiesiog kompensuoja tą apendicito praradimą.
Viena yra aišku: nors stuburgalių gal ir neatsiauginsime, bet apendicito visiškai nurašyti dar tikrai nevertėtų.
