Esate parašęs ne vieną knygą gydytojams ir studentams. Kodėl dabar ėmėtės rašyti knygą apie vaistus vaikams, skirtą plačiajai visuomenei? – „Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo beveik 50 metų vaikų ligų gydytoju dirbančio prof. habil. dr. A.Raugalės.
Šios knygos atsiradimą lėmė kelios priežastys. Pirmiausia tokios specialios knygos tėvams apie vaikams skirtus vaistus niekas iki šiol neparašė. O ji būtina, nes, kaip yra pasakęs prancūzų generolas Žoržas Klemanso, karas – per daug rimtas reikalas, kad jį būtų galima visiškai patikėti kariškiams profesionalams. Lygiai taip pat ir vaikų gydymas vaistais. Tėvai turi išmanyti apie vaistus, kuriuos duoda savo vaikui. Tačiau noriu pabrėžti, kalbu tik apie nereceptinius vaistus. Receptiniai vaistai yra išskirtinai gydytojo kompetencija. O geriausia pasveikti visiškai be vaistų.
Galutinai apsisprendžiau, kad tokia knyga būtina, kai šalies vaistinėse atsirado nauja nereceptinių vaistų pardavimo forma – savitarna. Vaistai, kaip ir maisto produktai ar plataus vartojimo prekės, išdėstyti lentynose, ir pirkėjas gali į savo krepšį įsidėti, kokių nori ir kiek nori. Nereikia tartis nei su gydytoju, nei su vaistininku. Lietuvoje tėvai turi nusimanyti apie jų vaikams skiriamus vaistus dar ir todėl, kad mūsų valstybėje baigiama pirminės sveikatos priežiūros grandies reforma, ir paskubomis per kelis mėnesius perkvalifikuoti į šeimos gydytojus poliklinikų terapeutai priversti gydyti vaikus, tarp jų ir naujagimius bei kūdikius. Ši sistema daugelyje Europos šalių nepasiteisino. Vaikus ten vėl gydo pediatrai. Deja, mes nepasimokėme iš svetimų klaidų.
Kaip vertinate šiuolaikinių tėvelių, galinčių paprastai ir greitai viską sužinoti internete, žinias apie vaistus? Gal jie jau per daug žino? Juk neretai toks žinojimas net erzina gydytojus.
Iš tiesų kartais mamos žino daugiau nei reikia. Tarp kitko kolegos gydytojai jau juokauja, kad dabar, pasirodžius knygai, turės vargo su apsiskaičiusiomis mamomis.
Tačiau realybė kitokia ir ją geriausiai atspindi namų vaistinėlė. Joje tėvai kaupia vaistus, likusius išsigydžius vieną ar kitą ligą. Jų galiojimo terminai dažniausiai būna pasibaigę. Ten dar galima rasti temperatūrą mažinančių vaistų aspirino ir analgino. Pasaulyje vaikams iki 16 metų juos uždrausta naudoti, tačiau Lietuvoje jie vis dar populiarūs. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šie temperatūrą mažinantys vaistai retai gali sukelti rimtų komplikacijų ir net mirtį.
Todėl knygoje specialiai rašau apie namų vaistinėlę: ką joje būtina turėti auginant vaiką, kaip utilizuoti vaistus, kurių galiojimo terminas pasibaigęs.
Daugelį temų padiktavo ilgametė praktika ir bendravimas su tėvais. Mačiau, kad reikia paprastai ir aiškiai išdėstyti, kaip vartoti vienus ar kitus vaistus, pavyzdžiui, kad mamytė vandenyje tirpių tablečių nedėtų vaikui tiesiai į burną. Paaiškinu, kaip sutrinti tabletę prieš duodant ją vaikui.
Labai svarbu žinoti, kaip derinti vaistus, būtina domėtis jų sudėtimi. Pavyzdžiui, gydant peršalimus, vartojami vaistai, kuriuos sudaro keli komponentai, tarp jų paprastai yra ir populiariausias vaistas temperatūrai mažinti paracetamolis. Tačiau tėveliai, nekreipdami dėmesio į vaisto sudėtį, šio preparato vaikui duoda dar papildomai. Jis gauna dvigubą dozę. O šis vaistas gali pakenkti vaiko kepenims.
Rašau apie vitaminą D, kurį lengva perdozuoti, nes yra atskirų jo preparatų, taip pat vitamino D yra polivitaminuose, žuvų taukuose, mišinėliuose vaikams. Tėvai to nežino, ir vaikas gali jo gauti dvigubą ar net trigubą dozę. Tėvai skundžiasi, kad vaikas nevalgo, negeria, jo viduriai užkietėję. Ištyrėme ir paaiškėjo, kad perdozuota vitamino D.
Taip pat rašau apie ūmius apsinuodijimus vaistais, kurie jau tapo kasdienybe, nes vaistai ir kiti medikamentai namuose neretai laikomi netvarkingai.
Didelė problema – vaikai ir narkotikai. Medikų jau nestebina dvylikamečiai narkomanai. Tėvai turėtų bent jau žinoti narkotikų rūšis ir kaip jie veikia vaiko organizmą.
Koks bendras Lietuvos vaikų sveikatos lygis, palyginti su kitomis pasaulio šalimis?
Visame pasaulyje pats svarbiausias sveikatos rodiklis – kūdikių mirtingumas. Jis atspindi ne tik tos šalies sveikatos, bet ir kultūros, civilizacijos lygį. Pagal šį rodiklį mes lenkiame JAV, tačiau atsiliekame nuo Šiaurės Europos šalių. Palyginti nedidelį kūdikių mirtingumą lemia aukštas mūsų gydytojų profesionalumas.
Tačiau pagal vaikų ligotumo ir sergamumo rodiklį Europoje esame tarp paskutinių. Mūsų vaikai yra labai ligoti ir, mano nuomone, prie to daug prisidėjo nevykusi sveikatos reforma, kurios metu pediatrų vietą poliklinikose užėmė į šeimos gydytojus perkvalifikuoti terapeutai. Be to, vieno vaiko apžiūrai medikas gali skirti tik ribotą laiką, o didesnę dalį jo užima popierių rašymas.
Nėra kada atidžiau ištirti vaiko, tėvams paaiškinti ligos diagnozės, suteikti informacijos apie skiriamus vaistus.
Todėl tėvams naudinga turėti namuose knygą, kurioje aiškiai ir suprantamai aprašyti vaistai, vartojami dažniausiai pasitaikančioms vaikų ligoms gydyti. Laikas pagaliau suprasti: už savo vaikų sveikatą atsako ne valstybė ir ne apylinkės gydytojas, o tėvai!
