„Buvau menininkas, o mums ir be alkoholio sunku gyventi. Jauti, kad kultūra nevertinama, materializmas iškeliamas aukščiau visko. Tačiau man sekėsi, aš buvau pripažintas – mano karjeros viršūnė sutapo su alkoholizmo pradžia. Tai buvo 90-ieji“, - pokalbį pradeda Gintaras.
Tačiau vyras nesijaučia buvęs auka – ne aplinka jį pastūmėjo alkoholio link.
„Mano bėda buvo ta, kad nemokėjau priimti aplinkos, nemokėjau susitaikyti, kovojau su neteisybe. Pavargau. Pradėjau gerti, nes gyventi buvo neįmanoma. Gėriau ne dėl skonio – degtinė tikrai nėra skaniausias gėrimas. Gėriau tam, kad apsineščiau, kad užsimirščiau. Kiekis išgėrimo reikšmės neturi. Kuo toliau, tuo tolerancija alkoholiui augo. Nebeturėjau su kuo gerti, nes visi išgriūdavo, tiek nebepaveždavo“, - sako jis.
Tačiau paklaustas, kada peržengė tą slidžią ribą tarp girtuoklystės ir alkoholizmo, jis sako neatsimentantis.
„Pats to nepastebėjau, bet man ir buvo visiškai neįdomu. Kad suprastum, kur esi, reikia pasiekti dugną. Bet dugnas dugnui nelygus“, - sako Gintaras.
Vyriškis pirmąkart pagalbos kreipėsi per pažintis. Nuėjo į ligoninę ir gėdingai pripažino ne daug, bet išgeriantis.
Jį paguldė į Priklausomybės ligų centrą, supažindino su 12 žingsnių Minesotos programa.
„Patiko, bet nesijaučiau, kad tai buvo man. 4 savaites negėriau ir jaučiausi didvyris. Išvykau su draugais į Italiją, visi gurkšnoja vyną, ragauja, o aš ne – juk mečiau. Tačiau po 3 mėnesių, jau išėjęs vieną dieną susinervinau – per patėvio laidotuves prisigėrė švogeris. Palūžau iš pykčio, bet ne pas mamą vykau, ne išsimiegoti, o tiesiu taikymu – į privačią kaimo knaipę. Sakau, įpilkit. Visi mane žino, be pinigų įpila šlakelį degtinės kaip kokiam inteligentui. Sakau, daugiau gal. Duoda likerio.
Išgeriu vieną, antrą, po trečios suprantu – kad nieko nejaučiu, it vandenį maukiu. Jei būtų pylę į alaus bokalą degtinę, ir tą būčiau išgėręs. Tada smogė suvokimas – juk tris mėnesius negėriau, o štai ėmiau ir paslydau“, - pripažįsta pašnekovas.
Kitą dieną atvykęs į Vilnių jis sakė paplūdęs ašaromis.
„Jutau, kad manęs laukia kažkas baisaus, siaubingo. Nesuprantu, kodėl tada nėjau pas anoniminius alkoholikus, neieškojau pagalbos kitur, nes būtent tada prasidėjo mano tikrasis dugno pažinimas. Vėl paguldė, šįkart ne penktame, o trečiame aukšte, su visais paprastais girtuokliais. Buvo gėda. Kurį laiką negerdavau, bet po poros savaičių vėl atsidurdavau ligoninėje. Jau nebeskaičiavau tų kartų...“, - atsidūsta Gintaras.
Vyras bandė koduotis, tačiau nesėkmingai.
„Toks ir kodavimas tebuvo – pasakoja baisias istorijas, kaip nuo alaus kiti žmonės mirė. Netikėjau. Nepatiko man ir tai, kad kitas žmogus kišasi į mano smegenis. Norėjau pats sugalvoti, pats padaryti, bet nežinojau, kaip“, - nuoširdžiai tikina jis.
Per pusantrų ligoninėje anuomet garsus menininkas gulėjo 5-6 kartus.
Gintaro teigimu, jo „finalas“ buvo it iš vadovėlių, iš kurių šiandien protinami kiti alkoholikai.
„Pabaigoje bijodavau ne gerti, o nusigerti viešoje vietoje ir smigti. Smingi ir nežinai, kur esi. Randi save iškraustytom kišenėm prie namų durų. Taip gėriau du mėnesius be pertraukos, padariau avariją, per kurią visiškai supyliau mašiną. Tada žmona padarė vieną geriausių sprendimų – sako, žinai, ką? Eik kur nori, namie nebesirodyk, jei būsi girtas. Kai pagalvoji, ji vos ne dešimt metų mane tokį pakentė. Pilna Lietuvoje taip, kai moterys nuolaidžiauja savo girtuokliams vyrams. Spirkit kuo toliau jūs juos!“, - šiandien jau ragina jis.
Lūžio diena jis įvardija vasario 23-iąją, kai geriama buvo tris savaites be perstojo.
„Sėdim tada kompanija, eilinė chebra. Geriam. Noriu dar, bet jau paeiti negaliu – kojos išsuktos, galva sudaužyta. Tiesa, nelabai kur ir buvo eiti – į anuometinę Gorkio gatvėje buvusią alkoholio parduotuvę manau jau ir neįleisdavo. Daviau tiems draugams, kurių nepažinojau, pinigų, kad dar užpirktų šnapso. O jie grįžo atgal nupirkę man degtinės ir valgyti. Supratau, kad jei jau bomžams atrodau prastos būklės, kad jie mane ragina valgyti, kažkas čia negerai. Supratau, kad man artėja šakės, o sustoti negalėjau.
Paaiškinti šiam nušvitimui, jis siūlo metaforą - arklio juk gerti nepriversi. Jei jis nenori, gali galvą kišti į vandenį, tačiau gyvulys negers. Tačiau kai ištrokš, jis žinos, kur padėtas vanduo.
„Taip ir man. Paskutinę akimirką atsiminiau tą draugą. Parašiau jo numerį ant popieriuko ir daviau kažkokioms moterims, kad paskambintų jam, kad pakviestų, kad gelbėtų mane. Tai buvo paskutinė mano viltis“, - gėdingai sako vyras, nenoriai kalbėdamas apie tris pragariškas dienas, sekusias po to.
Nemiga, garsinės ir vaizdinės haliucinacijos tapo jo kasdienybė.
„Suprantu, kad po trijų parų ir stogas gali nuvažiuoti. Šešėliai juda, girdžiu aplink mane šnabždėjimą, skruzdėles visur matau, jaučiu. Kenčiu ir laukiu, kol mano draugas mane išgelbės. Bet gal jam nepaskambino? Gal tą lapelį išmetė? Buvau ant mirties slenksčio ir jutau tai. Ji buvo visiškai šalia.
Kas beliko? Palikti šį pasaulį. Buvau smirdintis mėsos gabalas, gulėjau, raičiausi, nebuvo nė vienos vietos, kur neskaudėtų. Bet už fizinį skausmą dar baisiau buvo moralinė kančia. Pradėjau melstis. Buvau katalikas per prievartą, save labiau agnostiku laikiau. O dabar, būdamas 42 metų diedas, nuoširdžiai meldžiausi. Nebeturėjau ko prarasti“, - pripažino buvęs menininkas.
„Tada kita mintis – Dievas duoda tik tokią kančią, kokią žmogus gali iškęsti. O kokį nekrologą parašys, kai mirsiu? „Po ilgo ir sunkaus gyvenimo netekome...“ - kur jau, netiesa čia. O gal sakys - „staiga netekome iškilaus draugo“ - tai kad ir ne staiga...
Jei būčiau ką daręs spontaniškai, galėjau padaryti bet ką. Tačiau rinkausi racionaliai – tabletės ar virvė... Galvojau, kaip nusižudyti ir realiai neturėjau priežasčių, kodėl to nereikėtų padaryti“, - atsidūsta Gintaras.
Tačiau šias mintis nutraukė tris paras lauktas skambutis.
„Prišliaužiu prie durų, o ten – mano draugas buvęs alkoholikas, kurio numerį tąkart moterims daviau. Atsiklaupiau prie jo ir pradėjau verkti. Supratau, kad gyvensiu.
Tiems, kas geria ar gėrė, galiu duoti palyginimą, koks tai buvo jausmas. Po ilgų daugiadienių, kai vemi vien skrandžio sultimis, nes nieko daugiau nebėra ir nebegali pajudėti nuo vidinio skausmo, tiems, kam pasiseka, būna nušvitimai. Tai momentas, kai supranti, kad nori arbatos. Išgirsti kūno prašymą jį gaivinti, duoti valgyti. Kampe randi sausos duonos, kuri anuomet ne pelydavo, o tiesiog kietai sudžiūdavo. Apiplikai tą duoną karštu vandeniu. Vos ne vos nueini pas kaimynę pasiskolinti šaukštelio cukrais. Aišku, ji, pamačiusi, kaip atrodai, duoda pilną stiklinę. Tada geri tą saldų gėrimą ir kiekvienu gurkšneliu jauti. Gyvensiu. Gyvensiu. Gyvensiu“, - su ašaromis akyse prisimena 62 metų vyras.
Taip jis jautėsi ir atėjus draugui. Džiaugėsi, kad nereikės išeiti iš gyvenimo neišsprendus visko, ką buvo sugadinęs.
„Mylėjau artimuosius, tačiau jiems buvau tiek daug blogo padaręs. Tiesiog man nepasisekė. Man nesisekė būti tokiu, kokiu norėjau būti. Tarsi užkeiktas elgiausi. Viskas gerai – trenki durimis, pyksti dėl niekų. Todėl Jums patariu - jei myli – sakyk tai. Dieną vakarą“, - ragino vyras.
Istorijos atomazga buvo lengvesnė. Gintaras atsidūrė ligoninėje, susipažino su anoniminiais alkoholikais, mokėsi iš jų programos ir iki pat šiol jaučiasi dėkingas jį išgelbėjusiam draugui.
Anoniminių alkoholikų draugijos, kurios dalimi yra ir Gintaras, pagalbos telefonu numeris +370 685 05191. Daugiau informacijos apie užsiėmimus, vykstančius visoje Lietuvoje ir ne tik lietuvių kalba – ČIA.
