Ar visada prieš valgydami nusiplauname rankas ir tai, ką valgome? O jeigu ne, ar žinome, kokie pavojai mūsų tyko? Nesilaikydami būtinos higienos, galime susidurti su vienu labiausiai paplitusių parazitinių susirgimų – askaridoze.
Viena seniausių ligų
Askaridozė, arba askariozė, yra žmonių geohelmintozė, kurią sukelia apvaliosios kirmėlės. Tai seniausiai žinoma žmonių helmintozė, aprašyta dar 1758 m.
Askaridozė paplitusi visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, planetoje askaridoze serga 1,4 mlrd. žmonių (ketvirtadalis visų Žemės gyventojų).
Labiausiai ši liga paplitusi kraštuose, kur šiltas ir drėgnas klimatas sudaro idealias sąlygas kiaušinėliams vystytis.
Tokį šios parazitozės paplitimą pasaulyje lemia nepaprastai didelis parazito produktyvumas, kiaušinėlių atsparumas aplinkai, paprastas užsikrėtimo būdas, blogos žmonių gyvenimo sanitarinės ir ekonominės sąlygos.
Be to, didelis skaičius besimptomių ligos sukėlėjų nešiotojų, platinančių parazito kiaušinėlius, ir aplinkos (dirvožemio, vandens) teršimas askaridžių kiaušinėliais. Nors askaridoze serga įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniausiai užsikrečia ir serga 2–10 metų vaikai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje užsikrečia apie 500–700 asmenų, tačiau manoma, jog, esant nemažam skaičiui besimptomių ligos nešiotojų, užsikrėtusiųjų skaičius gali būti kur kas didesnis.
Kaip užsikrečiama?
Žmogus užsikrečia askaridžių kiaušinėliais per neplautas, dirvožemiu suterštas rankas, valgydamas nešvarias žalias daržoves, vaisius, uogas, gerdamas nevirintą atvirų vandens telkinių vandenį, maudydamasis užterštuose vandens telkiniuose. Askaridžių kiaušinėlių ant maisto gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti musės, tarakonai. Askaridoze žmogus gali užsikrėsti ištisus metus, tačiau dažniausiai užsikrečia vasarą ar rudenį, kai dirvožemyje susikaupia daugiausia subrendusių kiaušinėlių, žmonės dirba įvairius žemės ūkio darbus, vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke. Ypač pavojingi yra žemės sklypai, kur dirvožemis yra tręšiamas ar yra užterštas žmonių išmatomis.
Parazito vystymosi kelias
Žmogui prarijus subrendusių askaridžių kiaušinėlių, iš jų plonajame žarnyne išsirita lervos. Pastarosios įsiskverbia į žarnos sienelę ir su kraujo srove išnešiojamos po organizmą. Kartais askaridžių lervos su kraujo srove gali nukeliauti į smegenis, akis ir kitus organus. Tačiau dažniausiai lervos patenka į plaučius, kuriuose migruoja apie 10–14 dienų. Plaučiuose lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia (dažniausiai naktį) su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną. Plonajame žarnyne askaridės per 2–2,5 mėnesio užauga ir subręsta. Suaugusi askaridė žmogaus organizme gyvena apie 1–2 metus, paskui su išmatomis pasišalina iš organizmo, tačiau žmogus dėl higienos įgūdžių stokos gali apsikrėsti vėl ir vėl.
Ligos požymiai
Ligos simptomai dažniausiai pasireiškia ligoniams, kurių organizme parazituoja didelis askaridžių kiekis. Ligos pradžioje, vykstant lervų migracijai, vystosi alerginės žmogaus organizmo reakcijos: uždegiminiai plaučių pakitimai, astmos priepuoliai, atsiranda lūpų pabrinkimai, gali pakilti temperatūra. Šioje ligos stadijoje tiriant išmatas askaridžių kiaušinių nerandama. Vėliau, kai organizme parazituoja jau suaugusios kirmėlės, ligonis skundžiasi pablogėjusiu apetitu, galvos svaigimu, pykinimu, pilvo skausmu.
Vaikams būdingas seilėtekis, griežimas dantimis (naktį), naktinės haliucinacijos, pilvo pūtimas ir skausmai. Užsikrėtę askaridėmis vaikai mažiau valgo, sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas. Vitaminų ir maisto medžiagų, kuriuos suvartoja parazitas, stygius sukelia avitaminozes ir bendrą organizmo nusilpimą, mažakraujystę. Sumažėja vaikų mokymosi produktyvumas, gebėjimas sukaupti dėmesį. Sergančių mažų vaikų augimas bei vystymasis sulėtėja. Askaridės slopina organizmo imunitetą, todėl vaikai tampa neatsparūs ir kitiems infekciniams susirgimams, taip pat sulėtėja imuniteto susidarymas skiepijimų metu.
Profilaktika
• Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
• Maistui naudoti tik kruopščiai nuplautus vaisius, uogas ir daržoves.
• Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti tokį vandenį, jį virinti.
• Naikinti muses, tarakonus ir saugoti maistą nuo jų teršimo.
• Saugoti vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo užteršimo.
• Mokyti vaikus higienos įgūdžių, rodyti tinkamą pavyzdį.
