Saugi prostitucija garantuoja visuomenės saugumą

Pasaulyje terminas „prostitutė“ vis dažniau keičiamas sąvoka „sekso darbuotoja“, apimančia ir striptizo šokėjas, erotinio masažo atlikėjas bei kitas sekso industrijoje dirbančias moteris. Daugelyje šalių jos buriasi į sekso paslaugų teikėjų organizacijas, dalinasi informacija apie valdžios sprendimus jų šalyje, kovoja už savo teises ir netgi išdrįsta organizuoti viešas akcijas, per kurias pasirodo su raudonu skėčiu – kovos už seksualinių paslaugų teikėjų teises simboliu. Prostitucija besiverčiančios moterys tokiu būdu nori pranešti visuomenei, kad už jų pasirinkto pragyvenimo šaltinio, kuris įvairiose šalyse vertinamas skirtingai, taip pat slypi žmonės, kuriems skauda, kai juos muša ir žemina.

„Reikia atskirti tai, kuo tokia moteris verčiasi, nuo to, kas ji yra. Kadangi ši veikla daug kur kriminalizuota, jos ypač susiduria su žmogaus teisių pažeidimais, jos neturi teisės skųstis, jei patiria smurtą. Viena yra joms skirti baudas, visai kas kita – naudoti prieš jas prievartą. Pagaliau negalime paneigti: nors jos gyvena šešėlyje, su visuomene susijusios labai tampriai. Jei neužtikrinsime šių paslaugų saugumo, jei nesirūpinsime šių moterų sveikata, tai pajus visa visuomenė“, - įsitikinusi koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė Jurgita Poškevičiūtė.

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ pirmininkės Svetlanos Kulšis iniciatyva įkurtame centre, kuriame prostitutės gali pasitikrinti savo sveikatą bei mokytis socialinių įgūdžių gyventi kitaip, per 10 metų apsilankė per 700 moterų. Dauguma jų – gatvės prostitutės, tačiau ne jos sudaro didžiausią sekso paslaugų teikėjų grandį Lietuvoje.

Prostitutės uždarbis – nuo kelių šimtų litų iki 30 tūkst. eurų

Žemiausios klasės prostitutės, kurios atsiduoda bet kam už „dozę“, paprastai – heroino, sudaro vos 25 proc. Jų darbo vietos – geležinkelių, autobusų stotys ir apylinkėse esantys barai, paslaugos kaina – nuo 10 iki 50 litų. Apie 80 proc. jų priklausomos nuo narkotikų, todėl užsidirbti dozei – tai pagrindinė priežastis, kodėl jos atsidūrė gatvėje.

65-70 proc. prostitučių priskiriamos prie viduriniosios šio „verslo“ klasės. Tai firmose (butuose), masažo salonuose, striptizo ir kituose klubuose dirbančios moterys, taip pat besisskelbiančios per laikraščius arba internete. Dalis jų dirba gatvėse. Pavyzdžiui, Vilniuje yra keli jų „taškai“ - Lvovo, Sodų, Pylimo, Kalvarijų ir kitos gatvės. Daugelis jų nevartoja narkotikų, bent jau nesišvirkščia, tačiau narkomanių šioje grupėje taip pat daugėja.

Šių prostitučių valanda kainuoja 120-150 litų. Bute dirbančios prostitutės per dieną už jo nuomą suteneriui turi mokėti apie 500-800 litų, todėl paprastai jos kooperuojasi – viename bute dirba 5-6 moterys. Norėdama pragyventi ir išlaikyti vaikus, moteris per dieną turi aptarnauti iki 10 klientų. Informacijos apie jų teikiamas paslaugas nesunkiai galima rasti tiek internete, tiek spaudoje. Jų amžius – nuo 15 iki 45 metų. Anot S. Kulšis, seniausiai Vilniuje prostitucija užsiimančiai moteriai – per 60 metų.

Šių moterų socialinis paveikslas labai įvairus – tarp jų yra studenčių bei ištekėjusių moterų, kurios seksualines paslaugas teikia tik epizodiškai – kad papildytų šeimos biudžetą. Beje, krizės sąlygomis epizodiškai prostitutėmis tampančių moterų daugėja.

Tuo tarpu už elitinių prostitučių, kurios sudaro apie 8 proc., paslaugas klientas turi susimokėti 150-200 eurų. Para su jų palyda kainuoja iki 1000 eurų. Kai kurios jų uždirba iki 30 tūkst. eurų. Tai išsilavinusios, mokančios užsienio kalbas moterys, turinčios savo interneto tinklalapį – paprastai užsienyje, kadangi orientuotos į užsieniečius. Jos puikiai susitvarkiusios savo buitį, važinėja prabangiais automobiliais bei savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo kitų moterų, netgi turi gerai apmokamą oficialų darbą, pavyzdžiui, dirba banke. Paprastai jos neturi nei šeimos, nei vaikų.

„Iš uždirbtų pinigų jos išlaiko ne tik save, bet ir visą šešėlinę aplinką – viešbutį, taksi vairuotojus, apsaugą, netgi turi savo gydytoją. Neseniai teko bendrauti su viena moterimi, kuri išvyko lydėti užsienietį į futbolo čempionatą. Jos dažnai vyksta pas klientą į užsienį. Pastarasis joms ne tik moka už paslaugą, bet ir nuperka bilietus bei apmoka pragyvenimo išlaidas. Nors jos labai retai patiria klientų fizinį smurtą, seksas tik 20 proc. atvejų būna normalus, o 80 proc. - „sado-mazo“, - pasakojo S. Kulšis.

Prostitucijos istorija Lietuvoje

Lietuvoje prostitucija pirmą kartą buvo paminėta 15-ame amžiuje – buvo išleistas raštas, kuriame nurodyta, kad Kauno mieste prostitucija ir ištvirkavimas draudžiami.

1566 m. Statute prostitucija įvardyta kaip nusikaltimas dorovei, už kurį galėjo būti paskirta net mirties bausmė. Tėvai galėdavo išsižadėti ištvirkaujančios dukters bei atimti iš jos paveldėjimo teisę. Tuo tarpu 1782 m. nurodoma, kad pagal Rusijos imperijos įstatymus už prostituciją baudžiama 7 dienų areštu.

18-ame amžiuje prostitucija legalizuota, pradėjo steigtis vadinamieji viešieji namai. 18-19-to amžių sandūroje įsteigta ir prostitucijos reikalų komisija, kurios nariai rūpinosi seksualines paslaugas teikiančių moterų sveikata bei socialine padėtimi.

Nuo 1919 m. šia veikla užsiimančias moteris pradėta registruoti, o 1920 m. Kauno miesto komendanto įsakymu joms uždrausta laisvai gyventi mieste – jos iškeltos už miesto ribų. Iš pradžių Kaune buvo registruota 117 prostitucija užsiimančių moterų nuo 17 iki 35 metų, po dešimtmečio – 249, visoje Lietuvoje – per 1000.

Jų veikla buvo griežtai reglamentuota – du kartus per savaitę moterys privalėjo tikrintis sveikatą. Sveikatos patikrinimas būdavo nemokamas. Iš jų buvo atimtas pasas, o vietoj jo išduota sanitarinė knygutė. Serganti moteris būdavo prievarta siunčiama į joms skirtą venerinių ligų ligoninę Alytuje. Nors nepriklausomybės metu abortai buvo draudžiami, prostitutėms būdavo daroma išimtis.

Dauguma šia veikla užsiimančių moterų į miestus buvo atvykusios iš kaimo, paprastai iš neturtingų šeimų. Iš pradžių jos dirbdavo tarnaitėmis pas šeimininkus. Norėdamos užsidirbti papildomai, „įsitaisydavo“ vieną kitą klientą. Po truputį klientų ratas plėtėsi, kol galiausiai prostitucija tapdavo vienintele moters veikla.

Kaip ir dabar, taip ir tuomet šios moterys buvo priklausomos nuo alkoholio ir narkotikų. Populiariausias kvaišalas – kokainas.

Klientų moterys ieškodavo prekybos vietose, alinėse, arbatinėse, valgyklose. Jais tapdavo įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai – darbininkai, inteligentai, kareiviai. Savo agentus, kurie šiuo metu vadinami suteneriais, turėdavo tik kai kurios moterys.

Sovietmečio laikais buvo teigiama, kad prostitucijos nėra. S. Kulšis pavyko rasti tik vieną pranešimą šia tema: 1941 m. iš Lietuvos ištremtos 449 prostitutės ir pareikšta, kad problema išspręsta.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)