Ją viešai apžiūrinėdavo gydytojai, buvo rengiami kiti įspūdingi pasirodymai su jos dalyvavimu. Ir kol ji buvo gyva, ir po mirties ji buvo apibūdinama kaip „bjauri“.
Angliškai „bjaurus“ yra „ugly“. Jis kildinamas iš senovės skandinavų kalbos ir reiškia „keliantis baimę“. Sakydami „bjaurus“, turime omenyje baisus, groteskiškas, deformuotas, apsigimęs, išsigimęs, neįgalus.
Istoriškai bjaurumas kildinamas iš daugelio šaltinių: nuo Aristotelio, kuris sakė, kad moterys yra deformuoti vyrai, iki viduramžių virsmo pasakų apie raganas, virtusias gražuolėmis, XVIII a. karikatūrų, XIX a. išsigimėlių šou, XX a. „išsigimusio“ meno ir žmonių, brutalizmo architektūros ir pan.
Bjaurumas nuo seno buvo laikomas estetikos ir skonio priešingybe, bjaurus žmogus negalėjo būti laikomas gražiu ir vertinamu.
Vakarų tradicijoje bjaurumas dažnai buvo vertinamas kaip grožio priešingybė, bet kituose kultūriniuose kontekstuose ši sąvoka turi pozityvių reikšmių.
Japonų wabi-sabi sąvoka apima netobulumą ir nepastovumą – savybes, kurios kitoje kultūroje gali būti priskiriamos „bjaurumui“. Bjaurumas ir grožis gali funkcionuoti kaip dvinarės žvaigždės, pasiduodančios viena kitos gravitacijai ir besisukančios viena apie kitą, o jas supa daug kitų žvaigždžių.
Apibūdinimas „bjaurus“ paprastai yra įžeidžiantis, bet pastaruosius kelis dešimtmečius estetinės kategorijos vertinamos vis įtariau.
„Negalime vertinti grožio kaip nekalto, – rašo filosofė Kathleen Marie Higgins, – juk tokiame iš pažiūros žaviame ir didingame grybo formos debesyje slypi didžiulis moralinis blogis.“
Pasauliui keičiantis, kyla vis daugiau debatų, o grožio ir bjaurumo sąvokos praranda kontūrus. 2007 metais sparčiai išpopuliarėjo vaizdo įrašas, pavadintas „Bjauriausia pasaulio moteris“. Jame buvo užfiksuota ne minėtoji Julia Pastrana, bet Lizzie Velásquez, kuriai tuo metu buvo 17 metų, ir kuri gimė viena akimi akla ir turinti retą sutrikimą, dėl kurio žmogus negali priaugti svorio.
Komentaruose žmonės ją vadino „monstre“ ir netgi siūlė nusižudyti. Po šios baisios patirties 2015 m. L. Velásquez sukūrė dokumentinį filmą, nukreiptą prieš patyčias internetinėje erdvėje. Filme iškeliamas klausimas, ar žodis „bjaurus, baisus“ nėra labiau tinkamas apibūdinti tuos žmones, kurie iš jos taip negailestingai tyčiojosi.
Kitas kraštutinumas, kai bjaurumas tampa vienijančia savybe.
Tam tikrais laikais ir tam tikrose vietose, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kiekvienas iš mūsų galėjo būti laikomas bjauriu: nuo raudonplaukių iki mėlynakių, kairiarankių, lenktanosių, kuprotų ar praplikusių.
Labai lengva kažkokią išorinę savybę paversti bjaurumo ženklu (ir daug sunkiau tai padaryti atvirkščiai) arba bjaurumo istoriją supaprastinti iki kelių atvejų analizės, neatsižvelgiant į platesnį kontekstą. Senovės Graikijoje bjaurumo sinonimai reiškė blogį, gėdą ir neįgalumą. Nors pasitaikydavo išimčių (negražus, bet išmintingas filosofas Sokratas, sudarkytas vergas Ezopas, pasakojantis pasakėčias), vis dėlto iš esmės buvo manoma, kad žmogaus fiziniai bruožai yra jo vidinio pasaulio ir lemties atspindys.
Senovės fizionomikos pseudomokslas teigia, kad gražūs ir bjaurūs bruožai atspindi moralines gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes.
Viduramžių pasakose gražuolės ir pabaisos buvo perkeičiami, bet neigiamos konotacijos išliko iki mūsų laikų.
Monstrai kilo iš nesusipratimų paribiuose, plečiantis kolonijinėms imperijoms.
Pavyzdžiui, Europos tyrinėtojai „bjaurias“ Indijos dievų skulptūras interpretavo kaip apokalipsę pranašaujančius ženklus iš krikščioniškų pasakojimų, nors skulptūros su jais neturi nieko bendro.
XVIII ir XIX a. ir toliau buvo tikrinama riba tarp grožio ir bjaurumo. Tais laikais „deformuotas“ kone visada buvo „bjauraus“ epitetas, ir buvo populiarios bruožus pernelyg išdidinančios karikatūros.
Britanijos parlamento narys Williamas Hay, kuris buvo kuprotas, mėgino atsieti „deformuotumą“ nuo „bjaurumo“ ir tvirtino, kad jo deformuotas kūnas neatspindi bjaurios sielos.
Nors tradicinėmis reikšmėmis jau buvo abejojama, apsigimėlių šou kartu su anatomijos muziejais ir pasaulio parodomis, kuriose skirtingų tautybių žmonės buvo demonstruojami kaip egzemplioriai, bjaurumo sąvoką pakylėjo į naujas aukštumas.
Pirmasis pasaulinis karas vėl sudrebino bjaurumo sąvokos pamatus. Ginkluotė tobulėjo, ir jauni, kažkada gražūs buvę vyrai iš karo grįždavo sudarkyti tankų, granatų ir dujų. Iš fronto grįžę subjauroti kariai burdavosi draugėn – pavyzdžiui, buvo įsteigta „Les Gueules cassées“ („Sudaužytų snukių“) grupė, kurios nariai norėjo, kad „baisus veidas taptų moraliniu mokytoju, kuris sugrąžins mums mūsų orumą“.
Dauguma karių žuvo arba pasitraukė iš akiračio, bet šis vizualinis šokas privertė menininkus ir reklamos specialistus iš gabalų suklijuoti naują pasaulio tvarką.
Ketvirtajame dešimtmetyje nacistinė Vokietija palaikė nacionalizuotą estetikos suvokimą ir cenzūravo bjaurumą kaip „išsigimusį“ meną, už meno kūrinius persekiojo ir naikino kultūros grupes.
Konflikto metu bet kokia grėsmė ar priešas gali būti apibendrintas ir paverstas bjauriu. Į „bjaurių“ kategoriją žmogus gali patekti ir dėl sutartinio ženklo – geltono raiščio ar juodos skaros – priklausomai nuo stebėtojo padėties ir įsitikinimų. Nors epitetu „bjaurus“ galima apibūdinti praktiškai bet ką, dažniausiai jis siejamas su išvaizda, ir daugiau pasako apie patį stebėtoją, nei apie stebimąjį.
Kaip dainavo Frankas Zappa – bjauriausia jūsų kūno dalis nėra nosis ar kojų pirštai, o protas.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kennethas ir Mamie Clarkai nuvyko į Pietų Ameriką tyrinėti, kokį psichologinį poveikį žmonėms turi diskriminacija ir segregacija. Jie prašė vaikų pasirinkti baltą arba juodą lėlę. Balta lėlė buvo apibūdinama kaip „graži“, o juoda – kaip „bjauri“, ir joms atitinkamai priskirtos savybės: bloga ir gera, švari ir purvina.
Toni Morrison savo romane „The Bluest Eye“ („Mėlyniausia akis“, 1970 m.) nagrinėja panašias temas. Ji rašo apie rasizmo poveikį Breedlove šeimai: „Tarsi koks paslaptingas visa žinantis šeimininkas kiekvienam iš jų būtų liepęs apsisiausti bjaurumo apsiaustu... Šeimininkas pasakė: „Jūs esate bjauri tauta“. Jie dairėsi aplinkui ir nematė nieko, kas prieštarautų šiam nuosprendžiui; tiesą sakant, kiekviena afiša, kiekvienas filmas, kiekvienas žvilgsnis tai tik patvirtindavo.“
Menas atspindi požiūrių kaitą. Kartais pamirštama, kad kai kurie dalykai, kurie dabar mums savaime atrodo vertingi, kažkada buvo pašiepiami, prie jų buvo kabinama etiketė „bjaurus“.
XIX a. impresionizmas – kurio parodos dabar sulaukia neįtikėtino populiarumo – iš pradžių buvo lyginamas su skystu maistu ir pūvančia mėsa. Kai 1913 metais Amerikoje buvo surengta Henri Matisse‘o darbų paroda, kritikai jo meną vadino bjauriu, o meno studentai Čikagoje prieš meno institutą sudegino jo mėlynos nuogos moters atvaizdo reprodukciją. Ta pati institucija po šimto metų surengė didelę jo darbų retrospektyvos parodą.
Džiazas ir rokenrolas kažkada buvo laikomi bjauria muzika ir buvo baiminamasi, kad ji išves iš doros kelio visą kartą.
Kai kurie menininkai tapo „bjaurumo“ propaguotojais. Dailininkas Paulis Gauguinas bjaurumą vadino modernaus meno vertinimo kriterijumi. Poetas ir vertėjas Ezra Poundas kurstė „bjaurumo kultą“. Kritikas Clementas Greenbergas gyrė Jacksono Pollocko abstraktų ekspresionizmą už tai, kad jis „nebijo atrodyti bjauriai – visi itin originalūs meno kūriniai iš pradžių atrodo bjaurūs“.
Šio žodžio priėmimas, normalizavimas sumažino jo neigiamą krūvį.
XVII a. kinų tapytojas Shitao, atrodytų, išpranašavo energingus Pollocko teptuko potėpius, pavadinęs savo paveikslą „Dešimt tūkstančių bjaurių rašalo dėmių“.
Ankstyvųjų viduramžių arabų poezijoje liga ir neįgalumas teigiamai performuluojami kaip „darkantis grožis ir gražinantis bjaurumas“.
Prancūziško termino „jolie laide“ arba „gražiai bjaurus“ šaknys glūdi XVIII amžiuje, kai Britanijoje ir Amerikoje atsirado „bjauriųjų klubai“ – savanoriškos broliškos organizacijos, kurių nariai šmaikščiai šaipydavosi iš savo netaisyklingų nosių, smakrų ir žvairų akių. Dauguma šių klubų buvo žeminantys ir ilgai neišsilaikė, bet kiti – kaip pavyzdžiui Italijoje vis dar egzistuojantis „Festa dei Brutti“ („Bjauriųjų šventė“) išliko iki šių laikų ir dabar kovoja su diskriminacija išvaizdos pagrindu.
Populiarioji kultūra iškelia bjaurumą. Televizijos seriale „Betė – bjaurusis ančiukas“ („Ugly Betty“, 2006-10 m.) buvo vykdoma kampaniją „Būk bjauri“, o miuzikle „Šrekas“ skamba žodžiai „Bringing Ugly Back!“ („Sugrąžinome bjauriuosius!“)
Populiarių vaikų žaislų „Uglydolls“ reklaminis šūkis yra „Ugly is the new beautiful!“ („Bjaurumas yra naujasis grožis!“).
Pramogų pasaulyje iš bjaurumo kartais daromas fetišas, bet knygose, pavyzdžiui, Roberto Hoge’o memuaruose „Ugly“ („Bjaurus“, 2013 m.) ir Scotto Westerfeldo jaunimui skirtame mokslinės fantastikos romane „Uglies“ („Bjaurieji“, 2005 m.) skaitytojai raginami žvelgti giliau nei fizinė išvaizda.
Viena organizacija, kovojanti su internetinėmis patyčiomis, anglišką žodį UGLY iššifravo kaip trumpinį: „Unique“ – unikalus, „Gifted“ – gabus, „Lovable“ – mylimas, „You“ – tu.
Kažkada socialiai atskiriantis, žodis „bjaurus“ vis labiau gręžiamas prieš save, kvestionuojama jo prasmė ir reikšmė.
Kai kažką vadiname bjauriu, atskleidžiame, ko mes patys bijome ar ko nekenčiame.
XIX a. apsigimėlių šou organizatoriai ir lankytojai, kurie vadino Julią Pastraną bjauria, prisidėjo prie žmogaus orumo žeminimo.
Jos palaikai 2012 metais buvo pervežti į Meksiką, o Norvegijos nacionalinis žmogaus palaikų tyrimo etikos komitetas perklijavo etiketę organizatoriams ir žiūrovams, pavadinęs juos groteskiškais.
Klausimas išlieka: kaip mes suvokiame tokias situacijas ir į jas mintyse reaguojame? Kokią ateitį mes kuriame?
Victoras Hugo pateikė bjaurumo apibūdinimą. Jis rašė, kad „gražumas yra tik forma, regima savo paprasčiausiu aspektu“, o „bjaurumas“ yra „bendros visumos detalė, kurios mes nepastebime, ir kuri yra harmonijoje ne su žmogumi, bet su visa kūrinija“. Binarinėms grožio ir bjaurumo žvaigždėms besisukant vienai apie kitą mūsų besiplečiančioje visatoje, prisiminkime ir kitas žvaigždes, kurios sukasi apie jas – tai gali būti nauji žvaigždynai.
