Priepuolį prisimena kaip košmarą
„Ilgai ieškojau priežasties kas yra, nes labai blogai jausdavausi, atrodė problema susijusi su moteriškais organais, tačiau gydytojai nustatė, kad jie negalėtų sukelti tokių simptomų. Galiausiai inkste rado akmenuką ir iškėlė prielaidą, kad kaltas jis. Nutarė jį man skaldyti, nes buvo didokas – beveik 2 cm. Deja, po pirmo skaldymo užėjo toks skausmo priepuolis, kad darė operaciją – į šlapimtakį įdėjo stentą, kad akmuo lengviau pasišalintų. Dabar inkste vietoj vieno akmens atsirado krūva stambių gabalų. „Žvyras“ su šlapimu eina, bet gana nemaloniai. Atrodo,tarsi būtų nuolatinis šlapimo pūslės uždegimas. Todėl vėl darys operaciją ir trauks tuos akmenis“, - dalinosi inkstų akmenlige serganti moteris.
„Vieną dieną netikėtai prasidėjo siaubingas skausmas pilvo srityje. Kadangi jau daug metų turiu ne itin sveiką skrandį, žinau, koks būna skausmas, kai jį skauda, o čia visiškai kas kita. Prakentėjau maždaug 3 val. ir neišvėrusi išvažiavau į ligoninę. Tulžies pūslėje rado maždaug 2,5 cm dydžio akmenį. Žiauriai išsigandau, kai pasakė, kad guldo ir iškarto operuoja, kad net pilvą praėjo skaudėti, todėl nusprendžiau nesigulti. Po kelių dienų visgi vakar blaivus protas nugalėjo – vėl atvažiavau, nes iš tiesų gerai nesijaučiau“, - savo prisiminimus apie tulžies pūslės akmenligę pasakojo kita medikų pacientė.
Pačių medikų vidaus organuose randami akmenys jau seniai nestebina. Jų teigimu, tai gana dažnas reiškinys.
Kodėl susidaro akmenys tulžies pūslėje
Pasak Kauno klinikų Chirurgijos klinikos pilvo chirurgijos gydytojo dr. Tomo Vanago, akmenys tulžies pūslėje paprastai susidaro dėl medžiagų apykaitos sutrikimo. Organizme tulžis yra skystos būklės. Apie 90 proc. jos sudaro vanduo, apie 4 proc. - cholesterolis, likusią dalį – kitos medžiagos. Kai dėl medžiagų apykaitos pokyčių organizme šis santykis pakinta, pradeda formuotis tulžies akmenys. Šie pokyčiai priklauso nuo daugybės priežasčių: genetikos, medžiagų apykaitos procesų individualių ypatumų, pačių tulžies latakų būklės, mitybos įpročių, netgi nuo mikroorganizmų, gyvenančių virškinimo sistemoje. Pastebėta, kad jeigu žmogus infekuotas Helicobacter pylori bakterijomis, tulžies pūslės akmenys formuojasi dažniau. Taip pat akmenis skatina maistas, kuris savo sudėtyje turi daug riebalų. Pastebėta, kad tulžies pūslės akmenys dažnai formuojasi ir intensyviai metant svorį, laikantis „agresyvių“ dietų be riebalų.
Mediko teigimu, akmens dydis nenusako jo pavojingumo. Apie 80 proc. pacientų, kurie serga tulžies pūslės akmenlige, nieko nejaučia ir akmenys jiems dažniausiai randami profilaktinio patikrinimo metu. Tik apie 20 proc. pacientų turi skundų, o ir jie dažnai būna nedideli – maudimas viršutinėje pilvo dalyje, nedidelis pykinimas. Kai akmenys tulžies pūslėje ir latakuose pradeda migruoti, prasideda priepuolinio pobūdžio, t. y. dieglių tipo, skausmai. Šie priepuoliai dažniausiai būna labai stiprūs ir pacientai skubiai kreipiasi pagalbos.
„Tačiau net jei pacientai neturi skundų, dažnai siūlome operaciją. Ne todėl, kad mes – chirurgai ir mums patinka operuoti, bet todėl, kad tulžies pūslės akmenligė labai pavojinga savo komplikacijomis, iš kurių baisiausios – ūminis kasos uždegimas, išsivystantis, kai akmenys sutrikdo skysčių nutekėjimą tiek tulžies, tiek kasos latakuose. Taip pat labai pavojinga komplikacija – ūminis tulžies pūslės uždegimas ir mechaninė gelta, atsiandanti dėl tulžies latakų užsikimšimo akmenimis. Operuoti rekomenduojame, kai akmenys yra labai smulkūs – mažiau nei 5 mm skersmens, nes jie turi daug didesnę galimybę migruoti, arba kai jie didesni nei 3 cm, nes tai laikoma vienu iš priešvėžinių tulžies pūslės susirgimo požymių. Operacijos metu pašalinama visa tulžies pūslė. Anksčiau bandyta šalinti tik akmenis, bet laikas parodė, šis būdas nėra efektyvus. Dar prieš 100 metų vienas garsus chirurgas Carlas Langenbuchas pasakė, kad tulžies pūslė šalinama ne todėl, kad joje yra akmenų, bet todėl, kad joje susidaro akmenys.
Yra ir preparatų, kuriuos vartojant galima ištirpinti smulkius cholesterolinius akmenis, kadangi jie šiek tiek keičia medžiagų apykaitą. Vis dėlto konservatyvus gydymas nėra taikomas. Pirma, tai labai ilgas ir brangus gydymas, antra jo metu komplikacijų dažnis siekia net apie 50 proc. Taip pat sunku atrinkti pacientus, kuriems toks gydymas gali tikti, nes vaistai tirpdo tik cholesterolinius akmenis, o kaip nustatyti, ar jie tikrai tokie? Taigi pacientas gali kamuotis, o rezultato nebus. Teko matyti nemažai pacientų, kurie tikėjosi tokiu būdu pasveikti, daug metų vartojo vaistus, tačiau vis tiek juos teko operuoti. Taip pat gydant konservatyviai didėja pačios akmenligės komplikacijų dažnis. Tulžies pūslės akmenų skaldymas išorine smūgine banga taip pat nepasiteisino. Nors akmenys ir suskaidomi, jie neturi, kur pasišalinti, kadangi tulžies pūslės latakų sistema labiau komplikuota nei, tarime, inkstų“, - aiškino T. Vanagas.
Pasak mediko, po operacijos žmonės sėkmingai gyvena be tulžies pūslės. Nors dažnai pacientai sako, kad jiems pašalinta tulžis, taip nėra. Pašalinta tik tulžies pūslė, o tulžis ir toliau gaminama kepenyse. Kurį laiką jiems rekomenduojama tam tikra dieta, bet vėliau žmonės po truputį grįžta į normalų gyvenimą, jokių papildomų preparatų vartoti nereikia. Per parą kepenys pagamina maždaug apie litrą tulžies. Tulžies pūslėje ji kaupiama ir išstumiama, kai į dvylikapirštę žarną patenka maistas. Pašalinus tulžies pūslę tulžis pastoviai teka į dvylikapirštę žarną.
„Pačiose kepenyse akmenys nesusidaro, tačiau akmenys, kurie vadinami „bezuarais“, gali susidaryti skrandyje arba žarnyne. Jie susiformuoja iš praryjamų nesuvirškinamų skaidulinių medžiagų, plaukų ir pan. Apie juos paprastai sužinome tuomet, kai jie sukelia komplikacijas, dažniausiai virškinimo vamzdelio užsikimšimą, t. y. nepraeinamumą. Kurį laiką žmogus gali jausti nedidelį pykinimą, bet galiausiai išsivysto ūmus priepuolis, kai jis nieko nebegali valgyti, nes viską išvemia. Ieškant priežasties ir randami šie akmenys. Jeigu jie yra viršutiniame virškinimo trakte, juos galima pašalinti endoskopiniu būdu, be operacijos, tačiau kartais tenka ir operuoti“, - teigė pilvo chirurgas.
Kokiais simptomais pasireiškia akmenligė
Kauno klinikų Urologijos klinikos gydytojo urologo dr. Dariaus Trumbecko teigimu, akmenis inkstuose, pasaulinės literatūros duomenimis, turi 10-15 proc. populiacijos. Nemaža jų dalis nejaučia jokių simptomų ir net nežino turintys akmenligę. Maži akmenys gali pasišalinti patys. Dėl jų sukelto skausmo šalinimosi metu žmonės dažniausiai kreipiasi į gydytojus. Didesni akmenys gali būti net labai pavojingi. Migruodami jie gali užkimšti kolektorinę inkstų sistemą, sukelti infekciją, sepsį ir grėsti ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.
„Akmenys formuojasi dėl įvairių priežasčių. Kai kurios jų gali būti susijusios su anatominiais šlapimo takų ypatumais, pavyzdžiui, kolektorinės sistemos susiaurėjimu. Dėl šio sutrikimo susiformavę akmenys, negalėdami pro susiaurėjimą pasišalinti, išauga ir gali sukelti komplikacijų. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai akmenų susiformavimo priežastis nėra aiški, kitaip tariant, nėra nustatoma medicininiais metodais. Akmenys taip pat gali būti susiję su medžiagų apykaitos sutrikimais, genetika, mitybos įpročiais. Koks maistas lemia akmenų formavimąsi, vienareikšmio atsakymo nėra, kadangi akmenų cheminė sudėtis būna skirtinga. Bendra taisyklė: norint apsisaugoti nuo akmenligės, būtina vartoti daug vandens, kad per parą būtų pagaminama ne mažiau 2 litrų šlapimo. Taip pat rekomenduojama nevalgyti daug baltyminio maisto (mėsos) ir vartoti kuo daugiau vaisių ir daržovių. Mat vaisiai ir daržovės didina šlapimo pH, o esant šiuolaikinėms tendencijoms, kai populiacijoje labai paplitęs antsvoris, šlapimo pH neretai būna rūgštinis, o tai puiki terpė uratiniams (organinės kilmės) akmenims formuotis“, - aiškino pašnekovas.
Pasak mediko, akmenligės simptomai gali pasireikšti dvejopai – lėtiniu, buku skausmu šone, kurį dažniausiai sukelia dideli, nemigruojantys akmenys, kurie guli vienoje vietoje ir nemigruoja, arba dieglių pobūdžio skausmu, kurį sukelia šlapimtakiu migruojantys nedideli akmenys. Dažniausiai migruoja akmenys, kurių skersmuo – iki 1 cm, bet didžiausia galimybė savaiminiam akmens pasišalinimui esti tada, kai akmens skersmuo mažesnis nei 5 mm. Dažniausiai tai vyksta su skausmu, bet gali ir nebūti aiškių skausmų. Tokių akmenukų kažkaip specialiai gydyti nereikia. Jeigu pradeda migruoti didesni akmenys, dažniausiai jie sukelia problemų, kurias jau tenka spręsti urologui.
Ar įmanoma akmenis ištirpinti be operacijos
Kalbėdamas apie inkstų akmenų šalinimo būdus D. Trumbeckas pabrėžė, kad tobulėjant technologijoms atvirų, didžiųjų operacijų kiekis labai sumažėjęs. Vis dažniau taikomi minimalios invazijos būdai., kai akmenys pašalinami be didelių pjūvių. Kauno klinikose per metus gydoma apie 200 pacientų, sergančių komplikuota akmenlige, apie 150 iš jų prireikia chirurginių intervencijų, tačiau atvirų operacijų iš šio skaičiaus atliekama vos apie 30-40.
„Dar vienas svarbus akmenų šalinimo būdas – ekstrakorporinė litotripsija (aukštos energijos akustinės bangos pagalba akmenų skaldymas į smulkesnius, kurie pasišalina natūraliai – DELFI), tik šiuo metu neturime aparatūros – nuo 1999 m. turėtas litotriptorius prieš keletą metų sugedo. Tačiau jau paskelbtas viešasis konkursas ir greitai turėsime naują, modernų prietaisą.
Vaistais inkstų akmenis tirpdome labai retai, kadangi dauguma jų susidarę kalcio pagrindu, todėl netirpūs. Tirpdyti vaistais verta tik gana nedidelius uratinius akmenis. Pastarieji labai mėgsta rūgštinę terpę, kai šlapimo pH mažesnis kaip 5,5. Todėl vaistais šlapimas šarminamas. Panašiai veikia ir mityba, kurioje padidintas daržovių ir vaisių, ypač citrusinių, kiekis. Beje, akmenys žmogui gali nesukelti jokių simptomų daugybę metų, tačiau jeigu pacientas yra jaunas ir mes matome, kad jis turi akmenį, kuris, tikėtina, migruos, geriau jį pašalinti. Jeigu žmogus vyresnio amžiaus, turi daug gretutinių ligų, kurios gali kelti riziką operacijos metu, o akmenys nesukelia jokių simptomų, geriau jų neliesti, palikti stebėjimui“, - aiškino medikas.
Kai šlapimtakiais šalinasi akmenys, šlapime gali atsirasti kraujo, tačiau, D. Trumbecko teigimu, dėl akmenligės paprastai gausiai nekraujuojama, kad tai keltų pavojų žmogaus sveikatai ar gyvybei. Neretai kraujas šlapime nustatomas tik laboratoriškai. Tačiau pastebėjus kraują šlapime, visada reikia atlikti tyrimus, kadangi tai gali būti ir rimtos onkologinės ligos pranašas.
„Akmenų pasišalinimas – labai skausmingas procesas, todėl įtarus, kad pajudėjo akmenys, būtina kreiptis į gydytoją, kad šis, įvertinęs akmens dydį, nustatytų, ar akmuo gali pasišalinti pats. Be to, šis skausmas gali būti painiojimas su kitomis ligomis, pavyzdžiui, apendicitu: kai netipiškai skauda dešinėje, kirkšnies srityje, net medikams kartais sunku iš karto nustatyti skausmo priežastį. Tam tikrais atvejais galima skirti medikamentų, kurie padeda akmeniui pasišalinti lengviau. Laiko tarpas, per kurį tai įvyksta, gali būti labai įvairus – nuo inksto iki šlapimo pūslės akmuo gali migruoti net kelias savaites. Tai gali būti labai kankinantis procesas, todėl kartais tenka padėti intervencija. Jeigu skausmai tikrai nepakeliami, atliekame šlapimtakio stentavimą, t. y. kelioms savaitėms įdedame specialų vamzdelį (stentą), kuris padeda šlapimo nutekėjimui iš inksto. Skausmai greitai praeina, per kurį laiką šlapimtakis išsiplečia ir nedidelis akmuo pasišalina lengviau. Kitais atvejais, kai akmuo įstrigęs ir nemigruoja, atlikdami ureteroskopiją, akmenį skaldome lazeriu ir taip pagreitiname procesą“, - pasakojo urologas.
Paklaustas, ar iš tiesų padeda pasišalinti akmenims tokie nuo seno žinomi liaudiški būdai, kaip karšta vonia, medikas patikino, kad iš tiesų šiluma atpalaiduoja šlapimtakius, jie natūraliai prasiplečia, todėl akmeniui migruoti lengviau. Be to, karšta vonia sumažina skausmą. Taip pat būtina vartoti daug skysčio.
„Šiuo atveju kalbu apie akmenis, kurie turi galimybę migruoti. 1 cm dydžio akmuo migruoti gali tik teoriškai, bet praktiškai jis nepajudės. O štai kelių milimetrų akmenukas, labai didelė tikimybė, pasišalins naudojant tik liaudiškas priemones“, - teigė pašnekovas.
