Pamišęs skrybėlininkas yra vienas iš veikėjų, kuriuos Alisa sutinka Stebuklų šalyje klasika tapusiame 1865 metų Lewiso Carrollo romane „Alisa Stebuklų šalyje“ („Alice in Wonderland“). Iš pradžių jis atrodo paprasčiausias juokdarys, tačiau panašu, kad prie jo keistų pažiūrų prisidėjo ilgametis gyvsidabrio garų, be kurių neapsieinama gaminant skrybėles, poveikis.
Ši liga neseniai sulaukė naujos susidomėjimo bangos, kurią sukėlė tikru hitu tapusi tinklalaidė „S-town“. Pabaigoje mes sužinome, kad pagrindinis veikėjas Johnas B McLemore’as iš Vudstoko Alabamos valstijoje tikėtinai serga šia liga nuo tų laikų, kai remontavo laikrodžius. Būtent tai galėjo paveikti jo psichinę sveikatą ir privesti prie žmogžudystės.
Čia jums atskleisime, kokia tai liga ir kodėl jos poveikis gali turėti tokių rimtų pasekmių.
Pamišusio skrybėlininko liga yra dažnas profesinis negalavimas, kurį sukelia nuolatinis ilgalaikis sąlytis su gyvsidabriu. Pirmą kartą gydytojai šį sindromą nustatę skrybėlininkams dar XIX amžiuje, kai po ilgų šiame versle praleistų metų jie imdavo keistai elgtis.
Gamindami įvairiausias skrybėles šie žmonės gyvūnų odas turėdavo paversti fetru, o tam reikėdavo odą atskirti nuo kailio, o kailį – suvelti. Šis procesas buvo vadinamas „morkinimu“, nes jo metu buvo naudojamas gyvsidabrio nitratas – oranžinės spalvos gyvsidabrio ir azoto rūgšties mišinys, skleidžiantis nuodingus gyvsidabrio garus.
Skrybėlininkus imdavo kamuoti eretizmas – neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis padidėjusiu dirglumu ir veikiantis visą centrinę nervų sistemą. Nuolatinis sąlytis su gyvsidabriu gali sukelti psichozei būdingų reakcijų, tokių kaip kliedesiai, haliucinacijos ir polinkis į savižudybę. Taip pat galimas irzlumas, jaudrumas, perdėtas drovumas ir nemiga. Jeigu su gyvsidabriu kontaktuojama itin ilgai, gali išsivystyti drebulys ir raumenų spazmai.
Štai taip atsirado posakis „pamišęs kaip skrybėlininkas“. Pakvaišusio skrybėlininko vaidmenį 2010 metų filme „Alisa Stebuklų šalyje“ („Alice in Wonderland“), pastatytame pagal to paties pavadinimo L. Carrollo romaną, atlikęs Johnny Deepas leidinio „Los Angeles Times“ žurnalistui teigė, kad jo oranžinių plaukų personažas buvo „apnuodytas… ir tai jam ėjo per jo plaukus, rankų nagus ir akis“.
O štai populiarios tinklalaidės „S-Town“ pagrindinis veikėjas J. B McLemore’as pristatomas, švelniai tariant, kaip ekscentrikas. Jis diena iš dienos nerimauja dėl pasaulinio atšilimo, yra aistringas sąmokslo teoretikas, savo kieme pasidarė sudėtingą gyvatvorių labirintą. Be viso to, jis dar ir pats talentingiausias laikrodžių restauratorius pasaulyje.
Būtent pastarasis veiksnys ir galėjo nulemti J. B McLemore’o depresiją bei savižudybę, mat restauruojant laikrodžius naudojamas procesas, vadinamas ugnies auksavimu. Auksas išlydomas gyvsidabryje, gautu mišiniu užtepamas dekoruojamas paviršius, o paskui gyvsidabris karštyje išgarinamas. Be tinkamų apsauginių priemonių ugnies auksavimo metodą naudojantis žmogus gali įkvėpti itin nuodingų gyvsidabrio garų.
J. B McLemore’as ugnies auksavimą pradėjo taikyti dar koledže. Pasak vieno jo draugo, jis tai darė „dešimtis kartų per metus“.
„Neturiu galutinio atsakymo, Johnas buvo apsinuodijęs gyvsidabriu ar ne, ir ar tai galėjo kažkaip paveikti jo elgesį, jo asmenybę ir net jo mirtį“, – sakė „S-Town“ vedėjas Brianas Reedas paskutinėje tinklalaidės dalyje. Vis dėlto jis linkęs manyti, kad apsinuodijimas gyvsidabriu galėjo prisidėti prie J. B McLemore’o neurologinių ir fizinių simptomų. J. B McLemore’as B. Reedui prisipažino, kad yra linkęs į nuotaikų kaitą, depresiją, nerimą, nemigą ir spontanišką vėmimą. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad buvo padidėjusios jo smegenys, nustatyta kongestija plaučiuose – pasak gyvsidabrio ekspertų, tai būdinga apsinuodijimui šiuo toksinu.
Nors nėra žinoma, kiek gyvsidabrio rasta J. B McLemore’o kūne (dabartiniai jam priklausiusio nekilnojamojo turto savininkai atsisakė ištirti gyvsidabrio likučius jo dirbtuvėse), gyvsidabrio ekspertai mano, kad labai tikėtina, jog jis buvo apnuodytas.
„Jis tai darė ilgus metus, tad gyvsidabrio kiekis jo dirbtuvėse turėjo būti neįtikėtinas, – „Vox“ sakė mokslų daktaras Jackas Caravanosas, dėstantis aplinkos higieną Niujorko universitete. – Štai kodėl poveikis jo sveikatai, manau, yra visiškai tikėtinas.“
J. Caravanosas pridūrė, kad net jeigu J. B McLemore’as vis dar būtų gyvas, nėra tokio testo, kurį neurologas galėtų atlikti, mėgindamas nustatyti apsinuodijimą gyvsidabriu. O jei ir būtų nustatytas apsinuodijimas šiuo elementu, „nėra realaus gydymo, nes jūsų nervai jau pažeisti“.
Ir nors apsinuodijimas gyvsidabriu nuo pradinio gyvsidabrio (tokio, koks yra termometruose) dėl sveikatos ir saugos taisyklių nėra dažnas, auksakasiai tokiose šalyse kaip Indonezija ir Peru kenčia nuo apsinuodijimo gyvsidabriu dėl tradicinių aukso perdirbimo metodų, teigia J. Caravanosas.
Siekiant išgauti auksą, nedideli uolienų su auksu kiekiai apdorojami ir maišomi su gyvsidabriu. Šiame procese susiformuoja gyvsidabrio garai, su jais susidūrė ir J. B McLemore’as.
A. Caravanosas ir jo nepelno siekianti organizacija „Pure Earth“ bando išmokyti kalnakasius naudoti kitus, mažiau pavojingus aukso išgavimo metodus, leidžiančius atskirti aukso rūdą nuo kitų medžiagų nenaudojant gyvsidabrio.
Vis dėlto tokia medžiaga kaip gyvsidabris veikia greičiau ir lengviau, ir nors dauguma šalių draudžia naudoti šią medžiagą, šie draudimai nėra labai veiksmingi.
