Kaip DELFI prisipažino moteris, netekusi vilties, kad sutuoktinis mes gerti, ji pažįstamos prašė suveikti receptą: „ Žinojau, kad yra specialių vaistų, kurie sukelia pasišlykštėjimą alkoholiu, bet laisvai neparduoda. Nemačiusi „paciento“ gydytoja nesutiko skirt, tad teko ieškoti alternatyvų.
Ką daryti norint išgydyti alkoholiką ir sugrąžinti šeimai ramybę, dabar ji patarinėja internete.
„Aš irgi namuose turiu totalų alkoholiką: geria, o dirbti nenori. Prisilakęs šokdina šeimą. Gal yra kokių „naminių“ būdų jį paveikt?“ - teminiame forume klausė moteris, pabrėždama, kad pasiūlymus imti smurtu atmeta, kaip ir kodavimą. Tam reikia, kad sutiktų pats žmogus, o jis – nesutinka.
Mažiausiai ją guodęs pasiūlymas buvo gerti kartu – kad jam mažiau liktų. Raginimą palikti jį vieną moteris atmetė, nes neturi kur dingti su vaikais, o pats alkoholikas nė neketina nešdintis. Jam ir taip gerai.
Stebuklingi grybukai. Kas nutinka užgėrus alkoholiu
Kaip šiai moteriai patarė Vanda, pirmiau vertėtų pabandyti stebuklingų grybukų, po kurių patys alkoholikai nebenori gerti.
„Žinau ne vieną pijoką, kurį pakeitė į gerą pusę“, – sakė ji. Kaip paaiškino Vanda, tie grybai – paprasčiausi mėšlagrybiai, dar vadinami rašaliniais. Valgomi jauni ir net gana skanūs.
„Tačiau jei užgeri alkoholiu, prasideda pykinimas, labai pablogėja sveikata, net gerti nebesinori. Pakartojus kelis kartus gal ir pavyktų atpratinti. Pabandyti galima. Kitos priemonės vis viena neveikia“, – pastebėjo moteris.
Pasak jos, mėšlagrybiai auga nebūtinai ant mėšlo, bet ir pievose, pamiškėse. Ruošiami kaip kiti grybai.
„Pagerinta“ degtinė suveikia per pusvalandį
Kasdien degtine sveikatą „taisantiems“ alkoholikams gydyti Vanda siūlo paruošti „pagerintos“ degtinės su vaistinės gelsvės šaknimi. Užpylus tarkuotą ar smulkiai pjaustytą šaknį puse litro degtinės, pataria palaikyti tris paras, kad pritrauktų. Paskui galima pasiūlyti stiklelį.
„Garantija, kad per pusvalandį apsivems ir nė nenorės pažiūrėti į alkoholį“, – užtikrino moteris.
Vieną žolę ji siūlė kaip itin veiksmingą, tačiau įspėjo nepadauginti, nes nuodinga, tad jos pavadinimo neminėsime.
O štai be baimės išbandyti galima štai tokį receptą: džiovintų čiobrelių, pelynų ir širdažolės mišinį sumalti kavamale, užplikyti verdančiu vandeniu ir po 2 valandų duoti gerti po 1-2 valgomuosius šaukštus. Kaip teigia Vanda, toks gydymas veiksmingas jei nuoviro geriama tris mėnesius po 3-4 kartus per dieną.
Vienas vyras sąžiningai leidosi taip žmonos gydomas ir, kaip tikino Vanda, pagijo: „Išgėrus kelis stiklelius degtinės, taip siaubingai žiauriai galvą pradėjo skaudėti, kad apskritai nebegalėjo apie alkoholį nė pagalvoti“.
Moteris vardijo ir „rimtus vaistus“, kuriais gali būti gydomi žmonės nuo alkoholizmo jiems patiems to nežinant, „tik tiek, kad jie „išimti iš vaistų registro, tad parduodami nelegaliai“.
Klausimas specialistui: kokios priemonės – veiksmingiausios
Kaip DELFI patvirtino klinikinis toksikologas, psichoterapeutas Tomas Vilius Kajokas, vaistų, kurie sukelia pasišlykštėjimą alkoholiu, iš tiesų yra.
-Jei žmogus juos naudotų, negalėtų gerti alkoholio ir tai jau laba seniai žinoma. Dalis žmonių puikiai naudojasi aversiją sukeliančiomis medžiagomis, kurios sukelia ankstyvas, sunkias atmetimo reakcijas, jei žmogus išgeria alkoholio. Tarp kitko, tai vienos efektyviausių medžiagų. Tačiau tam, kad jos veiktų, pats žmogus turi sutikti gydytis, turėti motyvą.
- O jeigu slapta į arbatėlę – kiekvieną rytą, visą gyvenimą?
-Žinau, kad kartais tai būdavo daroma, galbūt kartais tai daroma iki šiol, tačiau yra susiję su tam tikra rizika. Su metais žmogus tampa vis labiau pažeidžiamas, tad, kai jam slapta įmaišoma vaistų, nuo to gali ir numirti.
Kita vertus, toks „gydymas“ kertasi su mūsų pamatinėmis vakarietiškomis vertybėmis, nes esame linkę žmogų matyti kaip savarankišką, priimantį sprendimus. Todėl joks gydytojas negalėtų slapta išrašyti vaistų, kad kitas galėtų jam slapta įkišti į arbatą jam nežinant.
- Kodėl?
-Jeigu jūs vieną dieną sužinotumėte, kad dešimt metų jūsų partneris ar draugas, sūnus ar tėvai, duodavo vaistų, o jūs apie tai net nežinojote? Žinoma, tai sugriautų santykius, todėl šitas metodas – kraštutinumas. Tačiau aš žinau, kad kartais artimieji iš nevilties ryžtasi ir daro tokius dalykus.
- Ką daryti su žmonėmis, kurie nepripažįsta esantys alkoholikai, nors artimiesiems tai akivaizdu?
- Paprastai, kai artimieji sako, kad reikia gydytis, alkoholikas į tai atsako labai teisingai: „Tau reikia, tu ir gydykis“. Aš manau, kad ir tiesiogine, ir perkeltine prasme jis teisus. Jeigu alkoholikas lieka šeimoje, ji turi gydytis ir nuspręsti, kaip leis tam žmogui gyventi geriant.
Ankstyva geriančio žmogaus fantazija yra tokia: „Aš nusipelnau gerti, nusipelnau atleidimo, nes mano elgesys pateisinamas dėl užimamos ypatingos padėties arba turiu labai ypatingų traumų, kurių kiti nesuvokia, todėl iš esmės turiu teisę taip gyventi“.
Iš tiesų taip ir yra – jis turi teisę taip gyventi, bet neturi teisės į žmones, kurie yra šalia.
Artimieji turėtų paprašyti rinktis, su kuo bus geriantysis ir atsitraukti. Tačiau labai dažnai nesitraukia. Jie mano, kad turėtų gelbėti. Taip sukuriama kolizija, kad mes prievarta turime gelbėti žmogų, kuris geria.
Dažnai namiškiai organizuoja priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, nors pats priklausomas žmogus to nenori: tvarko nedarbingumo lapelius, visokiais būdais jį dangsto, užuot pasakę, kad gali padėti, tačiau tik tuomet, jei jis pats to nori.
Kai priklausomų žmonių artimieji patys ieško sprendimo, paprastai pasako: „Aš nenoriu gyventi su tavimi geriančiu. Esi man brangus, bet neketinu viso savo gyvenimo paversti pragaru. Tu gali rinktis tarp alkoholio ir manęs. Jeigu gydysiesi, keisiesi, aš tau padėsiu. Tau atrodo, kad viskas gerai, bet man taip neatrodo“.
Didesnė problema ne pats geriantis žmogus, o aplinka, kuri tai toleruoja.
- Kada gydymas lengvas ir kokiais atvejais – neįmanomas
- Yra nedidelė, tragiška dalis geriančiųjų, kurie užsidirba nemažai pinigų, turi pakankamai lėšų nusipirkti „palydą“, kuri leistų jiems gerti, nuskausmintų juos, kol geria. Taip vienas kitas sėkmingas žmogus geria, kol turi pinigų arba kol numiršta. Tai, sakyčiau, pati sunkiausia kategorija pacientų.
Dar viena labai sunki kategorija – pacientai, kuriems gėrimas kaip simptomas. Tai žmonės, turintys sunkų gretutinį psichikos sutrikimą, šizofreniją, bipolinį nuotaikos sutrikimą ar kitą ligą. Šitiems žmonėms sunku padėti paprastai pasakius, kad atsitrauksi, kol nustos gerti. Tačiau ir tokiais atvejais pirmiausia pagalba gali ateiti per artimuosius, kurie geriausiai žino, kaip su jais elgtis.
Jeigu mes sakome, jog kiekvienas žmogus turi teisę rinktis gerti ar ne, lygiai taip pat šalia esantys žmonės gali rinktis, ar būti su žmogumi, kuris geria.
- Ar yra nors kiek efektyvesnis būdas pagydyti nuo alkoholizmo?
- Yra ir ne vienas. Tačiau, pvz., tam tikras biologiškai vyriška linija paveldimas alkoholizmo tipas iš viso nepasiduoda korekcijai – nėra jokio gydymo, nėra auklėjimo. Nesvarbu, kokioje aplinkoje auga berniukai, jie lygiai taip pat dažnai tampa priklausomi, kaip tėvai, ir elgiasi taip pat sociopatiškai. Tokiais atvejais pagal biologinę liniją matai, kad nėra būdų jiems padėti.
Tačiau kartais pradinės priklausomybės priežastys yra tokios, kad gali įsikišti. Egzistuoja vaistai, kurie gali padėti. Tačiau vieno, tinkančio visiems atvejams, nėra.
Nėra vaistų kombinacijos, kuri leistų padėti žmogui negerti, jeigu jis alkoholį vartoja dėl to, kad sunku gyventi.
Nėra vaisto, kuris suteiktų tokį malonumą, kokį suteikia alkoholis žmonėms, kurie geria užgėrimais, po savaitę juodai ir kasdien, o paskui negeria. Alkoholis juos veikia ne vien raminančiai, bet ir kaip psichostimuliatorius.
Tokiems žmonėms alkoholis įgyja kokainui būdingą atspalvį. Kartais juokauju sakydamas – jeigu namiškiai norėtų suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kuris juodai geria savaitėmis, turėtų sumaišyti alkoholį su amfetaminu ir daugmaž subjektyviai galėtų pajusti, koks tai efektas.
Šitai kategorijai žmonių laba sunku padėti, bet jeigu jie turi tam tikrų asmenybinių bruožų, kad sugeba išlaikyti abstinenciją, tai įmanoma.
Kai kurios priklausomybės išraiškos visai gerai pasiduoda gydymui ar įtakai ir žmogus, atsisakęs alkoholio, nesijaučia kažką svarbaus praradęs. Tačiau tam tikroje priklausomybės stadijoje procesai smegenyse pažeidžiami negrįžtamai ir tada alkoholio atsisakęs žmogus visą laiką jaučia buvusio gėrimo pasekmes, kurios akivaizdžios ir esantiems šalia.
- Ką konkrečiai turite omenyje?
-Kad alkoholis išbalansuoja nervų sistemą ir nuotaikų svyravimus daro daug ryškesnius. Pokyčiai akivaizdūs ne tik jo elgesyje, bet kartais ir išvaizdoje.
Pradinėje priklausomybės stadijoje dar nėra ryškaus deficito. Pasikeitimai nervų sistemoje būna daugiau funkcinio pobūdžio, daugiau ūminiai, tad jei žmogus šioje stadijoje nustoja vartoti alkoholį, jis lieka tik su pirmine priežastimi, paskatinusią jį gerti. Iš esmės tokiam žmogui galima labai efektyviai padėti ir jis alkoholio atsisako be didesnių nuostolių.
Tačiau jei žmogus geria dešimtmečiais, patiria ne tik sveikatos, bet ir socialinių nuostolių, kurios kompensuoti nėra taip paprasta. Žmogui iškyla dvigubas sunkumas – reikia spręsti ne tik sveikatos problemas, bet ir susikurti naują vietą visuomenėje. Ypač sunku žmonėms, kurie turėjo talentą, užėmė tam tikrą vietą visuomenėje, buvo geri žurnalistai, geri gydytojai, geri meistrai ir po 10-15 metų gėrimo atsiduria užribyje.
Žmogus jaučia, kad jo meistriškumas iš principo likęs, bet kiti seniai tapę leidinių redaktoriais, parašę po kelias knygas, kažko pasiekę mokslo srityje. O tu – ne. Ne todėl, kad esi mažiau gabus, o todėl, kad gėrei.
Čia prasideda asmenybinės problemos: nuoskaudos, praradimai. Ir kartais žmonės geria ne todėl, kad nepajėgtų negerti, o negalėdami susidoroti su apmaudu, kad jau pavėlavo ir niekada nepajėgs varžytis su kitais.
Štai kodėl kai kurie pritampa prie anoniminių alkoholikų (AA). Ten tu nebelenktyniauji su startavusiais iš pradžių. Tapęs anoniminių alkoholikų grupės nariu tu lenktyniauji pagal visai kitą atskaitos sistemą, tave visai kitaip remia. Ir tikrai labai daug tapusiųjų AA nariais pakeičia gyvenimus, susikuria naujus.
Negaliu sakyti, kad nėra efektyvaus alkoholizmo gydymo. Tačiau priklausomybių problema ta, kad nėra vieno paprasto gydymo, tinkančio kiekvienam. Negali atėjusiam žmogui pasakyti: „Taip, yra puikus vaistas, mes išrašysim, tu pagersi ir galėsi būti, kaip visi“.
