Riebalai atima maistą iš vėžinių ląstelių
Anot mokslininko, riebalai neutralizuoja angliavandenių poveikį, dėl kurio staigiai kyla cukraus lygis kraujyje. Kaip jau rašėme, J. F. Coy'us teigia, kad cukrus – svarbiausias vėžio ląstelių maistas. Jis reikalingas ir sveikoms ląstelėms, tačiau pastarosios savo energiją gauna gliukozę oksiduodamos, o vėžinės ląstelės ją raugina ir paverčia pieno rūgštimi. Pieno rūgštis slopina imuninę sistemą, t. y. blokuoja vadinamųjų natūralių ląstelių žudikių puolimą. Rauginti cukrų gali ir sveikos ląstelės, tačiau jos, skirtingai nuo vėžinių, tai daro tik tais atvejais, jei pakankamai neaprūpinamos deguonimi.
Knygos autoriaus teigimu, jauna vėžinė ląstelė, pajutusi cukraus badą, vėl priverčiama kvėpuoti, o tuomet, pasikeitus joje medžiagų apykaitai, ji, kaip ir sveikos ląstelės, tampa neatspari įprastiems vėžio gydymo būdams. Tuo tarpu senesnė ląstelė, nebesugebanti persiorientuoti ir pradėti kvėpuoti, negaudama gliukozės tiesiog žūva. Taigi kuo lėčiau organizme kils cukraus lygis, tuo mažiau maisto gaus vėžinės ląstelės.
Pasirodo, jeigu angliavandenių gaunama kartu su riebalais, angliavandenių skaidymo procesas vyksta daug lėčiau, kadangi organizmas turi suvirškinti riebalus. Taigi cukraus kiekis kraujyje didėja lėtai. Pavyzdžiui, jei valgome vieną baltą duoną, gliukozės kiekis kraujyje padidėja akimirksniu, nes fermentai labai greitai suskaido krakmolą. Jei duoną pamirkysime aliejuje ar užtepsime sviesto, didžiąją dalį skrandžio padengs plona riebalų plėvelė. Panašų efektą galima pasiekti derinant angliavandenius ir baltymus.
Tiesa, J. F. Coy'us pabrėžia, kad nereikėtų pamiršti apie saiką. Kartais pasmaližiauti sotesniais patiekalais galima, tačiau kasdien namuose visgi reikėtų atsisakyti tokių sočių garnyrų, kaip makaronai ir ryžiai, net ir paskanintų riebalais.
Taip pat verta prisiminti, kad riebalų rūgštys skirstomos į keletą grupių: riebalai, turintys daug sočiųjų riebalų rūgščių (sviestas, lašiniai, taukai, kokosų aliejus); riebalai, turintys nedaug sočiųjų rūgščių (alyvuogių aliejus); riebalai, turintys daug nesočiųjų riebalų rūgščių (sėmenų ir kanapių aliejus).
Kaip aiškina J. F. Coy'us, sočiosios rūgštys yra svarbus organizmo energijos šaltinis. Jos pasižymi stabiliomis cheminėmis ypatybėmis, todėl gaminant maistą nesukelia nepageidautinų reakcijų su kitomis ląstelės sudedamosiomis dalimis. Nesočiosios riebalų rūgštys yra labai nepastovios, todėl jų skonis keičiasi, tokių produktų negalima ilgai laikyti.
Tam tikros nesočiosios rūgštys vadinamos nepakeičiamomis, kadangi organizmas jų gali gauti tik su maistu. Tai omega-6 ir omega-3 riebalų rūgštys. Šios rūgštys gali apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų, sumažinti aukštą kraujo spaudimą, padėti išlaikyti pastovią nuotaiką, pagerinti protinį vaiko vystymąsi, sumažinti trombozės riziką. Jos atlieka labai svarbias funkcijas žmogaus hormonų apykaitoje, nervų sistemoje, pasisavinant vitaminus, naudojamas ir priešvėžiniuose vaistuose. Jų daug yra sėmenų ir kanapių aliejuje, riešutuose, vynuogių kauliukuose.
Kaip teisingai pasirinkti aliejų
Pakankamas omega-3 riebalų rūgščių kiekis susidaro tik tada, jei valgome daug aliejaus, žalių salotų, daržovių, žolelių, ypač sėklų ir riešutų. Žuvyje ir mėsoje esančios omega-3 riebalų rūgštys turi iš karto mūsų organizmui tinkamą formą, todėl, anot mokslininko, tinkamai maitinamų gyvūnų mėsa yra puikus maistas. Bėda ta, kad šiuolaikinės naminių gyvulių veislės jau negali pasigirti dideliu šių rūgščių kiekiu, o žuvys dėl užterštos aplinkos turi sunkiųjų metalų ir kitų nuodingų medžiagų. Visgi knygos autorius neragina atsisakyti mėsos ir žuvies, atvirkščiai – skatina jos valgyti, tik pataria vartoti kokybiškus produktus.
„Šiandien manoma, kad raudona mėsa, t. y. jautiena ir kiauliena, yra pavojinga. Tačiau studijų autoriai tyrimams naudoja tų gyvulių, kurie nėra tinkamai laikomi ir maitinami, mėsą, todėl nenuostabu, kad joje daug sveikatai naudingų riebalų rūgščių nėra“, - teigia mokslininkas.
Knygos autorius pabrėžia, kad mėsa dažnai netinkamai gaminama – kepama prastame aliejuje, skrudinama kietuosiuose augaliniuose riebaluose, kurie turi sveikatai kenksmingų transriebalų rūgščių. J. F. Coy'us siūlo tausojantį mėsos kepimo būdą: mėsą keptuvėje pakepinti tik tris minutes, tuomet susukti į foliją ir pusvalandį kepti iki 80 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
J. F. Coy'aus teigimu, labai svarbu naudoti kuo įvairesnių riebalų ir tinkamai pasirinkti jų santykį. Pavyzdžiui, šiuo metu žmonės dažnai perdozuoja omega-6 riebalų rūgščių, o omega-3 gauna nepakankamai, kadangi naudoja riebalus, kuriuose šių rūgščių santykis kartais gali būti net 50:1, o jis turėtų būti ne didesnis kaip 5:1, idealiu atveju – 1:1. Kai organizme kaupiasi per daug omega-6 riebalų rūgščių, gali prasidėti uždegiminiai procesai.
Skirtingi aliejai turi skirtingą riebalų rūgščių derinį, todėl nė vienas negali būti naudojamas kaip vienintelis. Anot knygos autoriaus, išeitis gali būti jau paruošti aliejų mišiniai. Norintiems patiems pasidaryti mišinį, J. F. Coy'us siūlo tokį receptą: po 20 proc. linų, vynuogių kauliukų, graikinių riešutų ir argano aliejaus ir po 10 proc. migdolų bei vidutinės grandinės aliejaus.
Anot mokslininko, kasdien reikia suvartoti po 0,5 ml aliejaus vienam kūno kilogramui. Pavyzdžiui, 70 kg sveriantis žmogus jo turėtų gauti maždaug tris valgomuosius šaukštus.
J. F. Coy'us taip pat atkreipia dėmesį, kad yra riebalų, kurie netinkami kepimui. Mat nesočiosios rūgštys, jas kaitinant, linkusios į chemines reakcijas su oru bei kitomis nesočiosiomis rūgštimis. Taip gali susidaryti pavojingi cheminiai junginiai. Todėl sėmenų ar kanapių aliejus, kuriame yra daug nesočiųjų rūgščių, jokiu būdu netinka kepimui. Tam reikėtų naudoti kokosų, palmių aliejus, sviestą, taukus. Taip pat galima kepti naudojant alyvuogių ar rapsų aliejų.
Mitybos specialistai: lietuviai riebalų valgo vis dar per daug
Onkologijos instituto dietologė dr. Lilija Jasevičienė taip pat sutiko, kad riebalai – ne tik kalorijos, bet ir riebaluose tirpūs vitaminai, t. y. tokie vitaminai, kurie įsisavinami tik ištirpę riebaluose.
„Tačiau juos naudoti taip pat būtina teisingai. Pavyzdžiui, žmonės jau žino, kad geriant morkų sultis reikia įsilašinti kelis lašelius aliejaus. Deja, tai nieko neduoda, nes sultys su aliejumi turėtų pastovėti apie porą valandų, kad vitaminai jame ištirptų. Mat kai maistas patenka į mūsų organizmą, jis nelaukia, kol vitaminai ištirps. Iš karto prasideda virškinimas. Taip pat ir daržovių salotas reikėtų aliejumi užpilti ne prieš pat valgymą, o anksčiau, kad į jį spėtų įsigerti vitaminai. Kepimui naudoti reikėtų tik tuos aliejus, kurių etiketėje užrašyta, kad jie tam tinkami“, - patarė specialistė.
Riebalų svarbą pabrėžia ir endokrinologai. Anot endokrinologo prof. Gintauto Kazanavičiaus, per dieną mums reikia 20 g gyvulinių bei 40 g augalinių riebalų. Gyvuliniuose riebaluose yra cholesterolio, kuris ne tik yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys, bet ir dalyvauja lytinių hormonų, nuo kurių taip pat priklauso mūsų sveikata, gamybos procese. Visgi medikas sutiko, kad pagyvenusius žmones cholesterolio turinčio maisto ribojimas veikia teigiamai, kadangi mažėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Tuo tarpu jaunus žmones jis ragina nesižavėti mažai riebalų turinčiomis dietomis.
Tuo tarpu mitybos specialistai, stebintys lietuvių mitybos įpročius, teigia, kad lietuviai riebalų, ypač gyvūninės kilmės, vartoja per daug, todėl jų vartoti nereikėtų skatinti. Anot Visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimanto Stuko, anksčiau žmonės esą taip pat valgydavo riebiai, tačiau jie vartodavo ir daug šviežių daržovių, kuriose esantys antioksidantai neleisdavo ant kraujagyslių sienelių kauptis riebalams. Šiandien daržovių vartojimas sumažėjęs, todėl nieko keista, kad sergamumo struktūroje dominuoja širdies ir kraujagyslių sistemos ligos bei daugėja antsvorį turinčių žmonių.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad suaugusių žmonių energija, gaunama iš riebalų, mažiausiai turi sudaryti 15 proc. paros maistinio davinio energinės vertės. Reprodukcinio amžiaus moterų energija, gaunama iš riebalų, turėtų sudaryti mažiausiai 20 proc. paros maistinio davinio energinės vertės. Riebalų suvartojimo maksimumas gali būti iki 30 proc. eikvojamos energijos. Sunkiai fiziškai dirbantiems asmenims darbo dienomis leidžiama suvartoti 35 proc.
Rekomenduojamas polinesočiųjų ir sočiųjų riebalų rūgščių santykis – 0,5:1. Tačiau, kaip rodo Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimų duomenys, šis santykis daugeliu atvejų neatitinka rekomendacijų – daugiau vartojama sočiųjų riebalų rūgščių.
Iš viso baltymai turėtų sudaryti 10-15 proc., angliavandeniai (paprasti ir sudėtiniai) 55-62 proc., riebalai – 28-32 proc paros maisto davinio energinės vertės.
