„Tegul prokurorai padaro DNR tyrimus ir išsiaiškina, ar tie vaikai jų, nes jeigu tas moteriškes pajudins ir apkaltins prekyba vaikais, kils tarptautinis skandalas“, – DELFI sakė per 20 metų daugiau kaip 2 tūkst. vaikų po gimdymo apžiūrėjusi gydytoja. Ji neslepia, kad gimdymus priimdavo JAV akušerių kursus baigusi biochemikė Jurgita Švedienė.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukta medikė stebisi policijos ir prokuratūros vadovų viešais pareiškimais apie atliekamą ikiteisminį tyrimą – esą galėjo vykti prekyba vaikais, moterys buvo įtrauktos į sektą ir net galėjo būti kanibalės. „Tai netiesa“, – tikina ji.
– Apie kokią netiesą kalbate?
– Viešai buvome apkaltintos tarptautine prekyba vaikais, nes, pareigūnų teigimu, vaikai neįvažiavo į Lietuvą, tačiau iš jos išvažiavo. Suprantate, buvo tokios keturios moterys. Dvi – Rusijos pilietės, kurios sąmoningai atvažiavo į Lietuvą, pas Jurgitą gimdyti.
Kai vaikas yra pilve, jis neturi paso, aišku, jis neįvažiuoja į šalį. Kai šios motinos pasigimdė, Rusijos ambasadoje susitvarkė visus reikalingus dokumentus ir išvažiavo iš Lietuvos.
Dar viena motina yra vokietė – vertėja, mokėsi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Jos vyras – irgi vertėjas, čia taip pat dirbo. Gyvendami Lietuvoje jie susilaukė vieno, po metų – kito vaiko. Jie važinėjo pirmyn atgal, tačiau pareigūnai kažkodėl surado tik vieną vaiką, nors jie turėjo du vaikus. Šie vaikučiai gimė Lietuvoje, aišku, jie neįvažiavo, tačiau išvažiavo, vėliau vėl grįždavo. Šiuo metu jie, kiek žinau, gyvena Kroatijoje – ta moteris man per kiekvienas Kalėdas skambina ir pasveikina.
Kita moteris tuo metu, kai pagimdė, buvo Lenkijos pilietė, ištekėjusi už prancūzo, kuris su „Dalkia“ buvo atvažiavęs dirbti į Lietuvą. Jie čia pradėjo lauktis vaikelio, pagimdė namuose ir, aišku, po kažkiek laiko išvažiavo.
Todėl, kai pareigūnai šneka apie tarptautinę prekybą vaikais, už tokius dalykus reikia kelti teismo procesus, nes šie jų faktai nepatvirtinti jokiais įrodymais. Iš vienos pusės mane ir juokas ima, nes tikrai žinau, kad tie vaikai yra tų moterų – po gimdymo jas apžiūrėjau.
Prokurorė man teigia, kad, kaip jūs galite man įrodyti, jog šis vaikas yra būtent tos moters – tai jeigu aš atvažiuoju per dvi valandas, matau, kad moteris ką tik po gimdymo, jos pilvelis dar nesusitraukęs, kraujuoja, o vaikas ką tik pagimdytas... Net ir norint iš kažkur pavogti tą vaiką reikia kažkokių ypatingų gabumų.
– O kaip dėl sektos? Pareigūnai užsiminė įžvelgiantys tam tikrų požymių – esą jūsų pasibuvimuose atliekami kažkokie ritualai, jūs laikomos kone šventosios, o pati asmeniškai Dievą netikite?
– Nejaugi kiekvienas klubas, kiekvieni nėščiųjų kursai yra sekta? Jeigu taip, tai ir vadinkime nėščiųjų sekta. Bet iš kitos pusės – argi sekta trunka devynis mėnesius? Nes tie sektantai pagimdo ir dingsta iš akiračio. Tai kokie jie sektantai?
Be to, gimdo labai skirtingi žmonės – ir baltai, ir krišnaitai, ir Jehovos liudytojai, ir katalikai, ir stačiatikiai. Ar tokių skirtingų pažiūrų žmonės gali melstis vienam kažkokiam pranašui?
Prokuroras Ramutis Jancevičius spaudos konferencijoje nusijuokė, kad negi mes savo susitikimuose dainuojame liaudies dainas. Taip, mes iš tikrųjų dainuojame liaudies dainas – sakiau, kai kada nors susitiksiu su Kęstučiu Lančinsku (Vilniaus policijos vadas – aut. past.) ar Renatu Požėla (generalinio policijos komisaro pavaduotojas – aut. past.), jiems padainuosiu liaudies dainą „Eisva mudu abudu“.
– Tačiau nerimą kelia pranešimai, jog moterys esą buvo įtraukiamos į šią veiklą, vos ne prievarta atvedamos...
– Taigi niekas žmonių neveda prievarta, jos pačios ateina sužinoti apie nėštumą, gimdymą, ypač tos, kurios pirmą kartą gimdo. Tikrai joms nebuvo išduodami kažkokie sertifikatai, kaip kalba prokurorai.
Jos eina į baseiną, užsiiminėja joga – tai visiškai laisvas pasirinkimas, niekas per prievartą nėra traukiamas.
Pareigūnai sakė, kad 11 vaikų išvis neranda – iš 400 vaikų. Savo apklausos metu paklausiau, o jūs tėvus randate? Ir tėvų nėra. Tai kodėl sakoma, kad vaiko nėra, jeigu nėra ir tėvų. Nežinau, kur tie tėvai – gal emigravę, gal šiaip kur išvažiavę.
Pareigūnai sakė, kad aiškindamiesi, ar vaikai tikrai yra juos susilaukusių tėvų, nedarys DNR tyrimų, nes neturi lėšų – vienas tyrimas kainuos tūkstantį litų. Patikėkite, kils tarptautinis skandalas, nes jeigu jie tas moteriškes pajudins ir apkaltins tarptautine prekyba vaikais nedarydami DNR tyrimo. Jie turi pateikti kaltinimus, o ne šnekėti apie dalykus, kurių neįrodė.
Aš manau, kad tai šmeižtas – esu nusiteikusi surinkti visą medžiagą ir skųsti Strasbūrui. Nesijaučiu nieko blogo padariusi.
– Nei aš, nei man žinomos moterys placentų nevalgydavome, dažniausiai jas užkasdavome ir pasodindavome medį. Pačioje gimdymo namuose veiklos pradžioje, kol dar būdavome neužregistravę naujagimio, placentas laikydavome šaldikliuose kaip buvusio gimdymo įrodymą. Kai vaiką užregistruodavome, placentą užkasdavome.
Žinau, kodėl pareigūnai kalba apie kanibalizmą – per kratą pas Jurgą rado receptą, kaip iš placentos galima pasigaminti patiekalą.
– Veikla, dėl kurios patekote į pareigūnų akiratį, užsiimate jau 20 metų, tačiau tik dabar jums pareikšti įtarimai. Kodėl dabar – nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas dėl vaikelio, mirusio per 2011-ųjų Jonines. Kratos buvo atliktos tik 2012-ųjų vasario 1-ąją, todėl po jo mirties, manau, buvo atliekamos ekspertizės, o per tą laiką buvome stebimos.
Man pareigūnai pareiškė, kad mano gydytojo spaudas yra suklastotas, tačiau surinkau visus duomenis ir pateikiau įrodymus, jog niekada nieko neklastojau. Anksčiau mano pavardė buvo kita – dviguba, tačiau po skyrybų pasilikau pirmąją pavardę. Suprantu, kad kažkur įvyko žmogiška klaida, tačiau prokurorė sakė, jog šioje tyrimo stadijoje negali panaikinti įtarimų.
– Vis dėlto, kodėl pareigūnams reikėjo jus stebėti? Gal po nesėkme pasibaigusių gimdymų kas nors iš tėvų pasiskundė?
– Ne, nėra nė vieno pasiskundusio. Pareigūnai sako, kad yra šešios kūdikių mirtys – aš nežinau šių mirčių. Galbūt kažko nežinau, tačiau žinau dvi mirtis. Žinau ir trečią mirtį, kai vaikas mirė po 40 dienų – 2008 m. buvau apklausta ikiteisminiame tyrime, bet ten mirties priežastis – galvos kompresinis lūžis. Vaikelis turėjo nukristi ar kažkaip būti užgautas – jeigu lūžis būtų nuo gimimo, jis tiek laiko nebūtų išgyvenęs.
Pirmas atvejis, sukrėtęs mano gyvenimą, buvo 1997 m., kai į teismą kreipėsi vaikelio močiutė – ji Pediatrijos skyriaus vedėja. Tą vaiką tėvai gimdėsi pas draugus, o paskui parsivežė pas savo tėvus. Tėveliai tuo metu buvo labai jauni, todėl močiutė jį apžiūrėjo. Pirmas dienas su juo viskas buvo gerai, o trečią dieną jam pradėjo pūsti pilvuką. Jie nuvažiavo į Santariškių klinikas ir kai įvedė dujų vamzdelį išleisti orą, vaikelis nustojo kvėpuoti. Tada – staigiai į reanimaciją, bet jis numirė. Visi buvome šoke, močiutė Jurgą padavė į teismą. Buvo nustatyta ikigimdyvinė infekcija – gimdymo būdas negalėjo įtakoti ligos.
Kaip ir tuo atveju per Jonines, tačiau dėl mirties kūdikio tėvai pareiškimo nerašė, tyrimą pradėjo prokuratūra savo iniciatyva – gindama viešąjį interesą.
– O kaip į šį tyrimą reaguoja mažosios Adelės, per Jonines išgyvenusios vos 12 val., tėvai?
– Suprantate, man su jais uždrausta bendrauti. Tada, po šios tragedijos, tėtis iš karto pas mane 9 val. atvažiavo – prieš tai jau buvo atvykusi Jurga. Per pažįstamus suradau jam advokatą, jie manęs niekuo nekaltino, jiems tik iškilo vienas klausimas – kai tą vaiką apžiūrėjau, paprašiau apsvarstyti, į kokią ligoninę jie važiuotų, jeigu kas nors kūdikiui atsitiktų. Be to, paklausiau, ar jie moka daryti išorinį širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, jeigu kas nutiktų. Ir tai parodžiau, aptarėme, į kokią ligoninę važiuos. Tiesa, tada tėtis juokėsi iš manęs – ne, kas čia gali nutikti, juk viskas, kas galėjo būti blogiausiai, jau praėjo – vaikelis juk gimęs. Ir po 12 val. jiems to viso prireikė.
Kai žmogus atgamino mano pamokymus, klausė: jūs turbūt kažką pamatėte? Bet iš tikrųjų aš nieko nemačiau. Tokius patarimus kiekvienai porai sakau.
Tai jau buvo trečias jų vaikelis. Po to bendravome gal kokį mėnesį, o paskui jie neskambino. Ir aš neskambinau. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų supratau, kad jie man jokių pretenzijų neturi.
– Papasakokite, kaip šią veiklą pradėjote.
– Buvau gydytoja rezidentė, mane paskyrė į Antakalnio vaikų polikliniką. O šalia jos yra baseinas – norėjau susipažinti su kineziterapija. Kai atėjau į baseiną, kaip tik baigė plukdyti kūdikius, todėl klausiau, ar dar jų bus. Man sakė, ne, bet tuoj susirinks tokie durniai, kurie laužo, plukdo vaikus. Tuo metu aš irgi priklausiau tiems vadinamiesiems durniams, nes užsiiminėjau joga, be to, buvau vegetarė. Tais 1990-1991 m. tokie žmonės buvo absoliutūs marginalai. Ir aš tų durnių palaukiau, taip ir susipažinome.
Su Jurga taip pat – ką čia slėpti. Kai laukiausi pirmojo vaiko, lankiau kursus pas Jurgą, tada jie truko gal savaitę – ji mums pateikė medžiagą, garso kasetes. Niekas mūsų neįkalbinėjo, kad gimdyk namuose, o apie gimdymą vandenyje buvau sužinojusi dar iki susipažinimo su Jurga.
Tos mamos, kurios pasigimdo vaikelius, norėdavo tarpusavyje bendrauti – papasakoti apie vaikelius, išgerti kavos. Taip ir gaudavosi toks ratas.
Kai pasigimdžiau pirmuosius savo vaikus (du vaikus gimdžiau namuose, o du – ligoninėje), buvo labai sunku juos užregistruoti. Visą laiką nėštumo metu lankiausi moterų konsultacijoje, tačiau gydytoja mane labai atkalbinėjo nuo gimdymo. Kai pirmąjį vaikelį pagimdžiau, paskambinau į Civilinės metrikacijos skyrių ir sužinojau, kad jo negalima užregistruoti – liepė atsinešti ginekologo ir pediatro pažymas bei atsivesti du liudytojus. Iš kur juos paimti?
Šiaip ne taip gavau pažymas, nusivedžiau tėvus ir vaiką užregistravo. Tada net buvau pasilikusi placentą, nes norėjau turėti kaip įrodymą – tai yra mano kūno dalis.
– O paskui ėmėte registruoti kitus vaikus?
– Man atrodo, kad tuo metu jau buvau gydytoja rezidentė, turėjau spaudą. Per tuos 20 metų registracijos reikalavimai daug kartų keitėsi – pradžioje užtekdavo gydytojo spaudo. Vėliau papildomai dėjau ir savo įmonės „Sveika šeima“ spaudą. Tačiau vaikų pas save niekur neregistruodavau, tai dariau tik pastaraisiais metais.
Šiandien pareigūnai kalba apie 400 moterų, kurios yra gimdžiusios namuose, tačiau yra gimę daugiau kaip 2 tūkst. vaikų. Aišku, kai kurios ir po kelis vaikelius gimdė namuose, todėl spėju, kad tokių moterų galėtų būti bent tūkstantis. Žinoma, buvo tokių, kurios nėštumo metu neidavo į moterų konsultaciją, tačiau tik gal kokios keturios – žmogaus juk nepriversi.
Savo veiklą buvau susiaurinusi tiek, kad tik apžiūriu naujagimius. Būdavo, kad motinos paskambindavo, paklausdavo patarimo, to neneigiu, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, galiu pasakyti, jog taip kalbėjau kaip mama, turinti keturis vaikus ir šiokią tokią patirtį.
Aš žiūrėdavau tik vaikučius, todėl iš kitos pusės ir atsiribojau šiek tiek nuo Jurgos, nes būdavo, kad ją tėvai iš namų po gimdymo išveža, o mane atveža. Aš su Jurga nesusitikdavau. Aišku, žinau, kad Jurga priiminėjo tuos vaikus. Žinau, kad ir tą vaikelį, kuris mirė, ji taip pat priėmė.
Dabar tas vyras išsigando ir sako, kad aiškinsiu, jog nebuvau vaikelio gimdyme. Man tai šlykštu – advokatas jam sakė, kad jūs neišsigąskite, jeigu jus kuriam laikui areštuos, nes tai gali būti traktuojama kaip netyčinis vaiko nužudymas. Tas tėtis buvo priblokštas: kodėl mane turi areštuoti, tegul ją, žmoną, areštuoja. O ji tik ką po gimdymo.
Žinau, kad jis apklausų metu sako, jog gimdyme niekas nedalyvavo, kad jo moteris gimdė viena. Ar tai įmanoma? Ar jūs paliktumėte savo moterį gimdyti vieną? Jūs bent būtumėte šalia. Tai yra kvaila, bet tokia jų pozicija.
Kiekvienas savaip sukasi iš šios situacijos. Gerai, kai gerai, bet kai viskas prasideda...
– O kaip į visą šią skandalingą istoriją reaguoja kitos namuose gimdžiusios ir kvietimų pas pareigūnus sulaukiančios šeimos?
– Visi piktinasi, bet kas iš to? Nuo to, kad pasakysi, jog kaip jie taip gali, čia žmogaus teisių pažeidimas, niekas nepasikeis. Yra mamų, kurios laukiasi ir norėjo gimdyti namuose, tačiau nusprendė negimdyti. Kai kurios – gimdo, bet čia – jau kamikadzės. Aš pati, būdama medike, viena nedrįsčiau gimdyti.
Kai kurie laukia bylos pabaigos, Strasbūro teismo sprendimo. Daug kas manęs klausia, kaip dabar bus, kas dabar vaikelius priims. Žinote, Baudžiamajame kodekse yra straipsnis dėl medicinos pagalbos nesuteikimo, todėl norint išsisukinėti iš šios situacijos, galima sakyti, kad buvau pas draugę, gėriau kavą, o ji pradėjo gimdyti, todėl negalėjau nepadėti.
Kai prasidėjo ši byla, nesitikėjau, kad viskas nueis taip toli, iki kratų. Nuo pat pradžių policijoje daviau parodymus, tą patį, ką jums pasakiau, pasakiau ir tyrėjams. Po pirmos apklausos mums davė pasirašyti dokumentus, kad mes neskelbsime tyrimo duomenų, bet kai prokurorė ir policijos vadovai pradėjo kalbėti, negaliu tylėti. Jeigu žmonės meluoja, man rankos atrištos – jeigu jūs mane šmeižiate, aš turiu teisę pasiteisinti.
Tyrimo metu atsirado motinų, kurios sako, kad gimdymus priėmiau aš, o ne Jurga. Tokių yra 42. Žinoma, moku priimti gimdymus, neneigsiu. Pamenu, kartą J. Basanavičiaus g. važiavau troleibusu, kai pamačiau, jog sustojo taksi, vyras ir taksistas laksto prie mašinos, nežino, ką daryti... Supratau, kad moteris gimdo. Priėmiau gimdymą. Moku tai daryti, bet nedarau.
– Kodėl?
– Savo mirštančiam tėčiui (žymiam disidentui Stanislovui Jakui – aut. past.) esu pažadėjusi, kad to nedarysiu. Jis 1997 m. mirė, daviau jam žodį, kad to nedarysiu. Tais metais mirė vienas vaikas. Po to atsiskleidė, kas yra kas – mano tėčiui nepatiko Jurgos pozicija, nes ji norėjo man permesti dalį kaltės dėl vaikelio mirties. Tėtis man pasakė: jokių gimdymų, nes tu atsisėsi į kalėjimą.
– Iš tiesų, iš prokurorų kalbų atrodo, kad galite sulaukti naujų, gerokai sunkesnių įtarimų, o tada jau gali grėsti ir belangė...
– Žinoma, visko gali būti, tačiau manau, kad jie neleis keturių vaikų motinai sėstis į kalėjimą.
Kai vyko pirmoji mano apklausa, pareigūnai pasakė, jog dabar įtariame, kad jūs padirbote gydytojo spaudą. O paskui – bus kiti įtarimai. Jau metai su truputėliu, tačiau jokių naujų įtarimų nėra.
– Bet ta nežinia turėtų neduoti ramybės – iki šiol girdime, kaip pareigūnai atlieka kratas, po kurių aiškėja vis naujų detalių. Kaip gyventi, kai nežinai, kas tavęs laukia rytoj?
– Man sunku buvo pirmą mėnesį, bet netrukus susidėliojau savo galvoje – juk nieko nepavogiau, juk nesu susijusi su narkotikais ar mafija. Net to vaiko nenužudžiau. Aišku, dėl jo mirties pergyvenau, man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Dabar man skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti ilgiau kaip septynioms dienoms. Praėjusią vasarą parašiau prašymą, kad man leistų išvykti į kaimą dviem mėnesiams, bet leido mėnesiui. Susitaikiau su tuo, gyvenu kaip gyvenusi.
Dabar neturiu teisės dirbti, todėl studijuoju M. Romerio universitete teisę. Laukiu, kuo baigsis ši byla, būtent dėl to kol kas neatnaujinu pasibaigusios licencijos.
Žinote, man po kiekvieno vaikelio gimimo Jurga palikdavo raštelį, kartais net eilėraštį gimdymo metu parašydavo – ji tokia. Jeigu būčiau žinojusi, būčiau galėjusi juos išsaugoti.
Dvi motinos jau atsisakė parodymų, kad būtent aš priėmiau jų gimdymus. O kiti 40 – dar tyli. Belieka laukti pabaigos.
– O su Jurga dar bendraujate?
– Su ja negaliu bendrauti – prokurorai man uždraudė. Bet per kitus žmones paklausiau, kodėl taip yra. Man buvo pasakyta, kad ji to neįtakoja – žmonės patys taip kalba.
Iš tiesų, kartais žmonės keistai elgiasi. Pavyzdžiui, vienas tėvelis, duodamas parodymus dėl Inesos Kurklietytės filmo, pareiškė, jog jis viską gimdymo metu filmavo. Taip norėjo išgelbėti Inesą, tačiau ten – profesionali juosta, Algimantas Mikutėnas tai profesionaliai po vandeniu filmavo... Iš tikrųjų nereikia to daryti – kai tiek daug žmonių, kiekvienas pasako kažką kitaip, juoba kad apklausinėja ir vyrą, ir žmoną, o jeigu vienas pasako kitaip, jau iš karto gaunasi melagingi parodymai.
Keista man ši byla – ją dabar atidavė Panevėžio prokuratūrai. Generalinė prokuratūra nusprendė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas Panevėžyje. Nežinau, kodėl, bet dabar reikės važinėti į apklausas. Manau, gal išsigando, jog daug tėvelių dirba aukštose pareigose, o galbūt buvo koks nors spaudimas.
