„Tada išgirdęs diagnozę cukraligė apie ją nežinojau nieko. Nusiperki du didelius maišus švirkštų, insulino ir gyveni. Kasdien po tris kartus susileidi ir toliau dirbi. Prieš dešimt metų prisidėjo ir inkstų nepakankamumas. Liga ilgą laiką buvo kontroliuojama, tačiau galiausiai abu inkstai nustojo dirbti“, - pasakojo kupiškėnas, ne vienintelis giminėje sergantis šia liga.
Jau dvejus metus triskart per savaitę Vidui buvo atliekama dializė - pakaitinė inkstų terapija, kuri taikoma, kai savi inkstai nebesugeba apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens pertekliaus, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros.
„Po dializių sunku būna. Bloga, pykina. Dirbt negali, nes vis važiuoji procedūrai. Po dializės nė paeit negali. Kai nuvykau į Vilnių, tik pasakė, kad 250 žmonių inksto laukia ir teks bent porą metų laukti. Tiek ir buvo. Jei sveikata būtų buvus geresnė, gal ir anksčiau būtų persodinę – o dabar su kraujagyslėm bėdų buvo, neatitiko kažkokie rodikliai, ir nusikeldavo vis“, - sakė V. Vilkas.
Tačiau po dviejų metų kančių jam galiausiai pasisekė – devynis kartus atvykdavo į ligoninę tik tam, kad sužinotų, jog šįkart inksto nebus, kol galiausiai dešimtą kartą išgirdo tai, ko taip ilgai laukė. Svetimas žmogus jam padovanojo savo inkstą.
„Dar nėra šimtu procentų gerai, tačiau nepalyginti su dializėm, geriau jau. Po truputį bandau grįžti į vėžes. Jokios reabilitacijos nėra. Davė pirmos grupės invalidumą ir viskas, gyvenu toliau. Belieka džiaugtis ir dėkoti tam žmogui, kuris tapo donoru. Anksčiau pats apie donorystę nieko nežinojau, o dabar, jei turėčiau sveikų organų, ir pačiam nebūtų gaila padėti“, - pripažino pašnekovas.
Unikalus atvejis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Nefrologijos klinikos profesorius Vytautas Kuzminskis DELFI pasakojo, kad inksto transplantacija – gyvenimo kokybę gerinanti, o ne gelbstinti procedūra. Dializės pagalba žmonės gyvena ir dešimt ar dvidešimt metų, tačiau gyvenimo kokybė nėra labai aukšta.
V. Kuzminskio teigimu, V. Vilko istorija unikali.
„Šis atvejis, aišku, gana unikalus. Vidas turėjo labai daug iškvietimų transplantacijos operacijai.
Vienam inkstui kviečiami trys kandidatai. Inkstai – labai „brangūs“ organai, kurių nesinori prarasti, jei jis netyčia netiktų recipientui. Paskutinės transplantacijos metu dėl dviejų inkstų buvo iškviesti 6 recipientai, tačiau trims jų nustatytos teigiamos kryžminės reakcijos. Tai reiškia, kad jie šio donoro transplantacijai yra visiškai netinkami – organizmas naują inkstą iškart atmestų.
Po dviejų savaičių kupiškėnas vėl sulaukė skambučio.
„Šįkart jam pasisekė. Imunologinis tinkamumas derėjo, todėl vyriškiui buvo sėkmingai persodintas donoro inkstas. Sunku tas važiavimas, ruošimasis, tikėjimasis, tačiau visame pasaulyje inkstai laikomi labai vertingais organais – iš gyvo žmogaus išimti ir perdėti kitam – nelengvas darbas. Džiaugiamės, kad šiam pacientui pasisekė“, - sakė gydytojas.
Inkstai naudojami iš donorų, kurių smegenys jau mirusios, tačiau vaistais palaikoma širdis kurį laiką dar plaka. Yra ir kita grupė donorų – tai gyvi žmonės, kurie dažniausiai artimiesiems dovanoja vieną inkstą.
„Toks žmogus, beje, gali toliau sau puikiai gyventi su vienu likusiu inkstu. Nors jei Dievas davė du, tai geriau abu ir turėti. Juokinga, tačiau būna atvejų, kai žmogus iki 60-ies išgyveno su vienu inkstu ir tik netyčia ultragarso metu tai yra sužinoma. Bet kai nebeveikia abu – lieka tik dializė“, - sakė Nefrologijos klinikos profesorius.
Sėkmė ir kantrybė
Tada reikia apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis geriausio.
„Gauti reikalingą inkstą – šiek tiek ir sėkmės reikalas. Ir vakar patekęs recipientų eilėn iškviestas gali būti jau kitą dieną – kadangi atsiranda labai tinkamas artimiausio tipo donoras. Šiuo metu aktyviame laukiančiųjų sąraše yra apie 130 žmonių, tačiau transplantacijai kviečiami labiausiai imunologiškai suderinami recipientai.
Kai inkstai atlieka mažiau nei 15 proc. savo funkcijų, atsiranda tokie simptomai kaip nuovargis, apetito stoka, dusulys, sunkiai kontroliuojamas arterinis kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, galimas širdies lapelių uždegimas.
„Žmonių, kurių inkstai „nebeveikia“ ir jie triskart per savaitę atvyksta į dializės centrą, prijungiami prie aparatų ir jiems kiekvieną kartą valomas jų kraujas – Lietuvoje yra apie pusantro tūkstančio. Daugmaž penktadalis jų – diabetikai. Yra šalių, kur net pusė dializuojamų pacientų serga cukriniu diabetu. Antroji svari priežastis, pakenkianti inkstams – negydomas aukštas kraujo spaudimas. Lietuvoje ši problema labai aktuali – trečdalis suaugusiųjų turi aukštą kraujospūdį. Galiausiai, pavojingi ir inkstų uždegimai (tiek bakteriniai, imunininiai susirgimai) bei dešimtadalį sudaro paveldėtos inkstų ligos“, - vardijo profesorius.
Svarbi patikra ir profilaktika
Dialize inkstų funkcija gali būti pavaduojama: išvalomi šlakai, vaistai ir kitos medžiagos, kurias normaliai inkstai patys pašalina iš organizmo. Tačiau pati procedūra nėra labai maloni.
Tačiau kita alternatyva dializei yra tik mirtis. Prieš 25 metus Lietuvoje dializę atlikdavo tik jauniems žmonėms, kurie tinkami inkstų transplantacijai. 250-300 žmonių tiesiog mirdavo. O šiandien mes dializuojame ir 80-mečius, ir 90-mečius.
Aišku, gyvenimas nuo dializės iki dializės nėra labai lengvas, tačiau net po inkstų transplantacijos jis vis vien nebus lygiai toks pat, koks buvo iki operacijos – žmogui reikia gerti vaistus, tikrintis ir pan.“, - sakė V. Kuzminskis.
Nereikia pamiršti ir profilaktikos.
„Kas porą metų reikia atlikti šlapimo tyrimą. Tiems, kam virš 40 metų, tikrintis ultragarsu. Galiausiai, kas porą metų tikrinti kreatinino lygį kraujyje. Tai medžiaga, kuri kaupiasi, jei inkstai nedirba. Reikia teisingai gydyti aukštą kraujo spaudimą. Iš kasdienių darbų – reikia palaikyti optimalų svorį, teisingai maitintis, vengti daug druskos turinčių produktų“, - patarė profesorius.
