Įstatymo projekte – galimybė parašyti prašymą dėl eutanazijos iš anksto
Kaip aiškinamajame rašte teigia įstatymą užregistravęs Seimo narys Andrius Burba, nepaisant spartaus medicinos mokslo progreso ir svarbių laimėjimų, vis dar esti ligų, kuriomis sergantiems pacientams gydymas arba nepadeda, arba yra veiksmingas tik minimaliai.
„Manytina, jog tokia situacija, kai sunkaus fizinio ar dvasinio skausmo kamuojamam pacientui nėra suteikiama galimybė ramiai ir oriai nutraukti gyvenimą, yra netoleruotina ir keistina. Tai patvirtina ir užsienio valstybių patirtis. Diskusijos ir poreikis legalizuoti eutanaziją kai kuriose ES valstybėse kilo dar XX a. 8-ame dešimtmetyje, o Belgijoje, Liuksemburge bei Nyderlanduose ši paslauga legalizuota visiškai. Vis didesnės diskusijos dėl eutanazijos įteisinimo nuolat kyla ir kitose valstybėse. Ši tema sukelia platų rezonansą po informacijos apie vieną ar kitą eutanazijos atvejį valstybėse, kuriose ji nelegalizuota (pavyzdžiui, Eluana Englaro teismo sprendimu įvykdyta eutanazija Italijoje, Terri Schiavo byla JAV, Debbie Purdy situacija Didžiojoje Britanijoje).
Atkreiptinas dėmesys ir į visuomenės nuomonę: Mykolo Romerio universiteto studentų atliktoje apklausoje net 61proc. respondentų pritaria jos legalizavimui. Nuomonės tyrimo rezultatai rodo, jog visuomenės nariai nėra abejingi žmogui ir jo kenčiamam skausmui, o eutanazijos įteisinimas sustiprintų pagarbą kiekvienam asmeniui, siekiant, kad jis būtų išvaduotas iš skausmo ir kančios. Būtina paminėti, jog valstybė nėra gyvybės davėja. Pagal Konstitucijos 19 str. ji įstatymais saugo teisę į gyvybę, tačiau kaip elgtis ekstraordinariose situacijose (kaip, pavyzdžiui, nepagydoma progresuojanti liga, nepakeliamas skausmas) yra kiekvieno žmogaus autonomijos ir valios klausimas“, - teigė parlamentaras.
Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad žmogus iš anksto gali parašyti prašymą, kad beviltiškai pablogėjus jo būkle, jai tapus nepakeliama, jam turi būti atlikta eutanazija, net jei jis pats dėl sutrikusių organizmo funkcijų negali pareikšti savo valios.
Medikai nenori tapti pacientų savižudybės įrankiais
Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovo doc. Andriaus Maco manymu, įstatymo projektas tokiame formate, kokiame yra šiuo metu, kelia didžiulį susirūpinimą.
„Įstatymo projekte nekalbama apie daug aktualesnius dalykus, kurie Lietuvoje dar nėra išspręsti – apie žmogaus teisę į neproporcingo ir užsispyrėliško gydymo, gaivinimo priemonių netaikymą sergant nepagydomomis progresuojančiomis ligomis, bet kalbama apie medikamentinį paciento nužudymą. Eutanazija dažnai pristatoma kaip „pagalba oriai numirti“. Tačiau skirtumas tarp žudymo ir leidimo numirti yra esminis. Žudymas yra veiksmas. Leidimas numirti yra netaikymas ar nutraukimas neefektyvaus ar neproporcingai nepakeliamo gydymo, paliekant ligonį natūraliai ligos eigai (bet ne likimo valiai)“, - teigė anesteziologas-reanimatologas.
Anot jo, nutraukus neproporcingą, užsispyrėlišką, neefektyvų gydymą, skyrus adekvatų paciento nuskausminimą, kuris nesutrikdo gyvybinių funkcijų, užtikrinus adekvačią slaugą, pacientą natūrali mirtis ištinka gana greitai. Tačiau pagal dabartinį Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymą Lietuvoje visi pacientai privalo būti gaivinami. Įstatymas reikalauja net ir nuo paskutinės vėžio stadijos mirštantį ir terminalinėje (kraštutinėje, neišgydomoje) būklėje esantį pacientą gaivinti.
„Pagal dabartinį įstatymą jam net norėti negalima būti negaivinamam. Bendražmogiškai, etiškai reikėtų negaivinti, bet iš kur medikai žinos, kad paciento artimieji nepareikš pretenzijų, jog net su išplitusiu vėžiu pacientas nebuvo gaivintas, nesieks iš ligoninės prisiteisti lėšų. Atrodytų, tai sveiku protu nesuvokiama, bet tokių bylų yra. Reikia ne Eutanazijos įstatymo, bet diskusijos apie tai, kai beprasmiškai gaiviname natūraliai mirštančius pacientus. Ši pacientų vilkinimo problema tikrai egzistuoja. Ligoniai, kuriems skiriamos maksimalios leistinos, pavyzdžiui, kraujotaką palaikančių medžiagų dozės, tempiami „nuo budėjimo iki budėjimo“, viršijant maksimalias leistinas medikamentų dozes ir tesiekiant perduoti budėjimą „su gyvu pacientu“, kad nereikėtų rašyti „popierių“. Štai kas yra neproporcingas ir užsispyrėliškas gydymas“, - svarstė medikas.
Anot A. Maco, daugelis Europos šalių yra aptarusios, kokios yra gydymo ribos. Tai sureguliuota teisiškai – pavyzdžiui, su tokiu pacientu bei jo artimaisiais aptariama, ar jis nori būti intubuojamas (kai įkišamas vamzdelis į trachėją ir pradedama dirbtinė plaučių ventiliacija), ar nori kraujotaką palaikančių vaistų skyrimo. Kai kuriose šalyse nurodoma net maksimali šių vaistų dozė. Kartais tai vadinama pasyvia eutanazija, tačiau medikas su tuo nesutinka. Tai tik leidimas žmogui numirti natūralia mirtimi be jokio gydytojo tikslingo veikimo ar neveikimo, sukeliančio mirtį.
Ar po orumo sąvoka nekyšo patogumo ausys?
„O jei ligonis po skirto paliatyvaus gydymo visgi gyvena, ar iš tiesų tikslinga skubinti jo mirtį? Ar bus taip blogai, jei ligonis gal dar spės pabendrauti su anūkais, apkabinti iš Anglijos sugrįžusį sūnų, artimųjų rate pasidžiaugti dar vienu gimtadieniu ar tiesiog žavia pavasario diena? Absoliuti dauguma terminaline ligos (nesvarbu kokios) stadija sergančių žmonių išlieka sąmoningi ir galintys bendrauti, todėl jie tikrai turi laiko susitikimui su artimaisiais. Net ir didelius onkologinius skausmus patiriantys pacientai gali gyventi gyvenimą be skausmo. Lietuvoje steigiamos skausmo gydymo tarnybos, kurios naudoja įvairius metodus“, - įsitikinęs A. Macas.
Mediko teigimu, vegetacinėje būklėje esančių žmonių nėra tiek daug – tai ligoniai po užsitęsusių gaivinimų, po sunkių galvos smegenų traumų, insultų.
„Tačiau jei ligonis vegetacinėje būklėje, ar mes ji turime, kaip nacistinėje Vokietijoje, imti ir nužudyti? O gal visgi galima jam užtikrinti adekvačią mitybą per zondą, slaugą ir leisti gyventi tiek, kiek jam lemta? Vegetacinėje būklėje esantis žmogus dėl jį natūraliai ištinkančių komplikacijų, net ir stropiai prižiūrimas, gyvena ribotą laiką. Suprantama, artimiesiems sunku prižiūrėti tokius ligonius. Tai didelis vargas, bet tai kartu ir didžiulis pasiaukojimas vardan artimo žmogaus. Ar norime atimti šią teisę iš slaugančiųjų? Tikrai nemanau, kad vegetaciniai ligoniai turėtų būti „oriai“ nužudomi vardan kažkokio menamo, išsigalvoto orumo, o iš tiesų todėl, kad mums, sveikiesiems, jie netrukdytų. Aš, gulėdamas patale, jei jau man taip nutiktų, nenorėčiau, kad koks daktarėlis su vaistukais man padėtų oriai numirti“, - teigė pašnekovas.
A. Macas taip pat baiminasi, kad Eutanazijos įstatymas daliai pacientų, iš anksto nusprendusių pasirašyti vadinamąjį išankstinį sutikimą eutanazijai, nesuteiktų galimybės persigalvoti. Mat kritinių būklių metu, kai paciento būklė pablogėja, jis negali pareikšti savo nuomonės (pavyzdžiui, dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo jis negali kalbėti, nors yra sąmoningas, ar kai dėl insulto pažeidžiami kalbos centrai, jis irgi negali kalbėti, nors taip pat yra sąmoningas). Dar daugiau, projekte išdėstytos eutanazijos atlikimo sąlygos palieka galimybę dėl išankstinio paciento sutikimo, galbūt pasirašyto prieš 5 metus, jį „eutanazuoti“ net ir gerėjant ligonio būklei.
„Paliatyviai slaugai, kuri yra labai svarbi, reikia daug lėšų. Valstybei tenka spręsti šias problemas. Sutinku, kad ji per mažai finansuojama, bet iš kur paimti pinigų, kai slepiami mokesčiai, kai daug darbingų žmonių „pasidaro“ invalidais (ne paslaptis, kad Lietuvoje vienas didžiausių neįgalių žmonių procentas), kai artimieji rūpinasi mama ar tėčiu skambindami iš Anglijos.
O ar žinote, kad Lietuvoje daug vyresnio amžiaus žmonių tiesiog brukte įbrukami į ligonines, kad su jais nereikėtų vargti namuose. Senais laikais senolius išveždavo ant rogučių į mišką, o dabar - į ligoninę. Kai prašoma pasiimti tokį ligonį - jau apgydytą, bet sergantį nepagydomomis ligomis, artimieji priekaištauja. Būna, jie nelanko ligonių savaitėmis, o kai ateina ir randa kažką nepatinkančio, tiesiog pakyla kovai prieš gydymo įstaigas. Kiti tiesiai sako: „O kur mes ji dėsime“, - pasakojo medikas.
Visame pasaulyje taikoma pasyvios eutanazijos praktika
„Mes dirbame su tokiais pacientais, tad neišvengiamai susiduriame su eutanazijos tema. Pavyzdžiui, žmogus siaubingai kenčia, jis žino, kad jo prognozė labai bloga ir kuo toliau, tuo labiau jo kančios didės. Ar jis turi teisę nutraukti savo kančias anksčiau? Kita kategorija – vegetaciniai ligoniai, kurie jau nemąsto. Turime ligonį, kuris tokioje būklėje pas mus guli jau 17 metų. Taigi aukštos kokybės slauga kūno funkcionavimą gali užtikrinti ilgam. Tačiau čia susiduriame su terapinio atkaklumo sąvoka. Žmogui, kuris guli be sąmonės, prasideda pneumonija – mes jį gydome, prasideda šlapimo takų infekcija – vėl gydome. Nuo gulėjimo jo kaulai pasidarę trapūs kaip ledukai, todėl lūžta – dedame įtvarus, taigi vėl gydome.
Tai ir yra terapinis atkaklumas – mes palaikome žmogų prie gyvybės. Lygiai taip pat mirusį žmogų, jei jis mirė ne staiga, galėtume prijungti prie dirbtinės kraujotakos bei dirbtinio kvėpavimo ir jį palaikyti. Tačiau ar yra tokiame veiksme prasmės? Tiesa, kai kuriuos lyderius, iškilius žmones taip bando palaikyti, pavyzdžiui, buvusį Jugoslavijos lyderį Josipą Broz Tito. Biologiškai viskas įmanoma, tačiau ar ne prasmingiau, jei matome, kad žmogus vis tiek miršta, leisti jam išeiti pas Dievą? Gal nereikia jo laikyti už kojos? Netgi popiežiškoji Medicinos akademija yra paskelbusi, kad jeigu žmogus miršta, tam tikrais atvejais nereikia stengtis palaikyti jo gyvybės bet kokiomis priemonėmis“, - svarstė neurologas.
Anot pašnekovo, šiandien visame pasaulyje yra taikoma vadinamoji pasyvioji eutanazija, kai labai sunkiai, nepagydomai sergančiam ligoniui nebetaikomas gydymas, kuris tik prailgintų jo kančias: pavyzdžiui, žmogus merdint jam dirbtinai nekeliamas kraujospūdis, negydoma atsiradusi pneumonija, netaisoma inkstų veikla, o leidžiama ramiai numirti.
„Tai juk taip pat galima pavadinti eutanazija, tačiau tai medicinos kasdienybė, sutinkama visur – pradedant slaugos ligoninėmis, baigiant reanimacijomis. Kai ligonis yra beviltiškas ir gydytojai mato, kad toliau bus tik dar blogiau, kalbamasi su artimaisiais. Jei pastarieji supranta situaciją, žmogus paliekamas ramybėje. Jei jie nenori susitaikyti su faktu, tenka taikyti terapinio atkaklumo metodą“, - teigė J. Fišas.
Lietuvė pati savo sūnui suleido mirtiną dozę
Visai kas kita – aktyvioji eutanazija. Kai kuriose šalyse sunkiai sergantis žmogus, būdamas pilno proto, gali pareikšti tokią savo valią. Žinoma, jei, pašnekovo teigimu, galima tvirtinti, kad žmogus, jaučiantis baisius, nepakeliamus skausmus, yra pilno proto.
„Kokios tai kančios, jų nepatiriantiems žmonėms iš tiesų yra sunku įsivaizduoti, tai sunku netgi mums, kasdien dirbantiems su tokiais ligoniais. Popiežiškoji Medicinos akademija šiuo klausimu nieko nesako, tačiau katalikų hierarchai, žinia, pasisako prieš eutanaziją. Tuo tarpu pacientai, negalėdami pasirinkti eutanazijos, kartais griebiasi savižudybės – perdozuoja nuskausminamųjų, insulino“, - sakė medikas.
Pašnekovas prisipažino anksčiau manęs, kad eutanazija medicinoje nepriimtina, tačiau darbo patirtis privertė nuomonę pakeisti.
„Prieš gerą dešimtmetį ir Lietuvoje buvo nuskambėjusi istorija, kai motina ligoninėje suleido savo sūnui vaistų. Jis nebegalėjo žiūrėti į jo kančias. Teismas ją išteisino. Taigi yra tokių atvejų, kai eutanazijos reikia. Mano manymu, ir Dievui terapinis atkaklumas bet kokiomis priemonės neturėtų būti priimtinas. Ligoninėje su mumis šia tema kalbasi ir pacientų artimieji, tiesa jie nesako tiesiai, nes jaučiasi nejaukiai taip galvodami, tačiau užsimena apie tai pustoniais, puse lūpų. Kita vertus, kartais, kai nepasiduodi, nenuleidi rankų, ir išsikapanoja koks ligonis. Tuomet supranti, kad stengtis vertėjo. Todėl pabrėžiu, kad eutanazija gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, o įstatymas šį veiksmą turėtų apibrėžti labai griežtai“, - aiškino J. Fišas.
Neurologas sutiko, kad kai kuriose šalyse eutanazija tam tikrais atvejais taikoma ir pediatrijoje, pavyzdžiui, jei kūdikis gimsta su išreikštu Dauno sindromu arba su neišsivysčiusiomis smegenimis. Jis galėtų augti toliau, tačiau kas tai augtų?
„ Aš nekalbu apie fašistinėje Vokietijoje egzistavusią eugenikos teoriją. Tai buvo tikras košmaras, kai buvo žudomi visi psichikos problemų turintys žmonės. Tačiau traumos, onkologinės ligos, insultai iš tiesų gali taip invalidizuoti žmones, kad jie tampa našta ligoninei, visuomenei ir artimiesiems. Egzistuoja statistika, kad 60 proc. žmonių, kurie namuose slaugo vegetacinį ligonį, suserga depresija. Jei tokie pacientai iš ligoninės patenka į pensionatus, jie labai greitai miršta, nes jiems netaikomas toks pats gydymas, kaip ligoninėje. Tai juk pasyvioji eutanazija.
Žinoma, eutanazija – didžiulis stresas medikui. Net ir veterinarui užmigdyti sergantį gyvūną nėra lengva. O kaip tai padaryti su žmogumi? Aš budeliu būti nenorėčiau, bet pasyvioji eutanazija tikrai turėtų būti įteisinta. Kalbu taip nebijodamas, kad mūsų ligoninę apkaltins tai darant. Mirtingumo procentas pas mus – mažiausias Lietuvoje tarp tokio pobūdžio ligoninių“, - tikino J. Fišas.
