Žurnalai ir visi portalai taip pat bando prisivyti siūlydami visokias dietas kaip numesti 7 ar net 10 kilogramų iki Kalėdų ar siūlydami „mažos juodos suknelės dietą“, suprask tada jau būsi stulbinamai laiminga su ta maža juoda suknele. Ir net mano pašto dėžutė pučiasi nuo laiškų ir maldavimų kaip susitvarkyti su ta „Kalėdų karštlige“. Mano pacientės irgi nerimauja, kažkaip lyg ir turėtų nukristi tas svoris per šias susilaikymo šventes, o jis irgi didėja. Ir kaip nebūtų liūdna bet persivalgymo priepuolių ir nerimo susijusio su tuo taip pat daugėja... Tai visgi ką gi daryti?
Atsakymas - sustoti... Ir pabandyti susidraugauti su pačiu savimi, susirinkti save, suvokti, kokia iš tikro adventinio laikotarpio prasmė. Stengtis užaugti pačiam ir galbūt paauginti kitą. Adventinis laikotarpis neskirtas gausiam vaišių stalui ir apskritai koncentracijai į maistą ir nerimui dėl jo, jis skirtas sau ir dalijimusi su kitais, sušildyti santykius. Atgaivinti.
Artėjant šventėms dovanokime sau laisvę pasirinkti ir atsakyti sau: o kokios šventės aš šiemet noriu? Ko man trūksta iki visiškos laimės? Ar mane tenkino tai, ką dariau pernai, užpernai? Galbūt džiaugsmo suteiktų Kalėdų namelio ar šventinio pyrago kepimas pagal naują receptą, kuriam anksčiau vis nerasdavau laiko? O gal kaip ir kiekvienais metais pastangos tobulai iškepti kalakutą, ir 10 rūšių mišrainių gamyba mane sekina ir kelia nerimą.
Galbūt mieliau jaukiai pabūčiau tik pačių artimiausių žmonių apsuptyje? Arba leisti sau pabūti vienumoje, su knyga ieškant atsakymų savyje? Gali būti ir taip, arba tiesiog pasikvietus draugus suorganizuoti šventę jaukioje kaimo turizmo sodybėlėje, ar net įgyvendinti savo seną svajonę aplankant Paryžių.
Aš myliu šį adventinį laikotarpį. Tai laikas, kai galime viską pradėti iš naujo, apsišvarinti, pažvelgti į savo vidų, suklusti ir pabandyti suprasti, kokie gi iš tikrųjų esam, kokios mūsų tikrosios vertybės, išsilaisvinti nuo nereikalingų dalykų. Atrodo taip įprasta ir lyg pareiga susitvarkyti, išvalyti namus. Tačiau ar susitvarkome savo vidų, ar papuošiame sielą?
Juk apie tai mums primena Adventas. Galite tai daryti vienumoje arba leistis į šią kelionę su bendrakeleiviu. Bestselerio „Gydančios smegenys“ autoriai R. E. Ornsteinas ir D. Sobelis teigia, kad kelionėje į save labai svarbu kažkam išrašyti ar išsakyti emociškai sunkius jausmus. Buvo tiriami žmonės, per Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę holokaustą ir tapę vaikų, artimųjų bei draugų mirčių liudytojais.
Tie, kurie išpasakojo savo gyvenimo skausmą, turėjo mažiau sveikatos problemų negu nepanorusieji juo dalytis. Minėti autoriai pabrėžia, kad, jei išsakomi traumos faktai ir išgyventos emocijos, tokia išpažintis ne tik suteikia vidinę ramybę, bet ir pagerina kūno sveikatą. Todėl gebėjimas pasidalinti ir atsikratyti savo neigiamų jausmų – būtų didžiausia dovana Kalėdų dovana sau. O kas gali būti dovana kitiems?
Ar tikrai manote kad Jūsų artimiesiems vertingiausi dalykai yra puodų rinkiniai, vazos, naujos keptuvės, ar naujos planšetės ir dovanų čekiai? Man pati svarbiausia dovana jausti, kad kažkam rūpi, kad kažkam esi reikalingas, kažkas nori žinoti, kaip tau sekasi, kad galiu su kažkuo pasidalinti savo jausmais, su kažkuo galiu būti savimi. Tokia dovana gali būti kažkas ir kažkam galiu pats būti ta dovana.
Nauja pradžia, naujas žvilgsnis, džiaugsmas, ramybė gali būti atrasti nebūtinai didžiuliuose pirkinių maišuose, ar egzotioškoje šalyje, tai galima atrasti kažkur tarp kalėdų kūčiukų, virtinukų su baravykų įdaru, eglutės puošimo žaisliukais ir jaukaus pabuvimo su žvakute. Visiems gražaus adventinio laikotarpio!
