Nauja ženklinimo sistema
A. Kranauskas iš karto pasidžiaugė, kad jau netrukus, dar šį pavasarį, Lietuvoje bus įdiegta nauja maisto produktų ženklinimo sistema „Rakto skylutė“, kuria bus pažymėti sveikatai palankūs produktai. Tuomet taps aiškiau – pirkėjui parduotuvėje nereikės sukti galvos, nagrinėti smulkiomis raidelėmis surašytos informacijos ant maisto produktų pakuočių ir t. t. Įėjęs į parduotuvę žmogus galės eiti tiesiai prie „Rakto skylute“ paženklintų produktų ir būti tikras, kad jų palankumas sveikatai yra moksliškai ištirtas ir įrodytas.
A. Kranauskas pasakojo, kad ši sistema jau galioja Skandinavijos šalyse, ir Lietuva pirmoji ją „neša“ toliau po visą Europos Sąjungą. Žinoma, ir įsigaliojus naujai sistemai, mus ir toliau sups maisto produktų gausa bei rinkodaros triukų įvairovė. Juk prekybininkai – taip pat ne pėsti ir nuolatos ieško naujų būdų, kaip įpiršti savo produkciją. Tad kokiais bendrais principais reikia vadovautis perkant maistą sau ir savo šeimai?
„Ekologiškumo“ triukas
Pastaruoju metu visuomenei vis labiau rūpinantis sveika mityba, prekybininkai vis dažniau savo produkciją puošia etiketėmis „Ekologiška“. Mūsų kalbintas medikas teigė, kad produkto įvardijimas kaip ekologiško nebūtinai reiškia, jog tai netiesa, nors pasitaiko ir tokių atvejų.
„Ekologiškumo ženklas – griežta valstybinė ženklinimo sistema, ir niekas negali jo naudoti kada užsimanęs. Lietuvoje tikri ekologiški produktai ženklinami ovalu su jame esančiu įrašu „Ekologinis žemės ūkis“ arba naujuoju europiniu ženklu – lapelio forma išsidėsčiusiomis žvaigždutėmis“, – pabrėžė A. Kranauskas.
Vis dėlto pašnekovas pridūrė, kad produkto ekologiškumas ir jo palankumas sveikatai – anaiptol nėra tapačios sąvokos. Ekologiškumas reiškia, kad produktas yra išaugintas patikrintame ekologijos požiūriu ūkyje, pagal tam tikrus reikalavimus. Paprastai sakant, išaugintas be pesticidų.
Tačiau, pasak specialisto, realios bėdos, susijusios su maistu ir sveikata, yra visiškai kitos – lašiniai, nors ir ekologiški, vis tiek lieka lašiniais. Daugiau nei pusės Lietuvos žmonių mirties priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos, t. y. infarktai ir insultai, kurių pagrindinė priežastis – sočiaisiais riebalais ir cholesteroliu užsikimšusios kraujagyslės. „Ekologiški gali būti ir lašiniai, ir sviestas, ir kava, ir net degtinė ar tabakas, tačiau tai nereiškia, kad dėl to jie tapo sveiki produktai“, – juokaudamas kalbėjo A. Kranauskas.
Pasak jo, ekologiškumas – daugiau komercinė kryptis, atsiradusi pokario laikotarpiu, kai žemės ūkio našumui padidinti buvo imti naudoti pesticidai. Tuomet rinkodaros specialistai sugalvojo naują reklamos kryptį – ekologiškumą. „Tuo metu gaminti pesticidai suirdavo per kelias dešimtis metų, o dabar naujausi suyra per kelias dienas. Tačiau šis rinkodaros triukas ir toliau sėkmingai naudojamas“, – pabrėžė pašnekovas.
Tarkim, dažnai matome užrašą „Ekologiška duona“, kitaip sakant, ji pagaminta iš žaliavų, išaugintų nenaudojant pesticidų. Tačiau, pasak mediko, ar kas nors „neekologiškoje“ duonoje rado pesticidų? Niekas jų ten neieškojo ir, net jeigu ieškotų, nerastų, tad kyla natūralus klausimas: kuo iš tikrųjų ekologiška duona skiriasi nuo neekologiškos? Ir ar tai iš tiesų apibrėžia produkto sveikumą?
Kur ieškoti sveikatos?
A. Kranausko teigimu, svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos reikėtų rinktis sveikatai palankų maistą, – kuo mažiau sočiųjų (gyvulinės kilmės) riebalų, transriebalų, druskos ir cukraus bei kuo daugiau skaidulinių medžiagų. Tai pagrindiniai moksliškai įrodyti kriterijai, apibrėžiantys maisto produktų palankumą sveikatai.
„Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, plinta vėžinės ligos, nutukimo epidemija, kurią sukelia būtent minėtų taisyklių nepaisymas“, – kalbėjo medikas. Paklaustas apie paradoksą, kad turint omeny ekonominę šalies padėtį, atrodytų, daugelis žmonių sočiai net nepavalgo, bet vis tiek kaupia antsvorį, pašnekovas atsakė, kad tai ir yra esmė – neturėdami daug pinigų, žmonės valgo duoną, bulves, t. y. tuos produktus, kurie turi daug paprastųjų angliavandenių. Kitaip sakant, žmonės nesusimąsto, kaip galima geriau išleisti savo pinigus, nes verčiantis tomis pačiomis, tegul ir labai nedidelėmis, lėšomis galima maitintis kur kas sveikiau.
„Atsisakius visokių sausainių, tortų, kavos, cukraus, grietinės, šoninės, dešros, sviesto, lašinių, saldainių, traškučių, gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų, įvairių surogatų ir kitų nereikalingų bei sveikatai kenksmingų produktų, galima sutaupyti daug pinigų ir už juos nusipirkti sveiko maisto“, – sakė A. Kranauskas.
Iš pradžių mums nepakanka pinigų maistui, o paskiau skundžiamės, kad nepakanka pinigų vaistams... Pasak pašnekovo, jei norėtume išsaugoti sveikatą, turėtume iš esmės keisti požiūrį į mitybą, maisto skonio ir vertės suvokimą, nes kalbantiesiems apie sveikesnio maisto pasirinkimą visuomet prikišamos arba tradicijos („Mūsų seneliai kirto lašinius, ir nieko“), arba gyvenimo džiaugsmas („Kiek jau čia tame gyvenime malonumų, bent prisikirsiu vakare grįžęs po darbo“). Pamirštama, kad seneliai, nors ir maitinosi nesveikai, daug fiziškai dirbo, kvėpavo tyru oru, valgė šviežias natūralias daržoves ir vaisius, daug maistinių skaidulų turinčią duoną, nepatyrė tiek stresų ir tokio visuotinio aplinkos chemizavimo kaip mes.
Baimės akys
Pastaruoju metu esame itin prigąsdinti daržovėse ir vaisiuose tūnančių pavojų, nors dietologai ir medikai vienu balsu jau ne vieną dešimtmetį teigia, kad daržoves ir vaisius valgyti sveika ir būtina. Pasak A. Kranausko, visi vaisiai ir daržovės minėtąjį „Rakto skylutės“ ženklą gaus automatiškai. Jų reikia vartoti kuo daugiau (pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, daugiau nei 400 g per dieną). Tik tiek, kad rečiau reikėtų rinktis citrusinius vaisius, nes jie turi gana daug paprastųjų angliavandenių – cukraus, fruktozės, gliukozės.
Nitratai, kaip ir maisto priedai, vadinamieji E, yra vienas iš maisto rinkoje sklandančių mitų. Beje, tų mitų Lietuvoje – daugybė. Paklaustas apie tai, Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas prabilo anaiptol ne apie maistą, o apie mūsų mentalitetą – nemažą dalį Lietuvos gyvavimo istorijos gyvenome pavergti, vadinasi, nuolatos jautėmės nesaugūs ir nieko gero nesitikėjome. Todėl iki šiol mums atrodo, kad kažkas nori mums pakenkti, mus apgauti ar apnuodyti, tad „kenksmingo“ maisto mitologija ir visokie baisūs gandai taip greitai prigyja. „Mes net įtariame, jog maisto gamintojai kartais patys kuria tokius mitus, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo tikrųjų pavojų sveikatai“, – dėstė pašnekovas.
Sakykim, apie pusę maisto priedų – gamtoje egzistuojančios medžiagos, tik tiek, kad yra susistemintos ir pažymėtos ta garsiąja raide E, kuri daugeliui ir kelia baimę. Daugelis kitų priedų, nors ir nėra natūralūs, – nekenksmingi, nes atitinka maisto saugos reikalavimus.
„Žmogus neturėtų piktnaudžiauti tik konservantais, saldikliais, dažikliais ir kvapiosiomis medžiagomis. Visa kita yra visiškai normalu. Tačiau žmonės nesigilina ir puola į paniką, kuria maisto gamintojai tuoj pat geba pasinaudoti, pavyzdžiui, rašydami ant produktų „Jokių E“, „Be E621“ ir pan. Nors tame produkte gali būti daug mus žudančių riebalų ar cholesterolio“, – pabrėžė A. Kranauskas.
Būna ir taip, kad gamintojai teigia tų E patys nedėję, tačiau ištyrus paaiškėja, kad jų yra (dažniausiai nitratų), nes pateko su žaliavomis.
Pasak pašnekovo, minėtas naujasis oficialus sveiko maisto „Rakto skylutės“ ženklas turėtų pamažu išblaškyti visus šiuos gudravimus, mitus ir tariamus pavojus.
Dairantis liesumo
A. Kranausko teigimu, pakeitus požiūrį į maistą, reikia kreipti dėmesį ne į tai, kas pagaminta su E ir kas – be E, o vengti gyvulinės kilmės riebalų ir produktus pirkti kuo liesesnius – ne tik liesą mėsą, bet ir liesą pieną, varškę, jogurtą.
Kitas didelis pavojus – vadinamieji transriebalai, kuriuos sudaro ne visiškai hidrinti riebalai. Jie yra labai nesveiki, nes turi visas blogąsias sočiųjų riebalų savybes ir dar papildomai kancerogeninių ypatybių. Daugiausia transriebalų yra margarinuose ir jų turinčiuose produktuose, pavyzdžiui, sausainiuose ir kituose riebiuose kepiniuose.
Žmonės dažnai klausia: jei nei margarinas, nei sviestas – nesveika, ką tuomet tepti ant duonos? Pašnekovas juokaudamas atsakė, kad nei sviestas, nei margarinas nėra klijai, skirti sūriui ar dešrai priklijuoti prie duonos, tad jų išvis tepti nereikia. Sakykim, Viduržiemio jūros regiono gyventojai laikomi sveikiausiai besimaitinančiais žmonėmis pasaulyje – jeigu jiems reikia riebalų, jie duoną padažo į alyvuogių aliejų. Be to, su juo ruošia visas salotas.
Jeigu ant sumuštinių nereikia tepti sviesto, gal ir sriubos nereikia balinti grietine, ypač riebia? Pasak A. Kranausko, balinti sriubą galima, tačiau ne riebia grietine, o pasukomis (jų riebumas – beveik nulinis). Specialistas teigia, jog žmogaus organizmas surėdytas taip, kad jo skonio receptoriai reikalauja įvairių skonių po truputį, tad natūralu, kad balinta sriuba – skanesnė.
Pagrindiniai maisto pasirinkimo principai
* Reikia rinktis liesus produktus – kad nesikauptų nereikalingos kalorijos, būtų mažesnė insulto, infarkto ir vėžio rizika.
* Kuo mažiau cukraus – cukrus, gliukozė, fruktozė ir kiti paprastieji angliavandeniai (įskaitant krakmolą) yra viena pagrindinių nutukimo priežasčių.
* Kuo mažiau druskos, mat druska – aukšto kraujospūdžio, infarkto, insulto ir kitų ligų rizikos veiksnys.
* Kuo daugiau skaidulinių medžiagų (rupios duonos, sėlenų, avižų) – tai apsauga nuo žarnų vėžio ir aukšto cholesterolio kiekio kraujyje.
* Kuo daugiau daržovių ir vaisių – tai vitaminų, mineralų, maistinių skaidulų ir kitų naudingų biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis.