Nuo ko priklauso vandentiekio vanduo
Kaip DELFI teigė Veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus specialistė Vilija Galdikienė, pernai tarnyba patikrino 17 įmonių, kurios fasuoja vandenį. Pažeidimai buvo rasti tik dviejose ir abu jie susiję su didelės talpos fasuotu vandeniu – nustatyta mikrobinė tarša. Prieš dvejus metus pažeidimų buvo rasta apie pusėje tikrintų įmonių.
„Kalbant apie saugumą, vienkartiniuose buteliuose vanduo yra saugus. Daugiau problemų kelia fasavimas į daugkartinio naudojimo indus, kuriuos perkasi įstaigos, mokyklos ir kitos organizacijos. Pirmiausiai šiuos butelius reikia tinkamai dezinfekuoti. Antra, jie statomi ant aušintuvų, kurie turi būti teisingai prižiūrimi. Tai pagal sutartį gali daro vandenį pristatanti įmonė arba patys vandens vartotojai.
Labai svarbu, kad šie buteliai stovėtų švarioje, ne dulkinoje patalpoje, toli nuo galimų taršos šaltinių, ne prie radiatoriaus ir būtų apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie suaktyvina dumblių dauginimąsi. Beje, dėl tos pačios priežasties saulėje nereikėtų laikyti jokio vandens. Keisti daugkartinio naudojimo talpas turi visiškai sveikas žmogus – nečiaudintis, nekosintis. Keičiant butelius oras įsiurbiamas iš aplinkos, ir jei aplinkoje yra infekcija, ji pro aušintuvus patenka į vandenį. Dėl ligų perdavimo pavojaus taip pat saugiau naudoti vienkartinius puodelius nei kiekvienam po aušintuvu kišti savąjį – ypač epidemijų metu“, - aiškino pašnekovė.
Paklausta, kokį vandenį geriau gerti – iš butelių ar iš čiaupo, specialistė teigė, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Nors ir vienas, ir kitas vanduo paprastai saugus, jo kokybė gali skirtis. Vienais atvejais vanduo iš čiaupo yra geresnis už parduodamą parduotuvėje, kitais atvejais – atvirkščiai.
„Beveik visoje Lietuvos teritorijoje požeminiame vandenyje yra per daug geležies. Didžiuosiuose miestuose, kur yra stambūs vandens tiekėjai, būna pastatyti geležies valymo įrenginiai, todėl vandens kokybė tikrai gera. Maži vandens tiekėjai tokius įrenginius turi ne visada, todėl šiame vandenyje būna daug geležies ir mangano.
Pavyzdžiui, Vilniuje tikrai puikus vanduo, nors kai kurių rajonų gyventojai su manimi nesutiktų, nesvis dar yra vandenviečių be nugeležinimo įrenginių. Beje, net keliolika kartų vandens kokybė pablogėja dėl senų vamzdynų name bei dėl vamzdžių pačiame bute. Bloga vandens kokybė paprastai turi pakankamai gerai išreikštus požymius – žmogui nepriimtinas vandens skonis ar kvapas. Nors šį vandenį gerti galima, tačiau tai tikrai nemalonu“, - teigė V. Galdikienė.
Anot specialistės, prastas vandentiekio vanduo dėl amonio kiekio yra Neringoje. Šiaurės vakarų Lietuvoje yra vietovių, kur normas viršija fluoridai. Palangoje ir Kretingoje jau pastatyti fluoro šalinimo įrenginiai, tačiau maži vandentiekiai jų dar neturi. Klaipėdos mieste patys vandens tiekėjai skiria lėšas, kad kūdikių vaikų namai įsigytų fasuoto vandens, nes jis pavojingas vaikams, kol jiems formuojasi dantų užuomazgos. Tokiose vietovėse žmonės įspėjami nenaudoti dantų pastų su fluoru, vandentiekio vandenį maišyti su distiliuotu.
Suminkštintas vanduo nepalankus sveikatai
Vis dėlto daugelyje vietų, anot specialistės, vandentiekio vanduo vartotoją pasiekia ir saugus, ir kokybiškas, kuriam visiškai nebūtinas papildomas buitinis filtras, kuriuos kartais žmonės mėgsta įsirengti.
„Kalbant apie įmontuojamus filtrus, negalima jų pastatyti ir užmiršti. Jie turi būti prižiūrimi. Beje, filtrai neretai statomi norint suminkštinti vandenį, tačiau dėl vandens minkštinimo yra labai įvairių nuomonių. Minkštas vanduo labai naudingas buitinei technikai, tačiau nėra palankus žmogui. Netgi norima reglamentuoti, kad vanduo nebūtų per daug suminkštintas. Toks vanduo atrodo skaidresnis, skanesnis, arbata su juo kvapnesnė, tačiau jis netenka tam tikrų mineralinių medžiagų, o papildomas mums nelabai naudingomis“, - įspėjo specialistė.
Ar verta prieš geriant vandentiekio vandenį virinti? Anot pašnekovės, vanduo gali būti virinamas tik vienu atveju – norint apsisaugoti nuo mikrobinės taršos, pavyzdžiui, jei nežinome šulinio vandens kokybės arba paskelbiama apie mikrobinę taršą vandentiekyje. Tačiau cheminė tarša, ypač nitratai ir nitritai, kurie labai pavojingi kūdikiams ir seneliams, virinant nepasišalina. Ši tarša būdinga vidurio Lietuvos šulinių vandeniui. Taigi geriant viešai tiekiamą vandenį, specialistės teigimu, nėra priežasčių, dėl kurių jį reikėtų virinti.
Bėgantis vanduo sveikesnis
Fasuotas vanduo parduotuvėse, žinia, būna kelių rūšių: geriamasis, mineralinis, šaltinio, stalo vanduo. Mineralinio ir šaltinio vandens privalumas, kad jo negalima dezinfekuoti, be to, šie vandenys turi būti pilstomi gavimo vietoje. Geriamą vandenį leidžiama dezinfekuoti, kad neliktų galimos mikrobinės taršos. Dažniausiai dezinfekuojama cheminėmis medžiagomis, todėl susidaro tam tikri junginiai, kurie žmogui nėra naudingi. Nors jų kiekiai neturi viršyti nustatytų normų, visgi jie kaupiasi organizme. Tiesa, vanduo iš čiaupo taip pat dezinfekuojamas.
Šaltinio vanduo nuo mineralinio skiriasi tuo, kad pastarasis nėra oficialiai pripažintas natūraliu mineraliniu vandeniu. Pagrindinė priežastis – dėl galimų įtekėjimų į šaltinį galinti kisti cheminė sudėtis. Stalo vanduo gaminamas geriamąjį vandenį maišant su mineraliniu ar jį mineralizuojant.
Vandens tinkamumo terminai, nurodyti etiketėje, reiškia, kad po nurodytos datos gali keistis vandens cheminė sudėtis, blogėti jo kokybė. „Visada sakoma, kad naudingiausia yra gerti vandenį iš čiaupo, nes jis yra bėgantis, o stovintis vanduo yra stovintis vanduo“, - teigė V. Galdikienė.
Beje, vandens kokybę turėtų sekti ir elementarių buitinių filtrų mėgėjai, kai vanduo filtruojamas į specialų indą. Ne tik reikėtų dažnai plauti šiuos indus, bet ir kuo greičiau išnaudoti juose esantį vandenį. Mat kuo ilgiau jis stovi, tuo didesnė jo taršos tikimybė.
Ginčai dėl plastiko
Dar viena plačiai diskutuojama tema, susijusi su vandeniu, yra plastikinių butelių saugumas. JAV mokslininkų atliktas tyrimas įrodė, kad plastikiniai buteliai į juose laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo reprodukcinės sistemos raidą ir siejamas su žmogaus širdies ir kraujagyslių ligomis bei diabetu. Bisfenolis A veikia kaip sintetinis estrogenas, kuris, patekęs į organizmą, gali trikdyti vyrų reprodukcinės sistemos veiklą, skatinti „moteriškėjimą“, o moterims kelti krūties vėžio pavojų.
Tyrimo dalyvių, kurie savaitę vandenį ir kitus gėrimus gėrė iš polikarbonatinio plastiko pagamintų butelių, bisfenolio A koncentracija šlapime padidėjo daugiau nei 66 proc. Nustatyta, kad kuo ilgiau vanduo užsibūna tokiame butelyje, tuo daugiau cheminės medžiagos išsiskiria.
Anot Europos Maisto saugos žinybos specialistų, žmogaus organizme bisfenolis A natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas, nors kitose šalyse apie tai yra gana įvairių nuomonių. Tačiau Europos mokslininkai ištyrė įvairias populiarias dažniausiai vaikams skirtas vaisių sultis, fasuotas plastikiniuose buteliuose, ir daugelyje jų rado didelius cheminės medžiagos stibio kiekius. Didelės jo dozės gali būti nuodingos.
Anot V. Galdikienės, vandens fasavimui plastikas leidžiamas naudoti, tačiau dėl korėtos jo struktūros cheminiai elementai iš plastiko migruoja. „Tie kiekiai nedideli, jie normų neviršija, visgi saugiausi stikliniai buteliai. Taigi tenka rinktis – tarp patogumo ir sveikatos“, - teigė pašnekovė.
