Jei pažvelgtumėt į šių preparatų informacinį lapelį, jums gali sukelti sąmyšį išvardytos sudedamosios homeopatinio preparato dalys. Kai kur rašoma, kad juose yra sutraiškytų bičių, gailiųjų dilgėlių ir net arseno, taip pat tokių saldiklių kaip laktozė ir sacharozė. Amerikiečiai homeopatiniams vaistams išleidžia apie 3 mlrd. dolerių kasmet. Ką jie sau galvoja?
Homeopatijos, senąja graikų kalba reiškiančios „panašų skausmą“, istorija prasideda nuo XVIII amžiaus pabaigos. Vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas buvo nusivylęs tų laikų medicina. Gydytojai naudodavo dėles, kad pradėtų bėgti kraujas, ir dėdavo karštus trauklapius ant pūslių, kurios po to išdžiūdavo. 1790 metais S. Hahnemannui prasidėjo karščiavimas, pakeitęs jo karjerą. Išgėręs chininmedžio žievės miltelių, jis pastebėjo, kad jam pakilo temperatūra. Tačiau chininmedžio žievė turi chinino, kuriuo buvo gydoma maliarija. S. Hahnemannas pradėjo svarstyti: chininmedis padidino karščiavimą. Karščiavimas yra maliarijos simptomas. Chininu gydoma maliarija. Tuomet jis atliko akrobatinį logikos šuolį: vaistai sveikiems žmonėms sukelia tokius pačius simptomus, kuriuos gydo sergantiems. Taigi reikia atrasti medžiagą, kuri sukelia ligą, ir tuomet ta medžiaga gydyti ligonius.
S. Hahnemannas tuomet nusprendė, kad sudedamąsias dalis reikia atskiesti ir sukratyti – pastarasis procesas vadinamas „potencijavimu“. Jis manė, kad kuo mažiau bus aktyviosios medžiagos, tuo vaistas bus veiksmingesnis. Homeopatinių preparatų gamintojai naudoja įvairias reikšmes, kad išreikštų tariamą jų efektyvumą. Vienas iš dažnesnių žymėjimų yra „NC“, kur C reiškia, kad medžiaga buvo atskiesta santykiu 1:100, o N nurodo, kiek kartų medžiaga buvo skiedžiama. Taigi tirpalas 200C reikštų, kad 1 g aktyviosios medžiagos buvo ištirpdytas 100 g vandens ir kad šis procesas buvo kartojamas 200 kartų. Tiek kartų skiedžiant, galutiniame tirpale nebelieka nė vienos pirminės aktyviosios medžiagos molekulės. Dauguma homeopatinių piliulių gaminamos vien tik iš cukraus. Tačiau tvirtinama, kad tokios piliulės „įsimena“ pirminę medžiagą.
Tai yra nesąmonė. Homeopatijos tyrinėjimai yra sudėtingi, nes sunku ištirti vaisto poveikį, kai šis vaistas turi mažai ar visai neturi aktyviosios medžiagos, nurodo didžiausias pasaulio medicininių tyrimų finansuotojas – Amerikos nacionaliniai sveikatos institutai (National Institutes of Health, NIH).
Mokslininkai negali nei patvirtinti, kad vaistą sudaro būtent tos medžiagos, kurios nurodomos jo lapelyje, nei parodyti, kad skiestas preparatas turi cheminį poveikį organizmui.
Viena išsamiausių homeopatijos apžvalgų 2005 metais buvo pasirodžiusi medicinos žurnale „Lancet“. Mokslininkai lygino homeopatinių preparatų ir įprastų vaistų bandymus. Didesnio masto, gerai suplanuoti tyrimai parodė, kad nėra „jokių įtikinančių įrodymų“, jog homeopatija yra veiksmingesnė už placebą. Tuo tarpu per panašius įprastų vaistų tyrimus vaistai turėjo specifinį klinikinį poveikį.
NIH pažymi, kad „kelios svarbios homeopatijos koncepcijos tiesiog yra nesuderinamos su pamatinėmis chemijos ir fizikos teorijomis“.
