1900 metais tik 14 procentų pasaulio gyventojų gyveno dideliuose miestuose. Prieš trejus metus – jau pusė planetos. Jungtinių Tautų prognozėmis iki 2050 metų miestiečiais bus jau 70 procentų žmonių.
Lyginant su kaimo gyventojais, miestiečiai turėtų džiaugtis aukštesne gyvenimo kokybe. Vidutiniškai jie yra labiau pasiturintys, turi geresnes darbo perspektyvas, mėgaujasi skanesniu maistu, geresne sveikatos apsauga ir aukštesnėmis sanitarinėmis sąlygomis. Vis dėlto tyrimai rodo, kad gyvenant mieste padidėja daugelio lėtinių sveikatos ligų rizika – miestiečiams dažniau gresia psichinės, širdies ir imuninės ligos, artritas, vėžys ir vaisingumo problemos.
Kadangi miestai darosi vis tankiau gyvenamais, šios problemos ateityje tik dar labiau aštrės.
Kalti ksenoestrogenai
Naujausi tyrimai rodo, kad kasdieninis buvimas užterštame miesto ore gali paveikti žmogaus sveikatą dar iki jam gimstant – toks žmogus pasmerkiamas įvairioms ligoms ir negalavimams. Mokslininkai nustatė, kad miestuose gimę kūdikiai yra didesni ir sunkesni – paprastai tai laikoma geru ženklu – nei kaimo vietovėse pasaulį išvydę vaikai. Vis dėlto sulyginus vienų ir kitų motinų placentas paaiškėjo, kad miestuose gyvenančių moterų kraujas labiau užterštas cheminiais elementais, vadinamaisiais ksenoestrogenais. Tą patį galima pasakyti ir apie jų dar negimusius kūdikius.
Ksenoestrogenai – tai pramoniniai chemikalai, kurie veikia mūsų organizmus panašiai kaip moteriškas hormonas estrogenas. Jie aptinkami nesuskaičiuojamoje daugybėje dėl žmogaus veiklos atsirandančių teršalų, tokių kaip, pavyzdžiui, benzino garai. Miestuose ksenoestrogenų nepalyginus daugiau nei kaimo vietovėse.
Šie cheminiai elementai lemia ne tik perdėtą embriono augimą, tačiau ir vėliau atsirandančias problemas: nutukimą, hiperaktyvumą, ankstyvą brendimą, nevaisingumą ir plaučių, krūties bei prostatos vėžį.
Granados (Ispanija) universiteto mokslininkai nustatė: nors miestuose gyvenančios mamos sveria mažiau ir vaikų susilaukia būdamos vyresnio amžiaus, tačiau jų vaikai gimsta didesni.
Tyrimui vadovavusi Maria Marcos įsitikinusi, kad toksiški ksenoestrogenai gana stipriai veikia embrionų vystymąsi. Mokslininkės ataskaitoje pateikiami naujausi duomenys rodo, kad miestų oras gali rimtai pakenkti normaliai vaiko raidai.
Didėja diabeto rizika
Tačiau tai dar ne pabaiga. Pernai metais Ohajo universitete atlikti laboratoriniai tyrimai atskleidė, kaip miesto tarša gali sukelti medžiagų apykaitos pokyčius kūdikių organizmuose, dėl kurių padidėja cukraus kiekis kraujyje bei išauga atsparumas insulinui, reguliuojančiam angliavandenių asimiliavimą.
Šio universiteto aplinkos sveikatos profesorius Quinghua Sunas pastebėjo, kad šie teršalai gali paskatinti II tipo cukrinio diabeto vystymąsi.
„Šios smulkios cheminės dalelytės sukelia uždegimą ir pakeičia riebalų ląsteles – abu šie veiksniai didina II tipo diabeto riziką, - tvirtina Q. Sunas. Miestuose pernelyg sudėtinga išvengti užteršto oro įtakos, kuri mus lydi nuo mažų dienų“.
Miesto įkaitų daugėja
Iš tiesų vis daugiau vaikų niekada neištrūksta iš miesto aplinkos. Interesų grupės „Ūkininkavimas ir kaimo švietimas“ pateikti skaičiai rodo, kad kas penktas Didžiosios Britanijos vaikas niekada nėra buvęs kaimo vietovėje. Dar 17 procentų mažųjų kaime yra buvę „kartą ar du“.
Neigiamą įtaką vaikų vystymuisi daro ir tai, kad miestuose vaikai ugdomi, lavinami bei laisvalaikį leidžia dažniausiai uždarose patalpose. Šiuolaikiniai betonu grįsti miesto vaizdai tokie nedraugiški, kad gatvėse žaidžia vos apie penktadalis vaikų. Būdami vaikais tai darė apie 70 procentų dabartinių suaugusiųjų.
Augimas uždarose patalpose turi savų grėsmių sveikatai. Pirmiausia, augančioms akims. Didžiąją dienos dalį patalpose praleidžiantys vaikai turi daugiau galimybių turėti „aukšto laipsnio miopiją“ - tai sunki trumparegystės forma, kuri pusei ligonių baigiasi aklumu dar nesulaukus vidutinio amžiaus.
Australijos „Tobulo regėjimo centro“ tyrėjai mano, kad šiuo atveju kaltininkas yra saulės šviesos trūkumas. Susidūrusi su saulės šviesa tinklainė gamina dopaminą. Tai hormonas, kuris slopina pernelyg greitą akies obuolio augimą. Pastarasis veiksnys dažnai sukelia trumparegystę.
Šio centro atliktų tyrimų duomenys byloja, kad daug laiko lauke praleidžiantiems vaikams trumparegystės rizika sumažėja penktadaliu.
Perdėta higiena ir alergijos
Miesto vaikai turi daugiau galimybių susirgti astma bei susipažinti su kitomis alergijomis. Teorija, kuri vadinama „higienos hipoteze“ skelbia, kad niekada purve nežaidę, žolėje negulėję ir balose nesitaškę vaikai netenka galimybės „priprasti“ prie palyginti nekenksmingų mikrobų. Vietoj to jie auga perdėtos higienos namuose, kur viskas šveičiama antibakteriniais valikliais ir skrupulingai triūsiama su dulkių siurbliu rankose. Taip nebrandi imuninė sistema netenka galimybės sukurti normalaus atsparumo mikrobams.
Naujas tyrimas rodo, kad miestų gyventojos savo pernelyg jautrias alergines reakcijas gali perduoti dar gimdoje esantiems kūdikiams.
Leidinyje „Journal of Experimental Medicine“ paskelbto tyrimo duomenys rodo, kad tarp kaimo vietovei būdingų mikrobų gyvenančios moterys dažniausiai pagimdo alergijomis atsparius vaikus. To negalima pasakyti apie miestietes.
Miesto įtampa kenkia psichikai
Vis dėlto didžiausią žalą miestuose augantiems vaikams daro čia viešpataujanti įtampa.
Londono Psichiatrijos instituto mokslininko Glyno Lewiso atliktas tyrimas rodo, kad šizofrenija miestuose gimusiems ir augusiems vyrams diagnozuojama dukart dažniau nei stipriosios lyties atstovams iš kaimo vietovių.
Miesto gyventojams 39 procentais padidėja emocinių sutrikimų (tokių kaip depresija ar bipoliarinis sutrikimas) rizika, o su nerimu susijusių sutrikimų (tokie kaip panikos priepuoliai, ekstremalios fobijos bei obsesinis-kompulsinis asmenybės sutrikimas) rizika išauga 21 procentu.
Miestuose užaugusios jaunos moterys penkis kartus dažniau susiduria su mitybos sutrikimu bulimija. Tai įrodė dešimtmetį trukęs tyrimas, kurio duomenys skelbiami leidinyje „British Journal of Psychiatry”.
Negana to, šių metų pradžioje Vokietijos tyrėjai pranešė išsiaiškinę, kad miestuose gimusių žmonių smegenys veikia kitaip nei kaimo vietovėse pasaulį išvydusiųjų. Smegenų skenografijomis grįstas tyrimas parodė, kad miesto gyventojams susidūrus su stresu pernelyg suaktyvėja dvi smegenų sritys, atsakingos už emocijų bei nerimo reguliavimą. O štai kaime gyvenančių tyrimo dalyvių reakcija į tą patį dirgiklį buvo kur kas ramesnė.
Profesorius Andreasas Meyer-Lindenbergas iš Haidelbergo universiteto tvirtina, kad toks atskirų smegenų sričių suaktyvėjimas gali būti daugelio psichinės sveikatos problemų priežastimi. „Jeigu kažkas įsibrauna į jūsų asmeninę erdvę, įsijungia tam tikros smegenų sritys“. Turint omenyje dideliems miestams būdingą gyventojų tankumą to „įsibrovimo“ į asmeninę erdvę tiesiog neįmanoma išvengti.
Žmogaus sveikatai gali pakenkti iš pirmo žvilgsnio tokie nekalti dalykai, kaip sausakimšas miesto transportas, judrūs šaligatviai ir knibždėte knibždantys prekybos centrai. Tokia miestui būdinga atmosfera gali prisidėti prie to fakto, kad vis daugiau vaikų turi problemų su elgesiu. Pirmiausia turimas omenyje Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.
Žurnale „Archives of General Psychiatry“ pateikiami tyrimai atskleidžia ryšį tarp prasto gebėjimo sukoncentruoti dėmesį ir augimo mieste.
Biofilijos teorija
Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog kaimo aplinkoje yra kažkas tokio, kas ramina žmogaus smegenis.
Egzistuoja vadinamoji biofilijos teorija, kurios esmė maždaug tokia: per ilgus evoliucijos tūkstantmečius žmonėse išsivystė natūralus prisirišimas prie žalios aplinkos. Laikantis šios teorijos, iš tokios aplinkos ištrauktas žmogus pradeda jausti nerimą.
Šiai teorijai pritaria psichologė Frances Kuo iš Ilinojaus universiteto. Ji atliko tokį tyrimą: buvo stebimi hiperaktyvūs vaikai, kurie išvežami iš miesto pasimėgauti kaimo aplinka. Psichologė tvirtina, kad pakanka dvidešimties minučių pasivaikščiojimo gryname ore ir jau pastebimas akivaizdus vaiko gebėjimo sutelkti dėmesį pagerėjimas.
Tokio pasivaikščiojimo nauda prilygsta poveikiui, kurį duoda prieštaringai vertinamas preparatas „Ritalin“, dažnai skiriamas Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams.
Vis dėlto daugelis miesto gyventojų yra pernelyg užsiėmę, kad rastų laiko terapiniam gamtos poveikiui.
Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti kaip žmonės leidžia savo laiką, paaiškėjo, kad iš 1440 kasdien turimų minučių vidutinis britas tik vieną minutę skiria buvimui kaime, prie jūros, parke ar sode.
Tad gyvenantiems mieste ne tik reiktų įsisąmoninti, kad tai kenkia sveikai, bet ir išsirašyti receptą reguliariam poilsiui kaime.
