Vyro pasakojimą pateikiame iš leidyklos „ForSmart“ knygos „55 tiesos apie alkoholį. 11 pamokų, kaip išbristi sausam“.

Kodavimą laiko rimčiausia matyta procedūra

Hašekas primena savo bendrapavardžio, Jaroslavo Hašeko, sukurtą herojų – šaunųjį kareivį Šveiką, patyrusį daugybę nuotykių ir pavergusį milijonų Europos skaitytojų širdis. Po kvailumo kauke besislepianti išmintis, drąsa ir humoro jausmas, žvitrumas ir gera nuotaika – būdo bruožai, kuriais galėjo pasigirti įžymusis Šveikas. Hašekas, vienas iš daugybės Prahoje išsibarsčiusių čekų, taip pat nestokoja nei humoro jausmo, nei optimizmo, nei išminties, tačiau jis nėra kareivis. Ir vis dėlto vyrukas gali paporinti ne mažiau įdomių istorijų.

Jau ne vienerius metus Hašekas stengiasi įveikti savo potraukį alkoholiui. Žinia, daugelis gyvenimiškų istorijų, susijusių su alkoholizmu, nėra nuotaikingos. Šio čeko pasakojimai taip pat nėra labai linksmi, tačiau su Šveiku Hašeką labiausiai sieja tai, kad jo, kaip ir literatūrinio personažo, patirtis yra neįprasta. Prahos gyventojas yra išbandęs pačias įvairiausias priemones, tariamai padedančias atsisakyti alkoholio, ir apie kiekvieną iš jų yra susidaręs tvirtą nuomonę. Kai kurie metodai, anot Hašeko, turi potencialo padėti išbristi iš velnio lašų liūno bent keliems procentams alkoholikų, o kai kurie tėra apsukrus bandymas pasipelnyti iš priklausomybe sergančių žmonių.

Daugiausiai dėmesio čekas skiria kodavimui. Šią mįslingą, gandais ir mitais apipintą procedūrą Hašekas išbandė net keturis kartus: „Nuo kitų priemonių, kurių paskirtis – padėti atsikratyti alkoholizmo, kodavimas skiriasi tuo, jog yra turbūt pati rimčiausia mano matyta procedūra“, – teigia vyras.

Pirmą kartą kodavimą Hašekas išbandė XX ir XXI amžių sandūroje. Pirmiausiai vyras susidūrė su nemedikamentiniu – psichokodavimu, o šiam nepasisekus du kartus išbandė ir medikamentinį kodavimą. „Iš pradžių kiek bijojau, nes pati procedūra yra apipinta gandais, – teigia čekas. – Tačiau nesu kvailas, todėl prieš kodavimą pasidomėjau, kokia jo esmė. Pasirodo, nieko sudėtingo. Kartu paaiškėjo, jog būtina sėkmingo kodavimosi sąlyga – paties žmogaus noras mesti gerti. Jei ateinama „dėl šeimos“, procedūros veiksmingumas ženkliai krenta.“

Būtent taip nutiko ir Hašekui – nueiti pas psichologą privertė žmona, nebegalėjusi kęsti vyro nuotykių, prasidedančių sulig pirma taurele. Kadangi gyvenimo partnerė – valdinga moteris, Hašekas tikina nutaręs bent dėl ramybės namuose apsilankyti pas medikus.

Įtaigos seansas buvo malonus, bet veikė tik dvi savaites

„Apie kodavimą vyrauja dvejopa nuomonė: vieni sako, jog tai tėra psichologinė apgaulė, o kiti tiki, jog tai – psichologinis gydymo būdas. Ko gera, teisingos abi nuomonės – kodavimas ir yra apgaulė, tačiau to nereikėtų suprasti neigiama prasme“, – įsitikinęs čekas. Hašekas pateikia paprasčiausią šios įdomios procedūros aiškinimą – tai tėra hipnozė, kurios metu žmogui įteigiama gėrimo baimė: „Visa kodavimo procedūra buvo beveik tris valandas trukęs hipnozės seansas. Buvo labai įdomu: psichologė kalbėjo tyliu, paslaptingu balsu, sužadinančiu smalsumą. Nežinau, ar ji tyčia taip kalbėjo, ar tai tiesiog atsitiktinumas. Bet buvo labai smalsu. Sekiau, ką ji daro, kiekvieną judesį. Smalsumas buvo toks didelis, jog jutau net malonų šiurpuliuką pakaušyje. Nežinau kaip, tačiau daktarė pavergė visą mano valią – kiekvienas jos judesys kėlė labai didelį susidomėjimą, apie nieką kitą negalvojau. Ir vis dėlto, nepaisant sužadinto didžiulio smalsumo, procedūra nebuvo niekuo ypatinga. Per tas kelias valandas man netiesiogiai įteiginėjo esą man nereikia gerti, aš nebegersiu ir, kas svarbiausia, dėl to nejausiu jokio nemalonaus pojūčio. Tačiau esą paragavus alkoholio mane gali ištikti kažkas negera.“

Hašekas neslepia – po kodavimo seanso baimė, jog išgėrus gali nutikti kažkas negera, jį kamavo, tačiau nebuvo veiksminga: „Iš pradžių tikrai apimdavo baimė ar net panika, jei tik rimtai susimąstydavau, jog reikėtų išgerti. Bet jau po savaitės kodavimas pradėjo lyg ir užsimiršti, o dar po kelių dienų atrodė, jog visa procedūra tebuvo savotiška avarija – kurį laiką krūpčioji prisiminęs, jog galėjai mirti, tačiau galiausiai su tuo susitaikai ir gyveni toliau“, – prisimena vyras. Hipnozė jam padėjo be alkoholio ištverti nei daug, nei mažai – lygiai dvi savaites, po kurių Hašekas neatsispyrė atpigintam alkoholiui, rastam prekybos centre akcijos metu.

Čekas jautėsi gerai – savo „šeimyninę“ pareigą atliko, žmoną nuramino, be to, dar ir apsišvietė, naujos patirties įgavo. Deja, žmona buvo atkakli ir ne mažiau pasikausčiusi kodavimo srityje. Netrukus Hašekui buvo iškeltas antras ultimatumas: „Ryžkis medikamentiniam kodavimui arba teks gailėtis.“

„Torpeda“ nuo alkoholio sulaikė keturiems mėnesiams

Hašekas tikina iš prigimties esantis taikus, sugyvenamas žmogus, todėl su sutuoktine nesiginčijo – ryžosi vėl užsikoduoti: „Atvirai kalbant, psichokodavimas yra gerokai malonesnis už medikamentinę procedūrą. Kadangi šis „malonumas“ nėra pigus, prieš sutikdamas su žmonos ultimatumais, aš šiek tiek pasidomėjau, kaip vyksta medikamentinio kodavimo procedūra, kokie vaistai naudojami. Apie vaistus neradau beveik jokios informacijos, tačiau atsiliepimų, įspūdžių apie procedūrą aptikti pavyko. Tie įspūdžiai buvo nemalonūs – atrodė, jog tau skausmingai įsiuvama nuodų kapsulė, kurios stabilumu nėra garantuoti net patys daktarai“, – pirmąją netiesioginę savo pažintį su medikamentiniu kodavimu atskleidė vyras.

Už nemažus pinigus Hašekui buvo suleisti bene populiariausi medikamentiniam kodavimui naudojami vaistai „Torpedo“ – medikamentas, reakcijos su alkoholiu metu verčiantis žmogų jaustis blogai, sukeliantis pykinimą ar rimtesnius negalavimus. „Šį kartą jaučiausi šiek tiek labiau įbaugintas, nei po hipnozės seanso. Juk man buvo suleisti vaistai, kurių veikimo principo, atvirai šnekant, dorai nesupratau – o jeigu išgėręs alkoholio numirsiu? Maniau, jog šiuo atveju baimė buvo išties galingas ginklas kovoje su alkoholizmu“, – atvirauja čekas. Medikamentinis kodavimas pasirodė veiksmingesnis už psichokodavimą: Hašekui be alkoholio pasisekė ištverti net keturis mėnesius.

„Deja, turiu nuliūdinti – vienintelė priežastis, dėl kurios bijojau paragauti alkoholio, buvo baimė dėl savo sveikatos ar gyvybės. Noras svaigintis per tuos mėnesius niekur nedingo, o aš jaučiau, kad vieną gražią dieną vis tiek gersiu, tik dar nežinojau, kaip atsikratyti šios baimės“, – tikina Hašekas.

Išsivaduoti iš vaistų sukeltos baimės jam padėjo draugai: per vieno jų gimtadienį vyrui neliko nieko kita, kaip tik sriūbtelėti vyno į sukaktuvininko sveikatą. Viena vyno taurė kainavo nei daug, nei mažai – nuo baimės prakaito išrasojusią kaktą ir trumpą panikos priepuolį. Tačiau jau kitą dieną, pajutęs, kad viena vyno taurė nei konvulsijų, nei skausmo nesukėlė, Hašekas įsidrąsino ir, vakare žiūrėdamas televizorių, išgėrė butelį alaus. „Nuo tos akimirkos kiekvieną dieną pradėjau tikrinti ribas: kiek galiu gerti? Neilgai trukus gyvenimas grįžo į senas vėžes...“ – „Torpedo“ vaistų kapituliaciją prisimena čekas.

Po dviejų nepasisekusių bandymų Hašekas buvo linkęs iškelti baltą vėliavą ir nuleisti rankas, bet jo žmoną kiekviena nesėkmė nuteikdavo vis aršesnei kovai už vyro blaivybę: „Trečias kartas nemeluoja“, – pasakė ji, tempdama mane pas eilinį koduotoją“, – liūdnai prisimena čekas. Šis kartas, prisipažįsta Hašekas, jam buvo pats baisiausias. Nesėkmių paveikta žmona nuvedė jį ne pas kvalifikuotą specialistą, bet pas abejotinos reputacijos šarlatanę, naudojusią dar didesnių abejonių kėlusią metodiką: „Man nieko neleido į kraują, neimplantavo jokios kapsulės, tačiau už 3000 kronų davė disulfiramo tablečių. Buvau apie jas girdėjęs, tačiau labai nedaug, todėl negalėjau suprasti, ar tai patikimas vaistas, ar geriau jo visai nevartoti. O „daktarė“ net nesiteikė man paaiškinti – esą medikai tokios informacijos neatskleidžia, nes nenori pakenkti savo pacientams. Ji tepasakė, jog turiu nuolat vartoti šiuos vaistus ir jokiu būdu nemaišyti jų su alkoholiu, nes galiu netgi mirti“, – pasakoja Hašekas.

Trečias kartas buvo pats baisiausias

Nors trečiasis kodavimas čekui buvo pats baisiausias, kartu jis buvo ir mažiausiai kančių sukėlęs bandymas mesti gerti: „Logika buvo paprasta: jei aš noriu gerti, paprasčiausiai nevartoju vaistų. Jei negeriu, tabletę nuryju, jei geriu – išmetu ją į kanalizaciją. O žmonos užsidegimas greitai išblėso, todėl ji neturėjo ūpo sekti, ar nuolatos vartoju medikamentus“, – atskleidė vyras.

Vėliau Hašekas sužinojo, jog disulfiramo pagrindu daugelyje šalių iš tiesų kuriami vaistai priklausomybei nuo alkoholio gydyti, o šiuos medikamentus pripažįsta ir rimti daktarai. Disulfiramas, anot vyro, stabdo alkoholį skaidančių fermentų gamybą, todėl į organizmą patekęs alkoholis nuodija organizmą, o organizmas negali jo atsikratyti. „Sužinojęs apie disulfiramo veikimą, nutariau, jog galiu apsieiti be šių vaistų“, – priešpaskutinį tašką savo kodavimosi „karjeroje“ deda čekas.

Hašekas – iniciatyvus žmogus, todėl pamatęs, jog žmonos kantrybė dėl jo girtuokliavimo pamažu, bet užtikrintai senka, vyras nutarė pats surasti būdą, kuris padėtų jam atsisakyti alkoholio visiems laikams: „Ar bent jau leistų kontroliuoti save ir gerti saikingai, – patikslina čekas. – Buvau išbandęs tris skirtingas kodavimosi formas, taip pat buvau perskaitęs nemažai knygų, daug informacijos radau internete, taigi turėjau gana didelį žinių bagažą. Jaučiausi išties gerai pasikaustęs šioje srityje ir bent jau kažkiek nutuokiantis, ką reikia daryti, kad baigčiau be paliovos gerti.“

Maždaug 2004 metais, pajutęs, jog gėrimas ima krėsti aibes ir kelia rimtų rūpesčių, vyras nutarė, jog užteks tiesiog sėdėti ir planuoti – laikas veikti. Nuolatinės „šventės“ tapo retesnės, tačiau vos paragavęs pirmojo gurkšnio Hašekas į alkoholio liūną pasinerdavo ne vienam vakarui, o kelioms dienoms. „Pradėjo kauptis pravaikštos, mano viršininkas ėmė į mane kreivai žiūrėti. Supratau, kad reikia susiimti, nes taip ir darbo neteksiu. O kitą susirasti man būtų sunku, – teigia Hašekas. – Tačiau pats sustoti negalėjau. Nusiteikdavau daug negerti, tačiau rasdavau priežastį atsidaryti alaus butelį ar išlenkti taurelę žolelių trauktinės. Taip „pagaudavau kablį“ – po pirmos taurelės atleisdavau vadžias, galvodavau: šį vakarą išgersiu, bet ryt jau nebegersiu. Deja, vadžias atleisdavau taip stipriai, kad gerdavau dvi ar tris dienas be sustojimo.“

Prispaudus rimtiems rūpesčiams, čekas nutarė nemėtyti pinigų daktarams – jis buvo pasiryžęs kodavimo metodiką susikurti pats: „Kodavimo principas – paprastas: žmogus privalo norėti mesti gerti, o daktarai jam tiesiog įteigia kokią nors priežastį, dėl kurios jis turi nebevartoti alkoholio. Tai gali būti ir įkalbėta, ir realiais faktais pagrįsta baimė, jog gerdamas patirsi baisius skausmus ar net mirsi. Bet kokiu atveju, būtinos sąlygos yra asmeninis noras mesti gerti ir paskata mesti gerti iš šalies. Dėl noro negerti trūkumo visi trys mano kodavimai buvo nesėkmingi.“

Bandydamas pats save užkoduoti, Hašekas susidūrė su problema – gėrimo baimę jam turėjo įteigti kažkas iš šalies: „Buvau keblokoje situacijoje, iš kurios turėjau kelias išeitis. Viena vertus, baimę aš jau jaučiau – bijojau, kad, nenustojęs gerti, liksiu be darbo, o tuomet jau žmona ir iš namų išmes. Tačiau tokios baimės man buvo mažoka – reikėjo rimtesnės paskatos atsisakyti alkoholio. Svarsčiau, kaip man galėtų padėti žmona, bet nesugalvojau, kaip įkalbėti ją efektingai mane įbauginti. Juolab kad šiek tiek bijojau galimų padarinių“, – prisimena čekas.

Po saviveiklos vėl teko kreiptis į medikus

Išeitį iš susiklosčiusios padėties vyras pasirinko, kaip pats dabar pripažįsta, kiek kvailoką – jis ryžosi vieną priklausomybę pakeisti kita: „Daug laiko naršydamas interneto forumuose, aptikau keletą istorijų, kurių autoriai pasakoja, kaip priklausomybės nuo alkoholio atsisakė vartodami „žolę“. Pamažu mano galvoje susiklostė planas: privalau du mėnesius negerti – per tiek laiko atgausiu darbdavio pasitikėjimą, nusiramins žmona ir atsiras baimė, jog vėl pradėjęs gerti, galiu daug ko netekti. O „žole“ malšinsiu abstinencijos sukeliamas kančias“, – teigia Hašekas.

Rizikingas ir nutrūktgalviškas planas išsipildė, tačiau ne visai taip, kaip vyras tikėjosi: „Įtampą ir nerimą slopinant marihuana, man pasisekė be alkoholio ištverti suplanuotus du mėnesius. Bet po dviejų mėnesių išnyko ne priklausomybė nuo alkoholio, o noras mesti gerti! – atskleidžia čekas. – Gyvenimas susitvarkė, atgavau viršininko pasitikėjimą. Galvojau, jog nebeturiu priežasties vengti alkoholio: gyvenu be rūpesčių ir problemų, ir gėrimas man jų tikrai nepridarys.“

Galiausiai nutiko taip, jog Hašekas vėl pradėjo gerti, o kartu – ir vartoti marihuaną: „Iš vakaro išgerdavau su draugais, o ryte vietoj alaus parūkydavau „žolytės“. Buvau dvigubai įklimpęs, bet gyvenau be rūpesčių, nenorėjau nieko keisti.“

Prabėgus beveik metams po nesėkmingo bandymo savarankiškai užsikoduoti, Hašekas suprato vėl turįs problemų: „Baigėsi pinigai ir žmonos kantrybė, vadovas liepė rašyti pareiškimą dėl savanoriško išėjimo iš darbo. Reziumė – buvau beviltiškai prasigėręs, „sėdęs ant žolės“ ir nematantis jokios prošvaistės“, – neslepia čekas.

Tuo metu, kai paskutinė gero gyvenimo viltis kybojo ant plauko, Hašekas vėl prisiminė kodavimą: „Buvau nutaręs, jog daugiau niekada nebežaisiu šio žaidimo, nes koduotis man buvo pernelyg brangu, tačiau šįkart jau pats mačiau, kad nebegaliu suvaldyti savo manijos, todėl turiu imtis drastiškų priemonių“, – teigia vyras. Bet kokią viltį praradusi žmona, išklausiusi sutuoktinio prašymų, galiausiai ryžosi rizikuoti paskutinėmis savo santaupomis ir ketvirtą kartą atiduoti vyrą į medikų rankas. Šįkart „gydymas“ nebuvo toks lengvas kaip pirmuosius tris kartus – Hašekui teko dešimt dienų praleisti reabilitacijos klinikoje, kad organizmas atsikratytų alkoholio pertekliaus: „Man ketino taikyti psichokodavimą, tačiau aš jo kategoriškai atsisakiau. Dalykas toks, kad įtaiga neveikia, jeigu žinai, kad tai – tik įtaiga. Man reikėjo ampulės, vaistų – ko nors, kas iš tiesų suveiktų, jeigu vartočiau alkoholį“, – prisimena čekas.

Po dešimtį dienų trukusios priverstinės abstinencijos Hašekui buvo įsiūta ampulė, turėjusi sulaikyti jį nuo alkoholio. „Pirmosiomis savaitėmis jaučiau paniką. Įsikaliau skaitytą, tačiau niekur nepatvirtintą mintį, jog kodavimas pakenkia psichikai, žmogus gali netgi išprotėti. Pakliuvau į uždarą grandinę – panikavau, nes maniau, kad po tiek kodavimų su mano galva kažkas turi būti negerai, – prisimena vyras. – Tiesą pasakius, jaučiausi baisiai dar ir dėl to, kad negalėjau gerti, bet lyg ir norėjosi – lyg ir nesinorėjo...“

Kaip jam sekasi šiandien, Hašekas atskleisti nepanoro: „Keturis kartus išbandžiau skirtingas kodavimo procedūras, daug tuo domėjausi, bet vis tiek negaliu susidaryti tvirtos nuomonės apie šį gydymo nuo alkoholizmo būdą. Manau, kad kiekvienas, turintis problemų dėl alkoholio, turėtų pats išsiaiškinti – veiksmingas kodavimas ar ne“.
55 tiesos apie alkoholį. Leidykla "ForSmart"
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (194)