Tekstą rengė: Raimonda Ragauskienė, Rūta Nadišauskienė (Lietuvos istorijos institutas), Daiva Vaitkienė, Laima Maleckienė, Dalia Regina Railaitė (LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika, Almantas Maleckas (LSMU MA Chirurgijos klinika) ir Astra Vitkauskienė (LSMU MA Laboratorinės medicinos klinika)
Straipsnyje pateikiami įvairių šaltinių duomenys apie Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551) sveikatą ir ją kamavusias ligas, analizuojama, kokia tikėtinai galėjo būti jos mirties priežastis. Tam pateikiami kompleksiniai įvairių šaltinių duomenys: jau žinoma arba karalienės ligos istorijoje dar nepanaudota, taip pat naujai rasta 1548–1550 m. įvairių asmenų korespondencija, pranešimai, karaliaus vaistininko Florijano Carborto receptai. Pateikiamos 2001 m. lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados.
Straipsnyje chronologine tvarka pateikiama ligos klinika nuo 1547 m. iki Barboros Radvilaitės mirties. Barboros Radvilaitės ligos istoriją, remiantis turimais duomenimis, išanalizavo ir nuomonę dėl galimos mirties priežasties pateikė grupė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gydytojų.
Legendinė istorija
Lietuvos istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos moteris. Galima kalbėti apie besiformuojantį Barboros kultą Lietuvoje. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir kartu tragiškas gyvenimas giliai įsirėžė ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių – Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos istorinę kultūrą. Daugiau kaip per 460 metų po karalienės mirties susiformavo gerokai nuo realybės atitolusi Barboros legendinė istorija, paplito įvairūs su ja susiję mitai, naują aktualumą įgavę šiais laikais. Bene labiausiai mitais apipinti Barboros ligos ir mirties klausimai [1].
Šiandienėje istorinėje sąmonėje išlieka populiarus mitas apie karalienės nunuodijimą, nors istoriografijoje tokia jos mirties priežastis argumentuotai atmesta dar XX a. pr. Tarp mokslininkų, tyrinėjusių Barboros Radvilaitės ligą ir konkrečią mirties priežastį, vieningos nuomonės nėra. Plačiausiai karalienės ligos eigą XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje tyrė medicinos istorikai Franciszek Giedroyć ir Witołd Ziembicki, kiek vėliau, XX a. 7–8 dešimtmetyje lenkų biologinės istorijos mokyklos pradininkas Zbigniew Kuchowicz.
Tyrėjai sutarė, jog Barbora mirė nuo „moteriškos ligos“. Fr. Giedroyć nuomone, tai galėjo būti pyosalpinx (pūlių susikaupimas kiaušintakyje), parametritis (priegimdžio uždegimas), graviditas extranterina (ektopinis nėštumas) bei tumor ovarii (kiaušidžių vėžys). W. Ziembickio teigimu, galėjo būti gimdos uždegimas, o infekciją sukėlė Radvilaitės vartotos priemonės nevaisingumui gydyti [2]. Z. Kuchowicz nuomone, Barbora mirė greičiausiai nuo gimdos kaklelio vėžio. Nors šio autoriaus, kaip biologinės istorijos pradininko Lenkijoje, nuopelnai neginčytini, visgi, rašydamas apie Barboros Radvilaitės ligą, istorikas neįsigilino į šaltinius ir mažai žinojo gyvenimo LDK kontekstą.
Kai kurie jo apibendrinimai arba išvados apie Barboros asmenį ne tik neteisingos, bet istoriografijoje bei lenkų istorinėje sąmonėje ilgam įtvirtino melą apie neva laisvą Barboros Radvilaitės elgesį, jos venerinę ligą, „stiprų lytinį potraukį“ arba nevaisingumą. Mitais ir melu grįsti ir jo teiginiai dėl neva daug laisvesnių LDK didikių, žinoma ir Barboros, auklėjimo papročių ir elgesio [3]. Šie teiginiai padarė nemažą žalą, tvirtindami nepagrįstus stereotipus apie Barborą istorinėje sąmonėje. Šiame straipsnyje siekiama patikslinti, kokia labiausiai tikėtina liga kamavo karalienę, kokia tikėtina galėjo būti jos mirties priežastis. Tuo tikslu pateikiami kompleksiniai įvairių šaltinių duomenys: jau žinoma, arba karalienės ligos istorijoje dar nepanaudota, taip pat naujai rasta 1548–1550 m. įvairių asmenų korespondencija, pranešimai, karaliaus vaistininko Florijano Carborto receptai.
Pateikiamos 2001 m. lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados. Barboros Radvilaitės liga vystėsi mažiausiai penkerius metus. Todėl chronologine tvarka pateikiama ligos klinika nuo 1547 m. iki jos mirties. Šaltiniuose aprašyti ligos simptomai ir nurodytos galimos jų atsiradimo priežastys. Galima ligos diagnozė pateikiama antrame su šiuo tyrimu susijusiame straipsnyje, kurį paskelbė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai medikai: prof. Rūta Nadišauskienė, prof. Daiva Vaitkienė, prof. Laima Maleckienė, doc. Dalia Railaitė, prof. Almantas Maleckas ir prof. Astra Vitkauskienė. Taip pat dėl karalienės mirties priežasties konsultavo doc. dr. Žana Bumbulienė, onkologė ginekologė Rūta Čiurlienė. Remiantis istorine medžiaga, padaryta apibendrinamoji išvada dėl Barboros Radvilaitės galimos ligos.
Barboros Radvilaitės sveikata ankstyvoje jaunystėje
Barbora Radvilaitė greičiausiai gimė 1522/1523 m. Šią datą nurodo keletas šaltinių. Pirmiausia – Barboros karste rasta sidabrinė lentelė, kurioje įrašyta, jog mirė „Nebaigusi dvidešimt aštuonerių metų“ [4]. Įrašas neprieštarauja Radvilaitės atminimui sukurtai epitafijai, išlikusioje tarp kitų 22 lotyniškų Vilniaus arkikatedros epitafijų. Joje rašoma, jog mirė „per anksti, trečios dešimties nepabaigus“ (decima trieteride capta). Tikėtinai šio kūrinio autorius Petras Roizijus tokią pat amžiaus cezūrą išsakė kitoje valdovei skirtoje epitafijoje [5].
Labai jauną mirusios žmonos amžių, tiesa, gal daugiau dėl didelio sielvarto, pabrėžė Žygimantas Augustas. Anot jo, Barbora šį pasaulį paliko „w tak młodych a prawie niedojrzałych leciech“ [6]. Galiausiai XVI a. pab. Radvilų dvariškis Saliamonas Risinskis taip pat, kad karalienė gimė 1522 m. Taigi, Barboros Radvilaitės nugyventas amžius būtų 28–29 metai. Iš gerai išsilaikiusio karalienės skeleto nustatyta, jog ji buvo aukšta tiems laikams – 160,2 cm ūgio, turėjo palyginti plačius pečius ir siaurą dubenį [7]. Nėra informacijos apie mažametės Barboros negalavimus arba ligas. Negausiuose šaltiniuose yra žinių vien apie gerą jaunos Radvilaitės sveikatą. Taip trylikametę Barborą 1535 m. liepos 26 d. laiške vyrui apibūdino Barbora Radvilienė. Didikė džiaugėsi, jog vaikai yra sveiki [8], su jais planavo lankyti Radvilų dvarus. Todėl 1536 m. spalio 20 d. sutarta dėl Barboros ir Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto vedybų. Vestuvės įvyko 1537 m. gegužės 18 d. Būdama apie 14,5 metų, Barbora ištekėjo pirmą kartą.
Vedybinio gyvenimo pradžioje didikė jautėsi gerai. Goštautų tarnautojas Chvedka 1537–1539 m. laiške bičiuliui Cirino seniūnui Balceriui Vaitiekavičiui patvirtino, jog abu, t. y. S. Goštautas ir jo žmona „geros sveikatos“. „Įprastais negalavimais“ skundėsi tik Barboros uošvis Vilniaus vaivada Albertas Goštautas [9]. Tačiau pirmoji Barboros santuoka buvo bevaikė, todėl 1548 m. lapkritį Petrakavo Seime svarstant karališkųjų vedybų klausimą, Lenkijos senatoriai iš viso suabejojo būsimos valdovės vaisingumu. Anot Poznanės vaivados Janušo Latalskio, Lenkijos bajorija turėjo abejonių dėl būsimų valdovo palikuonių [10].
Kita vertus, Krokuvos vyskupas Samuelis Macejovskis Seime teigė, jog „Nemažai yra tokių, kurie paėmė į [žmonas] našles ir nors prieš tai vaikų neturėjo, dabar su jomis vaikų turi“ [11], duodamas suprasti, kad Barbora, nors ir neturėjo vaikų pirmoje santuokoje, buvo vaisinga. Lieka neaišku ir kokia liga sirgo 1542 m. gruodį miręs S. Goštautas. Taigi, nėra faktų, rodančių, jog Radvilaitė buvo nevaisinga. Kovos dėl karališkųjų vedybų pripažinimo metu Barborą užsipuolusių paskvilių autorių teiginiai, kad „velnias užantspaudavo“ karalienės pilvą, tebuvo vedybų priešininkų pykčio ir neapykantos Barborai išraiška, kūrė jos „juodąją legendą“ [12]. Lygiai taip pat nėščios Barboros mitą naudojo vėlesni „baltosios legendos“ apie karalienę kūrėjai. Su Radvilaite siejamas, kaip manoma, Ticiano studijos dailininko tapytas portretas, kuriame neva ji pavaizduota vienplaukė ir nėščia [13]. Remiamasi 1904 m. Paryžiaus aukciono katalogo įrašu prie šio portreto nuotraukos: „Portrait de la jeune princesse Barbe Radziwill“.
Tačiau šis portreto siejimas su Barbora Radvilaite yra spekuliatyvus. Vėlyvas prancūziškas įrašas kitoje portreto pusėje atspindi XIX a. paplitusią praktiką, kai, siekiant pakelti kūrinio kainą, jiems rinkoje buvo suteikiamos panašios atribucijos [14]. Kita vertus, portreto sąsaja su Barbora neabejotinai byloja „baltosios legendos“ naudai.
Barboros Radvilaitės ligos (1547-1551)
1547 m. 1547 m. kaip ir ateinantys metai būsimai karalienei buvo labai įtempti, kainavo daug nervų. 1547 m. liepą Barbora Radvilaitė po beveik trejus metus užsitęsusio romano antrą kartą slapta ištekėjo už Žygimanto Augusto. Vargu, ar tuo metu ji buvo nėščia, ar tai, kaip kartais spėjama istoriografijoje [15], turėjo paspartinti vedybas.
Greičiausiai Barbora pastojo 1547 m. rudenį. Maždaug po keturių santuokos mėnesių (liepos vidurys–lapkričio vidurys) porai teko išsiskirti: Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją tvarkyti vedybų reikalų, o nuo lapkričio 19 d. iki kitų metų balandžio pradžios Barbora Radvilaitė praleido Radvilų Dubingių pilyje. Moterį kamavo nežinia dėl ateities, ji baiminosi dėl vyro jausmų jai. Tikėtinai netrukus po atvykimo į Dubingius lapkričio 20 d. Barborai įvyko persileidimas. Apie tai Žygimantą Augustą informavo Radvilų patikėtinis Stanislovas Davaina. Jo žinios turėjo remtis Barborą tuomet prižiūrinčio valdovo gydytojo Krokuvos universiteto profesoriaus, būsimo Vilniaus prepozito Baltramiejaus Sabinkos nuomone [16].
Tokio lygio medikas turėjo sugebėti atskirti ligos simptomus nuo ankstyvojo nėštumo požymių. Barbora giliai išgyveno, raudojo, jai prasidėjo alpuliai. Tai truko savaitę [17]. Buvo duota kažkokių vaistų, kurie valo gimdą ir skatina vaisingumą [18]. Pasirėmęs Galenu, Davaina pareiškė, kad persileidimą sukėlė liūdesys. Žygimantas Augustas tikėjosi kažko panašaus, nes laiške jam rašyta, jog „ne kartą kalbėjote, jog JKM nieko nesitikite dėl savo išvykimo. Taip ir yra“. Sprendžiant iš minėtų laiškų, nėštumas turėjo būti dar ganėtinai ankstyvas, gal net išaiškėjęs tik dėl persileidimo.
Po šio įvykio Barbora Radvilaitė Dubingiuose tapo labai religinga, ėmė atgailauti, „priėmė bernardinų regulą“, kasdien lankėsi bažnyčioje, keldavosi valandą, net tris prieš aušrą, meldėsi už greitesnį vyro atvykimą, dalijo išmaldą vargšams. Ji ėmė rengtis kukliai, nes jos apranga, anot S. Davainos, tebuvo verta vos kapą grašių [19]. Be to, 1547 m. gruodį dėl Radvilų pareigūnų darbo broko Dubingių pilyje įkrito skliautai kaip tik prieš tą kambarį, kuriame apsistojo Barbora Radvilaitė. Barborą šis incidentas taip išgąsdino, kad ji pati negalėjo plačiau aprašyti įvykio Žygimantui Augustui [20].
1548 m.
1548 m. balandžio 17 d. Barbora, kaip Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Vilniuje buvo pristatyta LDK visuomenei. Po 13 dienų bendro gyvenimo Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją tvarkyti tėvo laidotuvių ir perimti sostą. Nors šįkart Radvilaitės padėtis buvo geresnė nei Dubingių laikotarpiu, ji patyrė įtampą. Dėl streso gegužę arba birželį Barborai, atrodo, įvyko antras persileidimas. Apie galimą jos nėštumą netiesiogiai birželio 2 d. minėjo Žygimantas Augustas.
Svainiui jis priekaištavo, kad valdovės pataurininkis Jan Synovskis savo laiške dvaro iždininkui „rašė jam viską, kas su karaliene darosi, kuo mes nesame patenkinti. Nes tai, apie ką rašė, tai viskas dar Viešpaties Dievo rankose“. Valdovo nurodymu reikėjo būtinai pasikalbėti su pataurininkiu, kad ateityje tokių žinių, „ypač kurios nėra tikros, nors ir laukiamos (inter spem sunt coll[oca]tae), nedrįstų skleisti“ [21]. Tuometinį Barboros sveikatos pablogėjimą, Žygimanto Augusto manymu, sukėlė nerimas [22]. Išlydėjusi vyrą, ji jautėsi nekaip, dėl to ilgiau pamiegodavo dieną [23]. Negalavimai užsitęsė kelis mėnesius.
Žygimantas Augustas birželio 2 d. pritarė žmonos norui vykti į Viršupių vasaros rezidenciją, tačiau primygtinai prašė svainio atsižvelgti į jos sveikatą [24]. Apie sunkią ligą 1548 m. birželį laiške Varmijos vyskupui Janui Dantišekui pranešė Stanislovas Hozijus, o valdovo sekretorius Liudvikas Montis liepos 14 d. ne tik konstatavo, jog jaunoji karalienė blogai jaučiasi, bet sarkastiškai pridūrė, kad ją neva palaiko juodasis angelas [25]. Tai bylojo tik apie patiriamas dideles ligonės kančias. Tik 1548 m. liepos pabaigoje Barboros sveikata ėmė gerėti [26]. Jau nuvykus į Lenkiją ir pristačius Barborą Radvilaitę Lenkijos diduomenei, daug nervų iš jos pareikalavo 1548 m. rudens, ypač 1548 m. spalio–1549 m. sausio įvykiai. Žygimantui Augustui Petrakavo Seime kovojant dėl karališkųjų vedybų pripažinimo, Barbora gyveno Naujajame Korčine. Karalius daugiausia baiminosi dėl žmonos nunuodijimo ir detaliai instruktavo, kaip pateikti jai gėrimus. Juos turėjo paduoti ypač patikima, nors ir žemesnio rango, tarnaitė, gėrimai turėjo būti patiekti ne taurėse, bet tik perregimose stiklinėse. Barbora mėgdavo kartas nuo karto atsigerti ir naktį, todėl spalio 30 d. valdovas perspėjo svainį dar labiau apsaugoti naktį duodamą gėrimą [27].
Įtampą didino apkalbos, kad karalius neva neištikimas Barborai. Greičiausiai dėl viso to 1548 m. spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje valdovė vėl susirgo. Lapkričio 9 d. Žygimanto Augusto gydytojas patikino, kad padėtis nėra kritiška [28], tačiau valdovas pats tuo norėjo įsitikinti ir lapkričio 15 d. pas žmoną nusiuntė savo pasiuntinį [29]. Dar po trijų dienų ligonė ėmė sveikti [30], nors Prūsijos kunigaikščio informatorius Bernardas Pohibelis toliau minėjo jos negalavimus [31]. Lapkričio 24 d. Žygimantas Augustas perspėjo svainį, kad draustų Barborai ilgai maudytis, nes, kaip ir pati matė, tai jai kenkė [32]. Barbora iš tiesų labai mėgo maudytis, tai nuolat darė gyvendama Lietuvoje. Šis jos pomėgis ilgam išliko Vilniaus apylinkių gyventojų istorinėje sąmonėje. Dar XIX a. karališkosios Viršupių rezidencijos vieta buvo vadinama Barboros pirties (Łaźnia Barbary) vardu [33]. Lieka neaišku, kodėl 1548 m. rudenį karalienė nesutrumpino maudynių laiko, nors visa tai jai tik kenkė?
Gal jau tuomet ją pradėjo kamuoti kokios išskyros ir dėl to tiek laiko skyrė maudynėms? Bet kuriuo atveju 1548 m. pabaigoje jos sveikata gerėjo, nors dar kurį laiką ji jautėsi silpnai. 1549 m. Metų pradžioje karalienė aktyviai dalyvavo įvairiuose dvaro renginiuose, pvz., ji visą vasario 17 naktį šoko Užgavėnių šventėje Nepolomicuose [34]. Neaišku, dėl kokių priežasčių vasario 19 d. jos gydytojas Petras iš Poznanės (per doctorem Petrum) užsakė didelį kiekį (11 svarų) imbiero [35], žinomo ir dėl savo gydomųjų savybių. Imbieras sukelia prakaitavimą, mažina pykinimą, turi priešuždegiminį poveikį, gerina virškinimą.
Nuo 1549 m. pavasario valdovės ir jos aplinkos žmonių laiškuose pradėti žymėti pastovūs negalavimai. Balandžio 19 d. karaliaus sekretorius Stanislovas Bojanovskis rašė, jog naujoji karalienė jau kelias dienas jautėsi prastai, tačiau dėl Dievo gailestingumo pasveiko [36]. Tačiau jau po mėnesio (gegužės 16 d.) sunkiai besijautusi Barbora Radvilaitė teisinosi broliui negalinti rašyti pati [37]. Anot jos, ją kamavo akmenligė, kuri neleido rašyti, sunku buvo netgi gulėti [38]. Matyt, inkstų arba tulžies akmenligę diagnozavo Barborą gydę medikai, kurie tiesiog vadovavosi to meto praktika: XVI a. visoje Europoje akmenligė buvo laikoma viena iš dažniausia „dvaro ligų“ [39]. Tų pačių metų vasarą karalienė ėmė gydytis. Liepos 4 d. laiške motinai ji rašė dar nieko negalinti pasakyti dėl „savo pilvo“, nes tik pradėjo gydytis [40].
Ligos priepuolis – „labai sunkus akmuo“ Barborą ištiko rugpjūčio 4 naktį, kai ją slaugyti liko vienas Žygimantas Augustas [41]. Norėdamas pakelti ligonei nuotaiką, valdovas į rūmus pakvietė žmonai mielą svainę – pusbrolio LDK raikytojo Jono Radvilos žmoną. Dėl prastos savijautos karalienė tapo dirgli, dvariškiai skundėsi, kad ji kelioms dienoms užsidarydavo savo kambariuose ir į juos neįsileisdavo net savo dvaro maršalkos, nesirūpino populiarumu tarp pavaldinių. Sirgdama Barbora stengėsi nuslėpti ligą, ypač galimus negalavimus dėl moteriškos ligos, nerodė savo skausmų. Karalienė turėjo pagrindą nepasitikėti dažnai jai priešiškais dvariškiais, tačiau dėl tokio orumo slepiama liga, galbūt, greičiau progresavo. 1550 m. Beveik metus – nuo 1549 m. vasaros, rudens iki 1550 m. rudens korespondencijoje neužsimenama apie Barboros ligą.
Galbūt, prie būklės gerėjimo kažkiek prisidėjo gydymas, nors greičiau Radvilaitei tiesiog pavyko nuslėpti savo negalavimus, nerodyti skausmų. Ne per geriausią savijautą tuo metu netiesiogiai rodytų artimųjų pastebėtas padidėjęs Barboros jautrumas. Žygimantas Augustas kiek įmanoma stengėsi apsaugoti žmoną nuo neigiamų emocijų. Svainiui ir kitiems giminaičiams uždraudė pranešti žinią apie Barboros motinos ligą [42]. Iš tiesų balandžio 26 d. sužinojusi apie motinos mirtį, karalienė labai išgyveno, anot jos sekretoriaus Stanislovo Košutskio, „taip sielvartauja, kad beveik alpsta“ [43]. Visgi 1550 m. pavasarį–rudens pradžią Barbora leido labai intensyviai: medžiojo Nepalomicuose, keturias dienas viešėjo Karūnos maršalkos Piotro Kmitos Vinicos pilyje, nuo rugsėjo vėl vos ne penkias savaites karališkoji pora „sveika gyva“ medžiojo Nepalomicų giriose [44].
Tuo metu valdovo vaistininkas italas Florijonas Carborto ne kartą karalienei ruošė priešuždegiminėmis, antiseptinėmis, skatinamosiomis kraujotaką savybėmis pasižymėjusius tepalus. Toks tarp kitų buvo ir rugsėjo 19 d. jai gamintas 19 sudėtinių dalių balzamas, kainavęs 6 auks. [45].
Rp.
Mirre electe – miros derva iš miramedžio ir kitų sakus
išskiriančių medžių.
Aloes epaticum – alijošiaus sultys.
Spice nardi – (briedgaurės aliejus, išgaunamas iš augalo
šaknies, populiarus kaip balzamas ir kvepalai).
Sanguis draconis – sakai (derva) iš palmių nendrių.
Bdelli – kvepiantys palmių sakai (resina Bdellium).
Sarcocolle – tiršta derva iš kai kurių medžių vartojama
žaizdoms gydyti.
Croci – (crocus), šafranas, naudojamas dažymui ir kaip
gydomasis augalas.
Stiracis liquidum – (Stirax) stirakinė derva, išgaunama iš
labai vertinamo medžio, kvepia dėl joje esančio vanilino,
cinamono ir benzoinės rūgščių. Benzoinė tinktūra naudojama
medicinoje.
Turis – (arbor thus vel thuris) sukietėjusi derva iš įvairių
rūšių bosvelijų (Frankincenso derva). Vartojama imunitetui
stiprinti, turi antibiotinių, priešgrybelinių, antiseptinių,
priešuždegiminių savybių (žaizdų gydymui, kovojant su
dantų kariesu, ant žaizdų uždegimams gydyti).
Masticis – aromatinė derva, išgaunama iš mastikinio
medžio, vartojama trauktinės pavidalo plauti burnai ir
dantenoms, tinka žaizdoms gydyti.
Mumiae – labai vertinta smala, asfaltas naudota ir balzamavimui.
Opoponaci – saldžioji mira (opoponax) populiarus kvapas
smilkalų gamyboje, kvepaluose. Ji turi priešgrybelinių,
antiseptinių, antispazminių savybių. Stimuliuoja imuninę,
kraujotakos sistemas, naudinga gimdos auglių profilaktikai.
Armoniaci – derva ir sultys augalinės kilmės.
Carpobalsami – vaisiai ar sėklos
Gummi arabici – arabiška guma, išgaunama išdžiovinus
kai kurias akacijos dalis.
Laudani – derva.
Castorei aa dr X (castoreum) – milteliai iš išdžiovintų bebro
liaukų dėl kvapo.
Musci fini dr II – muscus.
Terpentine I b II – balzamo pagrindas.
f. oleum balsami Dr Albertus.
Tik dėl to, kad tekdavo likti vienai, kaip 1550 m. gegužės 15–liepos pab., kai Žygimantas Augustas dalyvavo Petrakavo Seime, Barbora skundėsi, kad nors ji „Dievo malone sveika, tačiau Dievas žino – sveikata ne visiškai miela būnant man taip ilgai be JKM“ [46]. Atrodo, kad ji nebuvo visiškai nuoširdi ir slėpė savo skausmus. Todėl užslopinti negalavimai visu aštrumu pasireiškė lapkritį. Prūsijos kunigaikščio Albrechto informatorius B. Pohibelis apie valdovės ligą į Karaliaučių pranešė lapkričio 18 d. [47]. Po dviejų dienų karalienės neapkentęs S. Bojanovskis suabejojo, ar tik ji nesimuliuoja, keldama didelį valdovo nerimą [48]. Dėl blogos Barboros savijautos teko atidėti lapkričio 25 d. (šv. Kotrynos dieną) numatytą Barboros karūnavimą. Po savaitės jau ir S. Bojanovskiui tapo aišku, kad karalienė sunkiai serga.
Netgi tokią būklę jis palydėjo žiauriu komentaru, neva ligonės kūnas jei ir nesijaučia sveikas, tai dirba dvasia – iš tiesų nuo šiol trečia naktis kaip aukštu balsu šaukia: „O Dieve, jei negali manęs paimti, paimkite mane visi velniai“. Toks ciniškas prasimanymas rodė, kad ligonė jau tuo metu kentėjo stiprius skausmus [49]. Nuo lapkričio 20 d. F. Carborto receptų sąskaitose dažnėja karalienei gaminamų aliejų ir tepalų skaičius. Dėl prastos Barboros sveikatos kas dieną teko atidėti karūnavimą, kuris taip rūpėjo Žygimantui Augustui. Tik gruodžio 7 d., neabejotinai sutelkusi visą savo valią, Barbora Radvilaitė buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Po karūnavimo liga ne tik tapo visiems aiški, bet jau neatsitraukė.
Nepadėjo, gal tik labiau susilpnino prieš gruodžio 14 d. Barborai atliktas kraujo nuleidimas. Tam iš Kazimiežo buvo pakviestas pirtininkas ir ciriulninkas Blažiejus [50]. Todėl gruodžio 19 d. B. Pohibelis pažymėjo vis dar silpną naujosios karalienės sveikatą [51]. Jau tuomet ligonę kamavo kažkokios išskyros (S. Bojanovskio teigimu, karalienei „iš visų plyšių tekėjo nešvarumai“), nuo jos ėmė sklisti nepakeliamas kvapas [52]. Tai davė peno piktdžiugiškai nusiteikusiam S. Bojanovskiui gruodžio 28 d. laiške kalbėti apie purviną karalienės ligą (sordido morbo infectae), tai, kad ją neva kamavo sifilis (Germani franczosen, Galli la verola vocant, Poloni francza) [53]. Jau tuomet medikai ligonę laikė pasmerkta.
Antra šios istorijos dalis - jau rytoj. Tekstas cituojamas iš recenzuojamo žurnalo „Lietuvos akušerija ir ginekologija“ (2015, gruodis).
