Neurolingvistinio programavimo (NLP) specialistė tikina, pasinaudodama savo patirtimi sukūrusi metodiką, kuri nuo tam tikrų ligų padeda išgyti be vaistų ar bent jau sumažina varginančius simptomus.
DELFI pateikia sutrumpintą ištrauką iš leidyklos „forSmart“ naujausios knygos „Protas turi širdį“, kurioje NLP specialistai Connirae Andreas ir Steve'o Andreas nagrinėja įvairias gyvenimo situacijas ir siūlo savo susidorojimo su jomis požiūrį.
Knygos autorės išgijimo patirtis
Praėjus kelioms savaitėms nuo pirmojo mūsų kūdikio gimimo, savo kairėje krūtyje aptikau skausmingą gumbą. Iš pradžių pagalvojau, kad jis išnyks savaime ir nekreipiau į tai dėmesio.
Gumbą vis labiau maudė, netrukus odoje atsirado rausva dėmė, pakilo temperatūra. Supratau, kad turiu kreiptis pagalbos į medikus. Mano gydytojas iškart man diagnozavo krūties uždegimą ir liepė vartoti antibiotikus.
Po 24 valandų temperatūra atslūgo, o po kelių dienų išnyko ir gumbas. Per kitus kelerius metus tai tapo įprastu scenarijumi. Pirmąjį vaiką maitinau 16 mėnesių. Per tą laiką savo krūtyje dažnai atrasdavau gumbą, vėliau – rausvą odos dėmę, netrukus pakildavo aukšta temperatūra ir vėl laukdavo antibiotikai. Prieš tai visomis išgalėmis, kiek tik galėjau, vengdavau bet kokių vaistų, todėl nesinorėjo ir antibiotikų, tačiau jie buvo būtini. Prasidėjus infekcijai, viskas visuomet vykdavo ta pačia tvarka.
Ilgainiui išmokau atpažinti išankstinius simptomus, tad, vos pasijutusi prastai, iš karto guldavau į lovą su šildymo pagalvėle, „tikėdamasi“, kad šįsyk mano kūnas išgis savaime ir nebereikės gerti antibiotikų. Mėginau naudoti „pozityvų mąstymą“, kad padrąsinčiau savo kūną. Tačiau kiekvieną kartą mano simptomai vis blogėjo. Nors puldavau gerti daug karštų skysčių, vildamasi, kad aukšta temperatūra savaime atslūgs, tekdavo lėkti pas daktarą vaistų... Jie, beje, visuomet padėdavo. Tačiau aš norėjau tapti sveikesnė ir turėti galimybę išgyti savaime. Kiekvieną kartą man 10 dienų pavartojus antibiotikus, mūsų kūdikio virškinimas tapdavo vis blogesnis. Spėjau, kad per mano pieną gauti antibiotikai daug labiau paveikė jo mažytį kūną negu manąjį. Buvau susipažinusi su tyrimais, nagrinėjusiais pernelyg dažną antibiotikų vartojimą, tad žinojau visas grėsmes.
Kai gimė antrasis vaikas, vėl viskas kartojosi. Antibiotikus teko vartoti dar dažniau. Kartą pažiūrėjusi į savo kalendorių, susinervinau, nes per pirmuosius kelis mėnesius buvo daugiau dienų, kai antibiotikus gėriau nei negėriau. Iš paskutiniųjų norėdama atrasti būdą, kaip išsigydyti nuo infekcijų be vaistų, išmėginau kone visus man žinomus NLP metodus...
Padėjo naujas atradimas
Kartą, vėl sulaukusi įprastų simptomų, gulėdama lovoje ir, kaip visada, „tikėdamasi“ pasveikti savaime, išbandžiau ką kita. Pirmiausia savęs paklausiau: „Kaip aš mąstau apie tai, kas man atsitiks?“ Žinojau, kad tikiuosi pasveikti be vaistų, bet ką iš tiesų savo mintyse įsivaizdavau galvodama apie pasveikimą? Pastebėjau, kad mačiau save ligotą, gulinčią lovoje. Viską regėjau taip, lyg tai būtų nespalvota, gana išblukusi mano nuotrauka. Šį vaizdą mačiau kairėje pusėje. Pagalvojau: „Štai kodėl nepasveikdavau: nors pasveikti tikėdavausi, pasąmonėje matydavau ligą“.
Toliau paklausiau savęs: „Kaip galiu būti tikra, jog pasveiksiu savaime?“ Iš pradžių pagalvojau apie tokius dalykus, kaip įsipjovimas ar įsibrėžimas. Jei įsipjaunu, mano oda per keletą dienų užgyja savaime. Gripas ar peršalimas dar panašesni į krūties uždegimą, nes visą kūną paveikia labiau negu įsipjovimas ar įsibrėžimas. Žinojau, jog jei susirgsiu gripu, man tereikės ilsėtis, ir mano kūnas pats pasveiks.
Kai atkreipiau dėmesį į tai, kaip aš galvoju apie pasveikimą nuo gripo, save mačiau dešinėje pusėje rodomame trumpame filme. Mačiau save iš pradžių atsigulančią į lovą ir tuomet palengva atsigaunančią. Filmas buvo panašus į intervalinį fotografavimą, kur laikas pralekia labai greitai, tad per vieną sekundę mintyse save pamatydavau susergančią ir sparčiai atsigaunančią. Susidomėjau, kas atsitiktų, jei apie savo krūties uždegimus galvočiau taip pat, kaip apie gripą. Skaidrę, kurioje sergu krūties infekcija, perkėliau į savaiminio išgijimo nuo gripo filmo vietą ir sukūriau panašų išgijimo nuo krūties infekcijos filmą. Aš jį padariau lygiai tokį patį: tokio paties dydžio, tokių pačių spalvų, tokio paties judėjimo greičio. Man tai atliekant, iškart pasijutau kitaip – dar nepradėjau
sveikti, bet jaučiau, kad netrukus išgysiu.
Kad „įtvirtinčiau“ pokytį, sukūriau kitą savaiminio išgijimo nuo krūties infekcijos pavyzdį ir padėjau jį į savo praeitį. Šį filmą padariau lygiai tokį patį, kaip ir kitos mano praeities patirtys, ir nukėliau jį į savo praeities laiko juostą. Dabar pasijutau daug geriau. Buvau beveik tikra, kad pasveiksiu be vaistų. Nors žinojau, kad tą patirtį sukūriau, mano kūnas ją išgyveno kaip tikrą. Kadangi „buvau tai dariusi anksčiau“, žinojau, kad vėl galiu tai padaryti. Tęsiau savo poilsio ir šildymo pagalvėlių režimą, atkreipdama dėmesį į pokyčius. Mano temperatūra netrukus tapo normali, taip ir nepasiekusi prieš tai kas kartą kamuodavusios 40°C temperatūros. Gumbas ir raudona dėmė per keletą dienų palaipsniui išnyko.
Po šio atradimo per kitus antrojo mūsų vaiko maitinimo metus ir 15 trečiojo vaiko maitinimo mėnesių man niekada nebeprireikė antibiotikų krūties infekcijoms gydyti. Mano krūties
infekcijų seka anksčiau būdavo tokia dažna, aiški ir tokia įkyri, kad nebuvo abejonių, jog dabar viskas pasikeitė. Tarytum mano kūnas būtų sužinojęs, kaip iškart atsikratyti krūties infekcijų dar joms neprasidėjus. Per dvejus su puse maitinimo metų išankstinius simptomus patyriau tik du kartus, tačiau ir jie išnykdavo taip ir nepakilus temperatūrai.
Kada tokia metodika gali padėti, o kada verta pasikliauti medicina
Kadangi šis metodas turėjo man tokios didelės įtakos, su šiuo procesu pradėjome supažindinti ir kitus žmones. Norėjome sužinoti, ar metodas, padėjęs man, bus veiksmingas ir kitiems įvairių fizinių negalavimų atvejais. Kadangi šis metodas yra labai greitas, rodėsi, nėra ko prarasti, ypač dėl to, kad šį metodą siūlėme ne kaip pakaitalą, bet kaip įprasto medicininio gydymo priedą.
Žinoma, šis metodas neišgydys visko. Tačiau prireiks tik nedidelės laiko investicijos, be to, jūs neprivalėsite niekuo įtikėti ar drastiškai pakeisti gyvenimo būdo. Kadangi negalite nieko prarasti, o gauti įmanoma tikrai daug, pamėginti verta. Dažnai žmonės net nepagalvoja pasinaudoti šiuo procesu, nes mano sergą nepagydoma liga. Jei kuo nors sergate ir manote, kad tai neišgydoma, jums šio proceso naudojimas gali būti ypač tinkamas. Kadangi tikrai netikite, jog trauma ar liga gali savaime išgyti, kitoks mąstymas apie ją gali turėti nepaprastos įtakos. Vienas vyras kartą seminare pasakė: „Ne, ne, šio proceso artrito gydymui panaudoti negaliu, nes jo pakeisti neįmanoma“. Tuomet jis suprato, kad apie savo artritą jis galvojo tik kaip apie nuosekliai progresuosiančią ligą, ir labai susidomėjo, kas atsitiktų, jei šį procesą panaudotų savo mąstymui pakeisti.
Bet kokiam fiziniam negalavimui įveikti pirmiausia imkitės tinkamų medicininių priemonių. Be to, pravartu susirinkti visą prieinamą informaciją apie tai, kas vyksta organizme. Kai kuriais atvejais
paprastas medicininis sprendimas gali būti veiksmingesnis negu mėginimas padaryti ką nors savo galvoje. Tačiau kai kurioms problemoms medicina negali pasiūlyti nieko kita, kaip vien kenksmingus vaistus ir nieko negarantuojančias operacijas. Tokiais atvejais, išmėgindami kitas strategijas, kurios neužkerta kelio medicininiams sprendimams, jūs negalite nieko prarasti, o gauti įmanoma daug. Net jeigu žmogus nuspręstų pasikliauti „įprastiniu“ medicininiu sprendimu – operacija, nemaža tikimybė, kad šis metodas padėtų greičiau atsigauti po operacijos.
Gydytojas – svarbus konsultantas, turintis žinių, gerai išmanantis fizines ligas. Tačiau taip pat reikia nepamiršti, kad net medicininės žinios ilgainiui keičiasi. Kur kas labiau gerbsime gydytojus, jei suprasime, kad jie nėra dievai ir negali žinoti visko. Juk bent dalis to, kas šiandien pripažįstama kaip tiesa, vieną dieną bus pakeista naujo ir geresnio suvokimo kaip puoselėti sveikatą. Mūsų gydytojai, atsižvelgdami į dabar turimas žinias, viską daro pagal išgales. Žinodami jų nuomonę, pažindami save pačius ir savo kūnus, mes patys galime priimti mums palankiausius sprendimus. Priimant kitokius sprendimus, nei rekomenduoja gydytojas, reikia visiškai prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes.
Dešimt sąmonės programavimo žingsnių
Pateikiame gaires, kurios jūsų smegenis išmokys, kaip savaiminiam išgijimui „užkoduoti“ sužeidimą ar ligą. Nors nėra jokių garantijų, jog šis metodas jus išgydys, daugelis žmonių pastebi
žymų sveikatos pagerėjimą. Iki galo dar nesuprantame fiziologinių mechanizmų, kuriais šis procesas stimuliuoja daugelio žmonių išgijimą. Atrodo, jog tai vyksta sukuriant pasąmonines išgijimo mintis, kurioms būdinga ne eilinė „pasąmonės įtaigos“ ar kokia kita masinių pokyčių metodika, bet specifinės mintys, pritaikytos pagal tai, kaip jūsų smegenys veikia. Šių minčių įsisavinimas, atrodo, yra vienas pagrindinių veiksnių, leidžiančių žmonėms netikėtai įveikti „beviltiškas“ ligas.
Pirmas žingsnis. Ką norite išgydyti? Tai gali būti liga arba trauma.
Antras žingsnis. Nusistatykite parametrus, pagal kuriuos nuspręsite, kada vyksta gijimas, o kada – jau išgyta. Paklauskite savęs: „Kai būsiu išgijęs, kaip pasikeis mano patirtis?“, „Kaip nuspręsiu, jog vyksta gijimas?“, „Kas po išgijimo atrodys ar bus justi kitaip?“
Trečias žingsnis. Atraskite asmeninę savaiminio išgijimo patirtį. Pagalvokite apie ką nors panašaus į šią ligą ar traumą, ką esate išsigydę be didesnių pastangų, t. y. nuo ko išgijote savaime. Pasirinkite tai, kas buvo tikrai veiksminga nepaisant jūsų veiksmų. Štai kai kurie pavyzdžiai: įsipjovimas, įsibrėžimas, pūslės, patempimai, peršalimas ar gripas. Daugelis mūsų yra tai patyrę, todėl žinome, kad šie negalavimai praeina savaime.
Ketvirtas žingsnis. Pagalvokite apie savaiminio jūsų išgijimo patirtį, lyg tai vyktų DABAR. Tarkime, kad jūs dabar įsipjovėte; juk žinote, kad tai išgis savaime, ar ne? Atkreipkite dėmesį į
tai, kaip jūs įsivaizduojate įsipjovimą, patiriamą dabar, ir kaip – patį suvokimą, jog žaizda užgis savaime.
Penktas žingsnis. Nustatykite kodavimo skirtumus tarp jūsų savaiminio išgijimo patirties (iš ketvirto žingsnio) ir jūsų ligos ar traumos (iš pirmo žingsnio). Kaip, kokiu pavidalu, kur jūs
juos abu matote? Kuo jie skiriasi? Ar vaizdiniai – tiesiai prieš jus? Ant jūsų kūno? O gal – šalia?
Dauguma žmonių savaiminio išgijimo patirtį regi kitoje vietoje nei juos dabar kamuojančią ligą ar traumą. Ar jūsų savaiminio išgijimo patirtyje išgijimo vieta atrodo kitaip negu aplink ją esanti
sritis? Daugelis žmonių išgijimo vietą regi didesnę, spalvingesnę, pulsuojančią, švytinčią ar kaip nors kitaip pažymėtą gijimu. Svarbu tai pastebėti – taip jūsų smegenys žino, kad šiai kūno vietai reikia išskirtinio dėmesio.
Galbūt vienas vaizdinys – spalvotas, o kitas – nespalvotas? Galbūt vienas panašus į skaidrę, o kitas – į filmą? Galbūt vienas iš jų yra didesnis ar artimesnis nei kitas? Tokiu būdu jūs tikrinate, kaip jūsų protas vieną objektą identifikuoja kaip įveikiamą savaime, o kitą – kaip nepagydomą. Kad būtumėte tikri, jog prisiminsite, užsirašykite, kaip įsivaizduojate savaiminio išgijimo patirtį.
Šeštas žingsnis. Dabar savo ligos patirtį padarykite analogišką jūsų savaiminio išgijimo patirčiai. Jūs įsivaizduosite, kad jūsų trauma ar liga naudos kodus, kuriuos jūsų smegenys atpažins kaip rodančius, jog kažkas išgis savaime. Nuosekliai sekdami penktame žingsnyje atrastais savaiminio išgijimo bruožais, pamažu keiskite savo ligos ar traumos vaizdinio charakteristikas. Tai darant, jūsų protas/kūnas į traumą ar ligą reaguos kaip į savaiminiam išgijimui specialiai pažymėtą sritį.
Septintas žingsnis. Dar kartą pažvelkite į savaiminio išgijimo patirtį ir į naująjį savo ligos/traumos vaizdinį. Ar jos vienodos? Jei ne, atkreipkite dėmesį į išlikusį skirtumą ir traumos/ligos vaizdinį padarykite lygiai tokį patį, koks yra savaiminio išgijimo vaizdas. Kai neišgijimo patirtis yra užkoduojama išgijimui, daugelis žmonių iškart pastebi didelių pokyčių tuo aspektu, kaip jie nuo šiol žiūri į traumą/ligą. Tai – ženklas, kad fiziologiniame lygmenyje įvyko sėkmingas pokytis. Ar jūsų traumos ar ligos vaizdas atrodo toks pat realus ir įtikimas, kaip ir jūsų savaiminio išgijimo patirtis? Jei ne, darsyk paieškokite skirtumų ir suvienodinkite šias patirtis.
Aštuntas žingsnis. Sukurkite dar vieną patirto išgijimo iš panašios traumos ar ligos pavyzdį ir įkelkite jį į savo praeitį. Įsitikinkite, kad šį „sukurtą“ atsiminimą sukūrėte tokį patį, kokie yra kiti jūsų praeities atsiminimai, kad subjektyviai tai jums atrodytų realu. Kadangi dauguma mūsų įsitikinimų apie tai, kas yra realu ir įmanoma, yra pagrįsta tuo, kas, mūsų nuomone, įvyko praeityje, šis žingsnis žymiai prisideda prie šio metodo veiksmingumo ir poveikio.
Devintas žingsnis. Sukurkite asmeninę aplinką: atraskite vidinius išgijimo prieštaravimus. Užsimerkite ir pasisukite į savo vidų. Paklauskite savęs: „Ar kuri nors mano dalis prieštarauja savaiminiam mano išgijimui?“ Jei atsakymas yra „ne“, tuomet šį žingsnį baigėte. Jei atsakymas yra „taip“, aštuntame skyriuje pateikti metodai jums gali padėti atrasti būdų išspręsti vidinius prieštaravimus, kūnui toliau leidžiant gyti. Gebėjimas tiksliai ir su meile „suprasti“ mūsų
pačių vidinius signalus yra nepaprastos vertės įgūdis, praversiantis kiekvienoje gyvenimo srityje.
Dešimtas žingsnis. Pasinaudokite vidine išmintimi, kad rastumėte būdų palaikyti išgijimą. Paklausite savo pasąmonės: „Ar dar kaip nors galiu padėti savo savaiminiam išgijimui?“ Palaukite
bet kokių į galvą ateisiančių vaizdų, jausmų ar minčių. Tiesiog nuostabu, kokių puikių patarimų galime sau duoti, paklausę ir palaukę atsakymo. Tokių patarimų kartais sulaukiame iš kitų. Tačiau
kai juos gauname iš savęs, paprastai esame labiau linkę jais pasitikėti ir labiau norime jais pasinaudoti. Pagalvokite apie tai, kokie gyvenimo būdo pokyčiai padėtų išgijimui. Kai įveikiame nenaudingus asmeninius įpročius, mūsų kūnas daug lengviau gali save išgydyti. Paklauskite savęs: „Ar mano vidinis aš turi patarimų mano mitybos, poilsio, sportavimo, darbo įpročių aspektais?“ Jūsų vidinis aš, kitaip tariant, pasąmonė, žinos tai aiškiau negu jūsų sąmonė. Bet kokios sunkios ligos atveju naudinga tai daryti kasdien ar kas savaitę iki pat visiško išgijimo.
Šis žingsnis leis užtikrinti, kad jūsų asmeniniai įpročiai palaiko jūsų išgijimą. Jeigu jūsų mityba yra netinkama, nepakankamai miegate, per daug dirbate, savaiminis išgijimas bus daug sunkesnis.
Juk jei esate įsipjovę, ant žaizdos neberiate žemių, tikėdamiesi, kad ji išgis. Jūs ją laikote švarią, rūpinatės ja, saugodami sužeistą vietą pleistru. Taip pat ir rūpinimasis savimi leis greičiau įveikti bet kokią traumą ar ligą. Žinodami, kad jūsų kūnas pasiruošęs išgyti, greičiausiai ir patys būsite labiau
linkę pasirūpinti savo fizinėmis reikmėmis.
Jūs taip pat galėsite lengviau reaguoti į gyvenimo sunkumus, kad, su jais susidūrę, patirtumėte ne stresą, bet išradingumą. Vien kasdienis akių užmerkimas ir penkių minučių trukmės atsipalaidavimas gali paspartinti išgijimą. Net esant sunkioms aplinkybėms, jūsų reakcijos į esamas situacijas pasikeitimas gali žymiai sumažinti stresą.
