Gyvybės moksluose labai retai pasitaiko atvejai, kuomet nauji duomenys verstų suabejoti ar netgi paneigtų visos klasės populiarių, praktikoje įsitvirtinusių vaistų naudingumą. Bet praėjus keturiems dešimtmečiams, kuomet vaistai buvo naudojami kaip standartinė terapija sergantiesiems širdies ligomis ar siekiant mažinti kraujospūdį, panašu, toks likimas ištiks beta blokatorius. Visai neseniai publikuoti du didelės apimties ir svarbos nepriklausomai atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad dabartinėmis sąlygomis beta blokatoriai yra neveiksmingi. O tai yra labai netikėta – ir labai svarbu.
Pats pirmas beta blokatorių klasės preparatas propranololis (prekiniu pavadinimu „Inderal“) dar 1964 metais buvo pradėtas taikyti krūtinės anginai gydyti. Vaisto išradėjui Jamesui W. Blackui 1988 metais buvo skirta Nobelio medicinos premija, rašo newscientist.com.
Šiuo metu medicinos praktikoje naudojami apie 20 skirtingų beta-blokatorių klasės junginių, kurių populiarumas yra stulbinantis. Pavyzdžiui, 2010 m. vien JAV buvo išrašyti beveik 200 mln. receptų šiems vaistams. Lietuvoje beta blokatorius nebivololis patenka į dešimtuką vaistų, kurių kompensavimas valstybei kainuoja brangiausiai. Bet tokia padėtis netrukus gali pasikeisti.
Šį mėnesį prestižiniame medicinos mokslo leidinyje „The Journal of the American Medical Association“ (JAMA) buvo publikuotas straipsnis apie mokslinį tyrimą, kurio metu nustatyta, jog beta blokatoriai pacientų gyvenimo neilgina – tai yra atradimas, dėl kurio daugeliui kardiologų turėjo atvipti žandikaulis.
Tyrimo vykdytojai ilgiau nei trejus su puse metų stebėjo beveik 45 tūkst. širdies ligomis sergančius pacientus ir nustatė, kad beta blokatoriai nemažina infarkto, mirties nuo infarkto ar insulto rizikos.
Ir nors tokie rezultatai nėra mirties nuosprendis vaistų grupei, jie tikrai pakerta pasitikėjimą – ypač kai šiam tyrimui antrina ir kita publikacija žurnale „Journal of the American Geriatrics Society“.
Antrojo tyrimo tikslas buvo patikrinti, kaip vaistų vartojimo drausmingumas veikia infarktą patyrusių pacientų mirtingumą. Vaistų vartojimo režimo tiksliai laikėsi maždaug pusė pacientų. Visai nenuostabu, kad šiems žmonėms tikimybė mirti buvo 30 proc. mažesnė nei nedrausmingiems pacientams, kurie vaistus vartojo kaip papuola.
Kur kas labiau nustebino kitas šio tyrimo rezultatas. Pagrindinė tyrimo išvada galiojo standartinėms vaistų nuo širdies ligų klasėms – statinams antikoaguliantams ir antihipertenziniams preparatams – tačiau beta blokatoriai buvo išimtis. Pasirodo, visai nesvarbu, ar pacientai beta blokatorius gėrė drausmingai, ar tai, kaip jiems labiau patiko – mirties rizika nuo to nesikeitė. Vertinant kartu su JAMA publikacija, labai pagrįstai kyla abejonė beta blokatorių naudingumu širdies ligoms gydyti.
Kaip jie veikia?
Norint geriau suprasti kodėl taip yra, reikia paaiškinti, kaip šie vaistai veikia. Kaip ir daugelis vaistų, beta blokatoriai jungiasi prie receptorių, esančių ląstelių paviršiuje. Šie receptoriai yra „molekuliniai jungikliai“ - kai prie jų prisijungia tam tikra molekulė, pasikeičia ir jungiklio erdvinė struktūra, o dėl tokio pasikeitimo perduodamas signalas į ląstelės vidų atlikti tam tikrą funkciją. Beta blokatoriai jungiasi prie beta adrenoreceptorių, kurie reaguoja į organizmo mobilizacijos hormonus adrenaliną ir noradrenaliną.
Žmonių organizmuose yra du beta receptorių tipai – beta-1 (jų daugiausiai širdies ląstelėse) ir beta-2 (jų esama įvairiose ląstelėse, pavyzdžiui, bronchų ar venų lygiųjų raumenų ląstelėse).
Kai adrenalinas jungiasi prie beta-1 receptorių, širdžiai perduodamas signalas susitraukinėti dažniau, kraują išstumti stipriau. Adrenalinui jungiantis prie beta-2 receptorių skatinamas lygiųjų raumenų atsipalaidavimas (ypač kvėpavimo takuose) – dėl to beta-2 aktyvatoriai naudojami kaip preparatai nuo astmos.
Tuo tarpu beta blokatoriai jungiasi ir prie vienų, ir prie kitų receptorių, bet nesukelia tokio atsako, kaip adrenalinas. Jie blokuoja natūralių hormonų prisijungimo vietas, todėl adrenalinas ir noradrenalinas nebegali padidinti širdies dažnio ir kraujo išstūmimo stiprumo, taigi, širdies ritmas lėtėja, o kraujospūdis mažėja.
Beta blokatorių terapijos teorinis pagrindas – suteikti širdžiai poilsį kad sumažėtų infarkto rizika. Bet naujieji tyrimai griauna teorinį pagrindą.
Kodėl staiga išnyko veiksmingumas?
Natūraliai kyla klausimas: o kodėl vaistų neefektyvumas nustatytas tik dabar? Reikia įspėti, kad kol kad tai nėra vienas iš jau girdėtų atvejų, kai vaisto veiksmingumo trūkumas ar labai rimti nepageidaujami poveikiai išryškėja tik jam patekus į rinką, kuomet smarkiai išauga vartotojų kiekis. Tai nėra atvejis, kai nuo neefektyvaus vaisto patekimo į rinką būtų apsaugoję ilgesni, didesni klinikiniai tyrimai. Tai tiesiog pasikeitusios medicininės situacijos rezultatas. O JAMA publikuoto mokslinio darbo autoriai pateikia ir labai tikėtiną paaiškinimą, dėl ko jų tyrimas nelabai dera su ankstesniais mokslo darbais.
Esminis žodis šiuo atveju yra „ankstesniais“. Daugumos beta blokatorių klinikiniai tyrimai buvo vykdomi tais laikais, kai reperfuzijos terapija dar nebuvo standartinis gydymo būdas po infarkto. Reperfuzija atliekama chirurginiais metodais ar vaistiniais preparatais atkemšant užsikimšusią arteriją – įrodyta, kad šis metodas smarkiai sumažina infarkto metu sukeliamą pažeidimą.
Pažeistos širdys yra labiau linkusios plakti neritmingai, o beta blokatoriai yra naudingi kontroliuojant širdies susitraukimų ritmą. Tačiau įsigalėjus reperfuzijos terapijai miokardo infarktą išgyvenusių žmonių širdies pažeidimų zona būna mažesnė, todėl sumažėjo ir mirtinų aritmijų dažnis. Trumpai tariant, beta blokatorių poveikis iki šiuolaikiško infarkto gydymo būdo atsiradimo buvo reikšmingas, o bet reperfuzijai atsiradus šių vaistų veiksmingumas sunyko.
Be to, gydant širdies ligas vis dažniau skiriami naujesni, geresni vaistai – antikoaguliantai, statinai, antihipertenziniai preparatai. Šie vaistai užgožia bet kokius mažesnius beta blokatorių privalumus, todėl bet koks išmatuojamas senesniųjų vaistų naudingas poveikis išnyksta.
Kol kas sunku prognozuoti kaip padėtis ir gydymo algoritmai keisis ateityje, bet labai panašu, kad teks stebėti itin retą medicinos istorijos atvejį, kuomet per kelias dienas aukštyn kojomis apverčiama didelė medicininės išminties dalis. Beta blokatoriai nėra pavojingi vaistai, jie žmonių vartojami labai ilgai, taigi, mažai tikėtina, kad jų gamybos ir vartojimo bus tučtuojau atsisakyta. Tačiau naujausių tyrimų rezultatų ignoruoti taip pat nevaliai, todėl kardiologų skiriamų vaistų sąrašas tikriausiai keisis.
