Nuo ankstaus pirmadienio ryto iki vėlaus trečiadienio vakaro į Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos patalpas rinkosi neatlygintini kraujo donorai, norėdami prisiminti ir pagerbti laisvės gynėjų aukas, sužeistuosius bei tuos žmones, kurie lygiai prieš 20 metų iš visų šalies kampelių atvyko kovotojams dovanoti savo kraujo.

Užplūdo minia

„Prieš dvidešimtmetį aš jau dirbau kraujo centre medicinos broliuku. Kaip tik tą naktį, kai buvo nutraukta Lietuvos televizijos transliacija ir vienintelis informacijos šaltinis liko radijo taškas, budėjau centre, – pokalbyje su VL prisiminė Nacionalinio kraujo centro direktorius Vytenis Kalibatas. – Apie 2–3 val. nakties pradėjo masiškai skambinti žmonės ir klausti, ar gali duoti kraujo. Labai nustebau, kai 7 val. ryto, vos atrakinus kraujo centro duris, jau buvo susirinkę apie 20 žmonių, norinčių neatlygintinai duoti kraujo. Per valandą tokių donorų užregistravau daugiau kaip 100. Neįtikėtina, tačiau per tris dienas kraujo dovanojo 3 000 žmonių! Kitų norinčiųjų tuomet tiesiog nesugebėjome priimti, nes trūko pajėgų. Duoti kraujo žmonės plūste plūdo net iš mažiausių Lietuvos miestelių. Tai, kas tąsyk vyko, buvo tikra pilietiškumo išraiška ir neregėto masto pagalba nukentėjusiems kovotojams už šalies laisvę.“

V.Kalibatas patikino, kad visas prieš 20 metų surinktas kraujas buvo panaudotas gausybės sausio įvykiuose sužeistų žmonių gydymui. Tad šią savaitę vykusi neatlygintinos kraujo donorystės akcija, anot Nacionalinio kraujo centro direktoriaus, buvo gražus priminimas ir paraginimas duoti kraujo ne dėl pinigų, o norint nuoširdžiai padėti.

Akcijos metu kraujo sutiko padovanoti 81 žmogus. V.Kalibatas sako, kad tai tikrai nemažai, kai žinai, jog vienas kraujo donoras gali išgelbėti trijų žmonių gyvybes.

Dovanoti nepopuliaru

Diskusija kraujo donorytės tema visada būna dvejopa: vieni žmonės pasisako tik už savanorišką neatlygintiną kraujo donorystę, kiti mano, kad valstybė už kraujo davimą privalo mokėti. „Keista, tačiau kalbant apie organų donorystę žmonėms net nekyla klausimų, ar turėtų būti mokama už paaukotus organus. Visi supranta, kad po mirties atiduoti organai atiteks ligoniams, kuriems labiausiai jų reikės. Žmonių sąmonėje organų donorystė suvokiama tik kaip nemokama, tačiau lietuviai vis dar abejoja, ar tikrai kraujas prilygsta organams, ar tikrai jį reikia dovanoti neatlygintinai. Dar 2005-aisiais atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad svarbiausias motyvas tapti kraujo donoru yra artimajam įvykusi nelaimė“, – teigė Nacionalinio kraujo centro ryšių su visuomene specialistė Jūratė Vaidelienė.

Kaip sakė V.Kalibatas, neatlygintinai kraujo duodančių donorų trūksta visada. Deja, Lietuvoje donorystė apskritai nėra populiari, o ką jau kalbėti apie nemokamą. Pavyzdžiui, užpernai kraujo davė tik apie 50 000 (daugiausia jaunų 18–25 metų amžiaus) šalies gyventojų. Anot centro direktoriaus, tai yra labai mažai, kai šalyje gyvena per 3 milijonus žmonių. „Lietuvoje yra 2–2,5 karto mažiau duodančiųjų kraujo nei vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse. O jei kalbėtume vien tik apie neatlygintinus donorus, vaizdas būtų dar graudesnis“, – neslėpė pašnekovas ir pastebėjo, kad vienaip ar kitaip iki 2015 metų pabaigos Lietuva privalės pasiekti 98 proc. neatlygintinų kraujo donacijų lygį, kaip reikalauja Europos Sąjunga (ES).

Mitai ir tikrovė

Ne paslaptis, kad ne vieną žmogų nuo kraujo davimo atbaido dar prieš keliolika metų girdėtos kraupios istorijos ir mitai apie donorystę. Ypač jais linkę tikėti ir dėl to skeptiškai nusiteikti vyresnio amžiaus žmonės. Esą kraujo davimo metu galima užsikrėsti infekcinėmis ligomis, kraujo davimas silpnina ir nualina organizmą, o nuolatinė donorystė sukelia priklausomybę, todėl dažnai savo artimiesiems vyresnieji net draudžia būti kraujo donorais. Specialistai sako, kad vyresnį žmogų įtikinti donorystės saugumu yra sudėtinga, o dažnai net neįmanoma.

Nacionalinio kraujo centro direktorius teigia, kad tik sovietmečiu donorystei buvo naudojamos daugkartinės priemonės. Dabar, ir jau daugiau nei 15 metų, visoje šalyje naudojamos tik vienkartinės kraujo ėmimo priemonės, tad užsikrėsti infekcine liga neįmanoma.

Dar vienas iš mitų, atbaidančių žmones nuo donorystės, yra paskleista žinia, kad iš Lietuvos donorų surinktas kraujas neva yra išvežamas į užsienį ir parduodamas. „Taip nėra. Visas Nacionaliniame kraujo centre surinktas kraujas, ištyrus jį ir perdirbus į kraujo komponentus, patenka į šalies ligonines ligonių gydymui“, – patikino J.Vaidelienė.

Anot jos, vienu balsu kalbėti apie neatlygintiną kraujo donorystę dar trukdo ir žmonių sąmonėje išlikęs prastas kraujo donoro įvaizdis: „Ilgą laiką egzistavo kraujo donoro kaip asocialaus asmens įvaizdis. Esą kraują duoda kažkas, kas nori gauti piniginę kompensaciją ar neturi iš ko pragyventi, todėl dabar greitai pakeisti šį stereotipą labai sunku.“

Kraujo donoras privalo žinoti:

• Kraujo donorais gali būti sveiki žmonės nuo 18 iki 65 metų amžiaus.

• 17 metų asmuo gali tapti kraujo donoru tik turėdamas notaro patvirtintą tėvų sutikimą arba į kraujo centrą atvykęs su vienu iš tėvų ar globėju.

• Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kg.

• Prieš duodamas kraujo donoras turi būti pailsėjęs, pavalgęs, kad nepajustų silpnumo.

• Dieną prieš duodant kraujo patariama nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių.

• Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Kraujo donoru leidžiama tapti tik gydytojui įvertinus žmogaus sveikatos būklę.

• Moterims per metus leidžiama duoti kraujo 4 kartus, vyrams – 5. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

• Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti ar drėkinti 2 valandas. Kraujo davęs donoras turi 10–15 min. pailsėti.

• Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo rekomenduojama daugiau nei įprastai vartoti skysčių, valgyti lengvą maistą, nepatariama gerti stipraus alkoholio.