Pačiame jėgų žydėjime užklupusi liga pasireiškė staiga ir stiprėjo. „Aš pats nesupratau, kad kažkas atsitiko su smegenimis, bet vis daugiau žmonių pradėjo sakyti, kad vaikštau lyg girtas. Skaudėjo galvą, prasidėjo vėmimai, galvos svaigimas. Kad kažkas iš tiesų negerai, supratau, tačiau nesureikšminau. Paskui pats pradėjau jausti, kad einant mėto į šonus, svaigsta galva“, – DELFI pasakojo Paukščio vardu prisistatęs vilnietis.
Diagnozę sužinojo gerokai pasivaikščiojęs po gydytojų kabinetus. „Galiausiai terapeutas nusiuntė į Santariškes. Smegenų uždegimas buvo patvirtintas tik paguldžius į kolbą“, – pasakojo pašnekovas, su kuriuo susipažinome Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, nuo seno vadinamame tiesiog Vasaros 5.
Išėjęs iš statybų kokius 7 metus dirbo kiemsargiu ir visai gražiai prisimena tą periodą. Juokauja, kad gryname ore pradėjęs šluoti gatves atsikratė bronchito, kuris kartojosi ankstesniame darbe.
- Iki smegenų uždegimo niekuo nesiskundėte?
- Nuo vaikystės sirgau epilepsija. Augau vaikų namuose ir prisimenu, kad ant kalno stoviu, o paskui netenku sąmonės ir atsigaunu tik apačioje, negalėdamas suprasti, kas atsitiko.
Būdavo, pas senelius išmaudau vonioje, išlipu ir krentu ant grindų. Nedažnai taip atsitikdavo, be to, augant epilepsijos priepuolių mažėjo, kol visai išaugau.
Tik po kariuomenės staiga pasidarė blogai, pradėjo mėtyti į šonus. Eini tiesiai, matai medį, atrodo, tiesiai prie jo artėji, o žmogus iš šalies sako: „Svyrinėji, kaip girtas“.
Žmonės, kurie mane augino internate ir prie kurių paskui glaudžiausi, niekada manęs nenurašė ir padėjo. Augau be tėvų, tačiau ir dabar yra žmonių, kurie padeda, žino, koks aš esu, ir dėl manęs išgyvena.
Internato auklėtoja – kaip mama. Kelis kartus yra pasakiusi: „Aš už tave visada bažnyčioje meldžiuosi, kad tau tik sektųsi“. Tai labai palaiko, duoda impulsą gyventi toliau.
- Kur gyvenate?
-Palikimo iš senelių gavau butą. Stengiuosi jį išlaikyti, kiek galiu dirbu.
- Patinka?
-Taip. Nuo mažens labai daug esu dirbęs. Dar būdamas internate nusigriebdavau kokio ūkiško darbelio. Dažytojas dažydavo kambarius, o aš paprašydavau, kad man leistų dažyt radiatorius. Darbų mokytojas, stalius pamokė taisyti spynas, gaminti rėmelius. Meistrauti buvau linkęs.
Pirmi uždirbti pinigai – iš indų, grindų plovimo vasaros poilsio stovyklose. Neatsimenu, kiek, bet gerai uždirbdavau, galėdavau sau nusipirkti kelnes, marškinius. Diplomatą pirkau – tada buvo madingas.
Profesiją taip pat internate įgijau – dažytojo statybininko. Darbo užteko, uždarbio taip pat. Tačiau po smegenų uždegimo uždraudė statybas, nes kenkia dažai ir didelis fizinis krūvis.
Dabar daugiau dirbu su šiaudais – kuriu paveikslus, iš spalvoto popieriaus atvirutes. Anksčiau pardavinėdavau mugėse, o dabar dažniau pagal užsakymus.
- Iš kur gaunate šiaudų?
-Susitariu su žmonėmis, kad leistų pasirinkti. Internato auklėtoja buvo pasėjusi rugių. Tai ta moteris, kuri meldžiasi už mano sėkmę.
- Kaip liga pakeitė jūsų gyvenimą?
- Labai pakeitė. Bet ne tik į bloga. Pradėjau geriau atskirti žmones, suprasti pats save – ką galiu, ko negaliu daryti, ko turiu siekti, kad išlikčiau šiame gyvenime.
Kai susirgau, pats iš pradžių nesuvokiau, kas su manimi dedasi. Liūdesį keisdavo pakilumas, pradėjau nebeadekvačiai elgtis.
- Kaip?
- Pradėjo atrodyti, kad aš viską galiu, kad nėra ko bijoti, ką noriu, tą galiu padaryti. Pradėjau lakstyti po miestą, bet kad sergu – nesupratau. Ramybės nebedavė haliucinacijos. Matydavau, kad laidotuvės važiuoja, o iš tikro – ne.
Žmonės, kurie mane augino, pasakė, kad reikia gydytis. Neneigiau, nes tikėjau jais.
Iš pradžių gulėjau Naujojoje Vilnioje, o paskui man pasakė, kad pagal mano smegenų būklę reikia į Vasaros 5. Tada visi labai bijojo pirmojo vyrų skyriaus. Buvo tokia nuomonė, kad ten tik nenormalūs, išprotėję, neprognozuojami. Prigąsdintas žmonių, bijojau, kas bus, kai į tą skyrių atsigulsiu. Tačiau nebuvo taip jau baisu, kaip pasakojo.
O dabar iš viso tvarka pasikeitusi. Labai pasikeitęs gydytojų ir ligonių bendravimas. Dabar tu su gydytoju tariesi, visur visi tave išklauso.
-Kas kiek laiko jums kartojasi paūmėjimai?
- Per metus ar dvejus kartą. Jau pradedu pats suprasti, kada reikia į ligoninę. Padeda ir kiti pacientai, su kuriais bendraujame, kai nesigydome.
Dabar man sunkumas tik vienas: įvedus eurą, ką turguje būdavo galima nupirkti už litą, dabar eurą kainuoja. Pasišnekėjau su kitais, tą patį sako. Kad sunku darosi išgyventi. Už litus man geriau sekėsi.
- Kokią nedarbingumo išmoką gaunate?
-Per mėnesį 200 eurų. Tų pinigų niekaip neužtenka, tad bandau vis padirbėti prie remontų. Bet jei pervargstu – atkrentu ir vėl patenku į ligoninę.
Galiu sakyti, kad Lietuvoje tik egzistuoju, o save randu ligoninėje tarp ligonių. Man artimiau čia būti, nei už ligoninės ribų.
- O kas mieste ne taip?
- Su sveikais žmonėmis stengiuosi nesusidurti. Labai pikta buvo, kai autobuse sėdintį ligonį sveika moteris užsipuolė: „Girtas sėdi, vietos neužleidžia“. Pažinau jį, ne kartą mačiau ligoninėje, todėl pradėjau ginti, kad negirtas, o ligonis. Ir nesvarbu, kad su savimi kalba – nereikia kreipti dėmesio. Daug žmonių su savimi pasikalba, jei ne pašnibždom, tai mintimis. Būna, kad išgėręs žmogus garsiai kalba, bet būna, kad ir ligonis.
Aš kartais eidamas garsiai pradedu dainuoti, nes man patinka. Kas čia tokio? Visuomenėje ir menkiausias kitoniškumas nepriimamas, tačiau juk ne vienas pasaulyje šuo margas.
- Savanoriaujate Vilniaus miesto psichikos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. Ką konkrečiai darote?
- Mokau žmones gaminti ir puošti vokus, atvirutes. Mokau kantrybės, kad menas – grožis, o per jį mes gyjame.
Man pačiam savanorystė taip pat naudinga. Daugiau bendrauju su žmonėmis, nes iš prigimties labiau esu atsiskyrėlis. Yra buvę tokių krizių, kad ir gyventi nesinorėjo. Labiausiai gal dėl to, kad Lietuvoje sunku išgyventi. Ne kartą nebemačiau išeičių.
Ir dabar kartais užeina toks liūdesys, beviltiškumas, kad baisu. Bet išmokau nepasiduoti, drąsinti save žengti bent žingsnį į priekį, kad ne viskas dar prarasta.
- Kiti bijo kreiptis į gydytojus, nors ir blogai jaučiasi.
-Aš irgi bijau. Kai pablogėja, vis galvoju, kad praeis. Tada paskambinu žmonėms, su kuriais ligoninėje susipažįstam, pasikalbu ir jie pataria: „Jau tau laikas eiti į ligoninę“, padrąsina kreiptis pagalbos.
Jeigu bendrauji su kitu, ir pačiam ant širdies lengviau, ir jam gal padedi.
Gyvenime bent vieną psichikos sutrikimo epizodą patiria kas trečias
„Įvairūs tyrimai rodo, kad bent vieną psichikos sutrikimo epizodą, kurį jau reikia gydyti, savo gyvenime išgyvena bent vienas iš 3-4 žmonių. Lietuvoje, manyčiau, šis skaičius turėtų siekti apie 35 proc., nes mūsų visuomenė patiria išties daug įtampos“, – DELFI komentavo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.
Pasak psichiatro, pastaruoju metu ypač aktyviai siekiama psichikos liga sergančių pacientų destigmatizacijos: „Jei aplinkiniai sužino, kad žmogus grįžo iš Santariškių pasigydęs širdį ar skrandį, viskas tvarkoje. Tačiau jei grįžo iš psichiatrijos stacionaro – kažkaip kitaip žiūrima į tą žmogų, nors lengvos ir vidutinės depresijos atveju suteikus efektyvią pagalbą žmogus į normalų gyvenimą gali grįžti jau po mėnesio“.
Gydytis žmogus gali ne tik stacionare, bet ir vakarais, ateiti į konsultacijas po darbo, laisvadieniais. Stacionare gydomos tik sunkios depresijos.
„Šiuolaikinės priemonės leidžia ligoniui greit ir efektyviai padėti, jei laiku kreipiasi. Tačiau jei žmogus gydymo negauna, net ir nedidelė problema dažniausiai savaime neišsisprendžia. Pradeda prastai sektis darbe, versluose, po kurio laiko žmogus arba atleidžiamas iš darbo, su kuriuo nesusitvarko arba bankrutuoja, pradeda vartoti alkoholį, trinka santykiai šeimoje, skyrybos, – vardijo M. Marcinkevičius. – Todėl dabar vienas pagrindinių mūsų tikslų – siekti, kad žmonės nebijotų kreiptis ir žinotų, kad efektyvi pagalba gali gana greitai pastatyti ant kojų“.
