Tačiau siaurų medicinos šakų specialistai, susitelkdami tik ties pripažintais savo srities gydymo metodais, apie tai beveik nesusimąsto, neįsigilina į psichologinius mechanizmus, priverčiančius sunkiai sergantį žmogų vienaip ar kitaip elgtis ir mąstyti. Ištraukoje iš leidyklos „ForSmart“ knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ - medikės mintys apie kitokį vėžio gydymo būdą.
Kaip moterų gijimą lėmė jų reakcija į liga
„Aš – holistinės medicinos šalininkė. Vėžys atsiranda ne dėl vienos, bet dėl daugelio priežasčių. Būtent todėl jam reikalingas holistinis gydymas, kuris apima skirtingus gydymo metodus, įtraukdamas dvasinius, emocinius, fizinius, intelektinius ir socialinius sveikatos aspektus. Mano požiūrį į ligonį puikiai atspindi rusų gydytojo M. J. Mudrovo žodžiai: „Žinant, kaip stipriai dvasia susijusi su kūnu, tampa lengva suprasti, kad yra dvasinių vaistų, gydančių kūną.“ Tuo mane įtikino vienas atvejis, su kuriuo susidūriau savo praktikoje. Dviem maždaug to paties amžiaus jaunoms moterims buvo nustatyta ta pati diagnozė – krūties vėžys. Tiek viena, tiek kita savo ligą siejo su skyrybomis ir vienišų mamų likimu. Ligoninėje jos atsidūrė skirtingu laiku, skyrėsi ir jų gydymosi procesas.
Sužinojusi diagnozę, viena iš jų nusprendė, kad žūtbūt turės pasveikti. Ji troško ištekėti, sukurti naują šeimą savo vaikui ir tapti laiminga moterimi. Ji aktyviai dirbo su savimi, mokėsi pamilti save iš naujo, padėdavo sau įvairiais pratimais ir technikomis, noriai dalijosi patirtimi su kitomis savo palatos kaimynėmis. Žiūrėdamos į ją, jos vis rečiau kalbėdavo apie savo skausmus, pasakodavo anekdotus, palaikydavo viena kitą, tapo atviresnės, pamažu įgijo optimizmo ir tikėjimo, kad pasveiks. Šios moters gydymo procesas buvo daug lengvesnis ir greitesnis. Ji dažnai juokaudavo: „Mano žaizdos gyja taip greitai tarsi būčiau katė, tarsi turėčiau tiek gyvenimų, kiek turi katė.“ Tokia nuostata padėjo jai sparčiai sveikti, o pasveikus – laimingai ištekėti ir pagimdyti sveikus dvynukus“, - pasakoja Tarptautinės šeimos asociacijos, Rusijos onkopsichologų vadovybės narė.
Kita jauna moteris į tą pačią diagnozę reagavo visiškai kitaip. Ji puolė į neviltį. „Kam gyventi? Kam aš būsiu reikalinga su tokiomis bjauriomis, žaizdotomis krūtimis? Dabar aš niekam tikusi – krūtys randuotos, vyro nerasiu, o pati vaiko juk neišauklėsiu“. Po operacijos ją pradėjo slėgti dar niūresnės mintys. Moteris puolė į depresiją, tapo uždara, beveik nebendravo su gydytojais ir nenorėjo kovoti su savo liga. Gydytojai nuleido rankas: „Ji tiesiog nenori gyventi – ką mes galime padaryti? O juk jos vėžio formą ir stadiją galima sėkmingai gydyti“. Šios mamos nuostatos neigiamai veikė jos gydymosi procesą: jis buvo kur kas ilgesnis ir sunkesnis, be to, jai atsirado pooperacinių komplikacijų.
Senolės artimieji ragino ją nesiartinti prie anūko, kad neužkrėstų... vėžiu
„Nuo to laiko praėjo šešeri metai. Abi mamos pasveiko ir ištekėjo. Tačiau šis atvejis parodo, kad bet kokioje situacijoje būtina kurti kovos su vėžiu strategiją, o ne pasyviai taikstytis su likimu. Būtent pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis padeda sudoroti ligą ir greičiau sugrįžti į pilnavertišką, harmoningą gyvenimą. Žmonės turėtų suprasti, kad nuo jų nuostatų priklauso sveikimo procesas, gyvenimo kokybė gydymosi metu ir po jo. Visada priešinausi minčiai, kad vėžys yra baimė, kančia ir skausmas, – toks suvokimas sustingdo žmogaus valią ir jėgas. Gaila, bet onkologinės ligos dažniausiai laikomos mirtinu nuosprendžiu, kurio negalima apskųsti. Padariau skaudžią išvadą, kad vėžys – visuomenės tabu. Niekas nenori apie jį kalbėti ir nagrinėti juo sergančių pacientų problemų. O ir patys sergantieji diagnozę stengiasi nuslėpti nuo artimųjų, draugų ir bendradarbių.
Nežinia pagimdo įvairiausių mitų apie vėžį. Vienoje privačioje konsultacijoje išgirdau, kad juo galima net užsikrėsti... Viena mano pacientė atvažiavo į Maskvą gydytis nuo krūties vėžio. Pasveikusi ji norėjo sužinoti, kaip jai elgtis, kad neužkrėstų savo vienerių metų anūko. Iškart net nesupratau jos klausimo. Vėliau pasirodė, jog „apsiskaitę“ giminės sužinojo kažką apie neva plintantį vėžio virusą. Jie skambinėjo sveikstančiai senelei ir mandagiai patarinėjo, kad dabar jai reikės atsargiai elgtis su anūku, neimti jo ant rankų ir nebučiuoti, nešioti kaukę, bendrauti su juo per atstumą, nes jis gali nuo jos užsikrėsti... Iš tokio artimųjų neišmanymo galima tik pasijuokti. Tačiau problema yra ta, kad jie varo pacientus į depresiją ir slopina jų norą gyventi. O tokių atvejų – daug“, - tikina O. Rožkova.
Savo straipsniuose, paskaitose ir mokymuose medikė stengiuosi akcentuoti: jeigu jūs sugebate rūpintis savimi ir savo sveikata, galite tapti pavyzdžiu savo vaikams ir išmokyti juos to paties. Tada visuomenėje prigis nuostata: „Aš esu atsakingas už savo sveikatą“.
„Konsultuodama paciento artimuosius, visada užduodu jiems tą patį klausimą: kada paskutinį kartą profilaktiškai tikrinotės sveikatą? Žmonės arba sutrinka ir droviai nusišypso, arba puola dėstyti įvairias priežastis, kodėl to nepadaro. Kartą pagalbos kreipėsi moteris, norėjusi iš depresijos ištraukti krūties vėžiu sirgusią seserį. 15 proc. šios ligos atvejų būna nulemti genetiškai, todėl pasidomėjau, kas iš šių moterų šeimos dar ja sirgo. Pasirodė, kad prieš aštuonerius metus nuo krūties vėžio mirė jų mama. Navikas buvo aptiktas per vėlai, nieko nebebuvo galima padaryti.
Galiausiai paklausiau moters, kada ji paskutinį kartą darėsi mamografijos tyrimus. Ji lakoniškai atsakė: „Niekada nesidariau. Man reikia rūpintis daržu, namais, vyru ir dviem vaikais, padėti seseriai išsikapstyti iš depresijos. Man nėra laiko tikrintis krūtų.“ Tai labai pavojinga, nes moterį gali ištikti sesers likimas. Ar ji susimąstė, kas atsitiktų su jos vaikais ir daržu, jeigu ji staiga susirgtų? Ką jaustų visi jos artimieji ir ką jie darytų, kad ji vėl taptų sveika ir laiminga? Gaila, bet tokių aplaidžiai į savo sveikatą žiūrinčių moterų yra labai daug“, - pasakoja medikė.
Pasak jos, žiūrėjimas pro pirštus į savo savijautą išties yra didžiulė Rytų Europos problema. Požiūris „aš esu atsakingas už savo gyvenimą“ čia yra labai retas. 1970-aisiais, dar Sovietų laikais, veikė dispanserizacijos sistema, todėl žmonės, nors ir nenorėdami, turėjo eiti pas gydytojus. Sveikatos patikros vykdavo darbo metu, tokiu būdu būdavo galima greitai patikrinti didelį skaičių žmonių.
