Politikai, Bažnyčia ir visa likusi visuomenė garsiai svarsto, kam turėti vaikų, o kam – ne. Tuo metu gandrų nesulaukiančios šeimos tyliai gyvena su savo skausmu ir vis dar laukia stebuklo...
© Corbis

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas penkta šešta pora be medikų pagalbos susilaukti vaikų neturi jokių galimybių. Lietuvoje daugelis pacientų neturi net galimybės kreiptis į medikus, nes profesionalų gydymą teikia tik privačios klinikos“, – sako Vaisingumo asociacijos valdybos narė Rasa Lalienė.

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje yra daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18–49 metų) šeimų, kurios neturi palikuonių. Tik mažiau nei pusė nevaisingų žmonių tiriasi, ketvirtadalis ieško specializuotos pagalbos ir vos apie 2 proc. siekia pagalbinio apvaisinimo.
„Nevaisingumas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti, – pabrėžia R. Lalienė. – Dauguma negalavimų Lietuvoje yra gydomi tiek valstybinėse gydymo įstaigose, tiek privačiose. Tačiau mūsų šalyje nevaisingumo priežastis profesionaliai tiria, gydo ir, esant būtinybei, pagalbines procedūras atlieka tik privačios ligoninės. Per metus šiose klinikose atliekama vos 400 procedūrų, tačiau poreikis yra 10 kartų didesnis.“

Kodėl taip yra? Viskas paprasta: iki šiol neturime pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Taigi lieka keli keliai: atsisakyti minties tapti tėvais arba mokėti didžiulius pinigus privačioms klinikoms už galimybę pabandyti. Tiesa, ir šiuo atveju niekas negarantuoja sėkmės – tikimybė, kad po pagalbinio apvaisinimo užsimegs gyvybė ir po sėkmingo nėštumo gims kūdikis, tėra apie 30 proc. Tad vienos procedūros dažniausiai neužtenka, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.

„Pagalbinio apvaisinimo paslaugos yra brangios visame pasaulyje, todėl Lietuvoje tik labai mažai šeimų, kurioms reikia šios pagalbos, gali sumokėti už gydymą. Vienas bandymas pastoti kainuoja apie 10–14 tūkst. litų, – teigia pašnekovė. – Ne visos nevaisingos šeimos gali susimokėti už keliolika tūkstančių litų kainuojantį gydymą. Dažnai dėl lėšų trūkumo tokios šeimos yra priverstos jį atidėti, jų ligos įsisenėja. Atitolinus nevaisingumo gydymą keleriems metams, dažnai prasideda natūralaus biologinio moters vaisingumo mažėjimas ir mažėja medikų galimybė padėti, ir tik valstybinis finansavimas suteiktų tokioms šeimoms galimybę susilaukti palikuonių.“

Gal šįkart pavyks?

Jau gerą dešimtmetį kalbama, kad įstatymas yra būtinas, vis dėlto jo priimti neskubama. „Pagalbinio apvaisinimo srityje mūsų šalis atsidūrė paskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje. Tuo metu, kai, pavyzdžiui, suomiai svarsto, kaip pakeisti seniai galiojantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą (kuris, beje, neriboja nei moters, nei vyro amžiaus, leidžia spermos ir kiaušialąsčių donorystę bei embrionų laikymą) į palankesnį pacientams ir finansiškai naudingą šaliai (šiuo metu daug sergančiųjų ieško pagalbos JAV ir Rusijoje), mūsų Seimo nariai dar galvoja, ar visai uždrausti mokslo pažangą, ar vis dėlto leisti nevaisingoms šeimoms gydytis, – sako R. Lalienė. – Šiuo metu Seimo narių sprendimui yra pateikti du įstatymo projektai: Algio Čapliko, kurį palaiko Lietuvos vaisingumo specialistai – medikai, tarptautinės asociacijos ir Europos Sąjungos valdymo organai, – ir Seimo Darbo frakcijos atstovų – jis stumiamas buldozerio principu ir remiamas tik religinių organizacijų. Šis alternatyvus įstatymo projektas netaikomas nė vienoje pasaulio šalyje. Kelerius metus toks įstatymas galiojo tik Italijoje ir padarė didelę žalą nevaisingoms šeimoms.“

Vaisingumo specialistai įsitikinę, kad alternatyvus įstatymo projektas prasilenkia su tarptautine medicinos praktika ir logika, pažeidžia žmogaus teises, panaikina galimybę pacientams rinktis bei tikėtis kiek įmanoma veiksmingesnio gydymo. „Priėmus Seimo Darbo frakcijos atstovų užregistruotą įstatymo projektą, išaugtų pacientų gydymosi išlaidos, moterys privalėtų iškentėti dar ilgesnį eksperimentinį, alinantį ir gyvenimo kokybei padarinių turėsiantį gydymą, daugėtų vienai ligonei atliekamų operacijų ir procedūrų, sparčiai intensyvėtų vadinamasis „medicininis turizmas“, – mano R. Lalienė.

Pagal alternatyvų įstatymo projektą, būtų draudžiama sukurti daugiau nei tris embrionus. Išskirtiniais atvejais būtų leidžiama, tačiau visi jie turėtų būti perkelti į moters gimdą. „Taip būtų draudžiama taikyti individualų gydymą, todėl daugėtų persileidimų ir daugiavaisių nėštumų, o tai keltų realų pavojų moters gyvybei – jeigu po pagalbinio apvaisinimo moteris laukiasi daugiau negu vieno vaiko, tai jau vadinama komplikacija. O kas, jei išgyvens visi embrionai? Tai didelė rizika ne tik pagimdyti neišnešiotus vaikus, bet ir visus juos prarasti, – akcentuoja Vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkė Rūta Vyšniauskaitė. – Draudžiamas embrionų laikymas turės įtakos sėkmingų nėštumų skaičiui, smarkiai pakenks daugelio pastoti siekiančių moterų sveikatai, nes nepavykus iš pirmo karto visą procedūrą reikėtų kartoti iš naujo.“

Pasak R. Vyšniauskaitės, galima sugalvoti kitokių būdų, kaip išvengti užšaldytų embrionų netekties. „Moterys, kurioms taikomas pagalbinis apvaisinimas, tokius embrionus vadina „snaigutėmis“ ir dėl kiekvieno iš jų išgyvena. Jeigu nepastojama iš pirmo karto, imamos kitos „snaigutės“ – vėl atsiranda viltis pastoti“, – pasakoja pašnekovė.

R. Vyšniauskaitės nuomone, vien jau alternatyviame įstatymo projekte vartojamas terminas „dirbtinis apvaisinimas“ neatitinka pacientų moralinių principų. „Visame pasaulyje šis gydymas vadinamas pagalbiniu apvaisinimu. Vien tai rodo, kad V. Gapšio ir D. Mikutienės Seimui pateiktas dokumentas nėra suderintas su tarptautiniais pagalbinį apvaisinimą reglamentuojančiais dokumentais, – teigia Vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkė. – Apie kokį dirbtinį apvaisinimą kalbama? Juk tai tėra pagalba konkrečiai moteriai ir konkrečiam vyrui susilaukti savo atžalos. Imami vyro spermatozoidai bei moters kiaušialąstės ir sujungiami viename mėgintuvėlyje. Atitinkamoje terpėje ir temperatūroje lytinės ląstelės apvaisinamos. Ne vėliau kaip po šešių dienų jos perkeliamos į moters gimdą – toliau viskas vyksta taip, kaip natūraliai pastojusios moters organizme.“

Pašnekovė įsitikinusi, kad dėl iškreipto visuomenės supratimo yra kaltas nežinojimas. „Kol su tuo nesusiduri pats ar nesusiduria tavo šeimos nariai, viskas atrodo labai mistiškai – vos ne žmonių klonavimas ar auginimas tame mistiniame mėgintuvėlyje, – sako R. Vyšniauskaitė. – Vis dėlto, kai su pagalbiniu apvaisinimu susiduria vaikai ar anūkai, nuomonės keičiasi – imama suvokti, kad toks apvaisinimas tėra medicininė procedūra, pagalba, o visa kita priklauso nuo gamtos, tad gimimas ir toliau lieka didžiausia paslaptimi bei stebuklu.“

Negailestingi kirčiai

Nevaisingumas – tai šeimos, gyvenančios normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojančios kontraceptinių priemonių, negalėjimas pastoti ilgiau nei vienus metus. Tai liga, kurią galima ir būtina gydyti.

„Įvairūs šaltiniai skelbia, kad porų nevaisingumą 40 proc. lemia moterų, 40 proc. vyrų sveikatos sutrikimai, 10 proc. imunologinis nesuderinamumas, o 10 proc. atvejų priežastys lieka neaiškios, – tvirtina R. Vyšniauskaitė. – Gaila, jog mūsų visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, kad dėl nevaisingumo yra kaltas palaidas gyvenimas, kontraceptinės priemonės, aptempti džinsai, siaurikės, plikos bambos ar bet kas kita. Taip, galbūt kartais tai ir yra nevaisingumo priežastys, tačiau dažniausiai visi šie dalykai su nevaisingumu neturi nieko bendra.“

Vaisingumo specialistų nuomone, dažniausios nevaisingumo priežastys yra nekokybiška sperma, ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių arba gimdos patologijos, endometriozė, dažni persileidimai, endokrininiai sutrikimai. Kartais susiduriama su retomis problemomis: hormonų, imuninės sistemos ar genetiniais sutrikimais – dėl jų kenčia ir vyrai, ir moterys. Daugumai nevaisingumo problemų turinčių šeimų pagalbinis apvaisinimas – vienintelė išeitis susilaukti vaikų.

Būti jautresniems

„O kada jūs turėsite vaikų?“, „Nejaugi karjera svarbiau nei vaikas?“, „O kodėl nenorite lėliuko?“. Štai tokie ir panašūs klausimai dažnai rėžiami nė nepagalvojus, kad šeima galbūt labai nori turėti vaikutį, tačiau susilaukti jo vis nepavyksta. Vis dėlto problema yra per daug intymi, kad apie ją pasakotų visur ir visiems.

„Daugybė tyrimų, medicininių procedūrų, chirurginių intervencijų, gydymas hormonais, pats apvaisinimas ir ilgas dviejų savaičių laukimas, kol sužinosi, ar pavyko pastoti, – vardija R. Vyšniauskaitė. – Noromis nenoromis per tas dvi savaites imi įsivaizduoti, kad jau laukiesi, nejučia galvoji, kaip tavo vaikas atrodys, koks jis bus, susikuri visą gyvenimo planą, įsivaizduoji, kaip jį sūpuosi ant rankų, glausi prie savęs... Tačiau ateina tyrimo atsakymai ir paaiškėja, kad taip laukto nėštumo nėra. Tai tikras psichologinis smūgis – juk suvoki, kad viskas, ko siekta ilgai ir sunkiai, žlugo. Kai kurios šeimos ne tik dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl psichologinio nusivylimo antram bandymui galbūt nė nesiryš. Kitos šeimos bandys dar kartą. Ir vėl tas pats – galbūt ir šįkart neužsimegs gyvybė, o gal užsimegs ir nutrūks – niekuo negali būti tikras.“

Beje, daug kas priklauso ir nuo aplinkinių. Geriausia, ką galime padaryti vaisingumo problemų turintiems žmonėms, – tai tiesiog išklausyti ir neskubėti patarti ar teisti.

Vilties prošvaistė

Daug skausmo ir nevilties, tačiau tikėjimas dovanoja stebuklų. Tai liudija ir laimingų tėvų Astos ir Vyčio Mackevičių laiškas visiems, kurie dar laukia:

„Sėdžiu, žiūriu į savo dešimties mėnesių pyplius ir galvoju, nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebetikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs...

Noras turėti vaikų atsirado tada, kai pranešė, jog aš jų turėti taip lengvai negalėsiu. Tą dieną buvo liūdna, tačiau net baisiausiame sapne neįsivaizdavau, kokį iš tiesų ilgą kelią teks nueiti. Nesu ypač motiniška, niekada nesvajojau visą savo gyvenimą pašvęsti pulkui atžalų, tačiau jausmas, kad niekada nepamatysiu, kaip atrodo mano vaikas, buvo tikrai stipriai nemalonus. Ir tai buvo tik istorijos pradžių pradžia.

Nieko tokio, aš logiškai galvoje susidėliojau, kad jeigu yra problema ir yra problemos sprendimas, reikia visko imtis tučtuojau ir siekti savo tikslo. Pavyko pastoti. Rinkome vardus, matavome miegamojo dydį, žiūrėjome, kur pastatysime vaikišką lovytę. Naujieną skelbėme visiems su didžiuliu džiaugsmu ir laime.

Ta diena buvo sausio antroji. Vizitas pas gydytoją ypatingas – prasidėjus ketvirtam nėštumo mėnesiui galima pasigėrėti rankytėmis mosuojančiu savo vaikučiu. Su vyru ėjome juokaudami ir pakiliai nusiteikę. Pamatėme mes rankytes ir kojytes, tik jos nejudėjo. Pamenu, lyg iš kokio tunelio skambantį gydytojos balsą: „Širdutė neplaka, man labai gaila.“ Toliau su manimi tarėsi dėl operacijos, o aš iš lėto grimzdau į kažkokį gilų kančios transą... Atsigavau labai sunkiai, neplanavau tokios pabaigos, nesitikėjau ir neįsivaizdavau, kad galima kone išprotėti.

Išsilaižiau žaizdas ir nutariau pabandyti vėl. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Džiaugtis prisibijojau, bet negali širdžiai įsakyti, vis tiek mintys nuplaukia svajonėmis toli toli. Visgi vaikas, tavo mažutis vaikas, jau yra ir tyliai, iš lėto auga. Pasibaigė nėštumas taip pat. Operacijos neprireikė – organizmas išsivalė pats.

Pradėjau nekęsti nėščių moterų. Pradėjau pulti žmones, kurie augina mažus vaikus. Raudodavau kiekvieną kartą, kai draugė pranešdavo apie nėštumą. Kaukdavau šuns balsu užsidariusi namie, reikalavau iš vyro kažkokio nesveiko dėmesio. Kabinėjausi ir aiškinau, koks jis nejautrus, kaip nieko nesupranta. Tik nė karto nepaklausiau, kaip dėl šitų netekčių jaučiasi jis...
Galų gale žmonės pradėjo manęs vengti – draugės pradėjo slėpti savo nėštumus. Profesinė karjera byrėjo, man niekas daugiau nerūpėjo, tik mano didelis, juodas skausmas. Pinigų pradėjo trūkti pragyvenimui, jau nekalbant apie brangų gydymą.

Vieną dieną pradėjau lankytis pas psichologę. Turiu nuoširdžiai padėkoti. Be jos pagalbos trečios mane aplankiusios tokios netekties jau būčiau neištvėrusi. Nors dabar atrodo, kad žmogus labai ir netgi labai daug gali pakelti duotos naštos, tačiau aš jau buvau pasidariusi per didelė našta ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Ties trečiu nustojusiu vystytis nėštumu baigiau gydymą. Tiesiog supratau, kad aš liksiu vienui viena. Atsivėrė akys, pradėjau galvoti, kad dėl niekaip neateinančio pas mane vaiko aš negaliu paaukoti visko, ką turiu aplink: mylinčio vyro, darbo, draugų, išsigandusių tėvų. Buvau didelis juodas vaikštantis gedulas, žmonės bijodavo net ką ir pasakyti. Nesgi AŠ svarbiausia. MAN sunkiausia.

Vieną dieną ėmiau ir supratau, kad vaikų galiu neturėti niekada. Sėdėjau su šituo supratimu ir bandžiau susidraugauti. Pavyko. Atsinaujino profesinė veikla, atsigavau, vėl sužiurau į pasaulį atmerktomis akimis. Pradėjom vėl keliauti. Kažkodėl vaikštinėdama po Jerevaną savo vyrui pasakiau, kad man gražus vyriškas vardas Pranas. Tiesiog šiaip sau. Švaria galva. Pakikenom, kad toks žmogus turėtų turėti pravardę Kranas, ir tuo baigėsi.

Grįžusi prisiminiau, kad jau metus vartoju endokrinologės paskirtus vaistus. Pasidarė smalsu, ar jie kaip nors man padėjo. Viskas tada vyko kažkaip neplanuotai ir žaibiškai – labai lengva stimuliacija, IUI (intrauterinė inseminacija) ir... vėl nėštumas. Šį kartą smegenys viską blokavo, nesijaudinau ir per daug nedžiūgavau. Pirmiausia gyvenimą skirsčiau kas dvi dienas: nuo kraujo tyrimo iki kraujo tyrimo. Jie rodė, kad viskas gerai. Tada naujiena – dvyniai. Laukiau 12 savaičių – viskas gerai. Netikėjau sėkme. 16 savaičių – vaisius pradeda visiškai maitintis iš placentos. Praneša, kad du berniukai. Bijau ir vis dar netikiu. 24 savaitės – tokius vaikučius gimusius jau bando gelbėti. Sėdėjau tada apsikabinusi savo didelį pilvą ir verkiau. Mano vaikai, mano berniukai, jie tikrai bus! Taip skirsčiau nėštumą iki pat pabaigos... 28 savaitės – visi šansai išgyventi. 32 savaitės – nemažai šansų, kad gimtų sveiki. 34 savaitės – laukimas. Tik gaila, kad nespėjau pasidžiaugti nėštumu, nes vis įsijungdavo protas: neatsipalaiduok, nes gali labai labai skaudėti...

Dabar turiu Algį ir Praną. Žiūriu į juos ir sunkiai suvokiu, kad visa šita istorija nutiko man. Jaučiuosi lyg buvusi stebėtoja, lyg ėjau šalia šitos istorijos visus ketverius metus, o dabar pradėjau gyventi.

Dabar padedu susigaudyti klaidžiuose medicininiuose ir psichologiniuose klystkeliuose draugams ir visiškai nepažįstamiems, susiduriantiems su vaisingumo problema. Žmonės, svarbiausia – netylėkit, padėkit savo skausmą kur nors, kad jo liktų kuo mažiau.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (94)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (171)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (250)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (21)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (1)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (547)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (49)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (189)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...