Su jaunąja mokslininke kalbamės likus mažiau nei dviems savaitėms iki prestižinio renginio „iGEM“, į kurį mergina vyks su dar 6 komandos draugais ir bandys išspręsti esminį genetiškai modifikuotų organizmų iššūkį. VU studentų komanda taps pirmąja iš Baltijos šalių, dalyvaujančių šiame konkurse Bostone, todėl jau devynis mėnesius prakaitą liejantys studentai pagalbos prašo ir iš visuomenės – kol kas surinkta tik pusė reikalingos sumos, kurią galite papildyti ir jūs, paspaudę šią nuorodą.
- Jūsų projektas gvildena Lietuvoje vis dar jautriai priimamą genetiškai modifikuotų organizmų temą. Kodėl pasirinkote būtent ją?
- Tikriausiai daugumai kažkur matytas ar regėtas pavadinimas: GMO. Dažniausiai šis sutrumpinimas pasitinkamas su baime, nepasitikėjimu arba netgi pykčiu, nepaisant bandymo vesti dialogo. Kadangi Lietuvoje ši tema yra pakankamai skaudi, apklausę moksleivius bei įvairius žmones, su kuriais tarėmės, nusprendėme, jog ši tematika būtų labai naudinga, ne tik projekto atžvilgiu, bet ir mūsų visuomenei.
Pirma – norint žmonėms padėti mokslu, jiems reikia pateikti suprantamą informaciją. Kas iš tiesų yra GMO, kaip jie kuriami, kokias sankcijas jiems taikomos ar kiek dirbama ir kiek patikima yra informacija, mus pasiekianti iš komercinių televizijų laidų. Kaip tik tuo metu, kai vis labiau manėme, jog imsimės šios tematikos, pasirodė viena labai nekorektiška laida apie GMO, kurio metu profesoriams net neleidžiama pasisakyti ir norint įrodyti GMO „blogį“, tikrinami nitratų kiekiai daržovėse – kas yra visiškai nesuderinami, nesusiejami faktai.
Tad pirmiausia papasakojus, kas yra genetiškai modifikuotas organizmas ar mikroorganizmas (bakterijos), kaip jie sukonstruojami ir tiesiog priminus, kaip veikia virškinimo sistema ar pasigilinus į gamtą ir reglamentavimus mokslininkams, žmonėms dažniausiai pasidaro daug aiškesnė visa sistema.
Ar suvalgysime pieno baltymą pagamintą mielėse, ar tą baltymą gausime su pienu – klausimas tik kaip gerai kartu gaunamus vitaminus ar mineralines medžiagas įsisaviname. Be to, pieno baltymo genai kažkaip neįlenda – nevyksta atvirkščias procesas mūsų skrandžiuose ar žarnynuose – iš baltymo nepagaminamas genas, o ir įdėtus į GMO genus mes taip pat suvirškiname. Tad didžiausią problemą matėme GMO panaudojime aplinkoje – gamtoje. Bakterijos yra nepakeičiami fabrikėliai, kuriems galiausiai reikia tik maisto – visi resursai! Tad jei galėtumėme laisvai naudoti GM bakterijas gamtos: vandens telkinių ar miško pakločių teršalų valymui, nuotekų valymui, pavojingų cheminių medžiagų detekcijai ar net norimų medžiagų į aplinką sintezei – galėtume „užvaldyti rinką“.
Tad sugalvojome sukurti visiems naudojantiems populiariausią GM bakteriją: E.coli, padėti sukurdami sistemą, kuomet ląsteles, paimtas iš laboratorijos, mūsų sistema nužudytų ir nebeleistų daugintis po tam tikro laiko. Taip iš vidaus, kiekvienoje ląstelėje būtų mechanizmas, kuris sustabdytų visiškai šių GM bakterijų plitimą. Tai sujungia ir anti-GMO, ir pro-GMO judėjimus. Vieniems užtikriname saugumą, kitiems – įgaliname jų nuostabius įrankius.
- Ką jau pasiekėte?
- Biotechnologiniai darbai su gyvomis sistemomis tuo ir žavūs, jog dažnai negali nuspėti naujai kontstruojamos sistemos. Žinoma, tokie netikėtumai būna pradiniuose žingsniuose, todėl prototipo konferencijoje tikrai dar negalėsime pristatyti. Būtent šiomis dienomis atliekami eksperimentai ir parodys, kiek spėjome padaryti ir kiek nuspėjome reikalingų sąlygų mūsų sistemos veikimui. Kaip kiekviename darbe laboratorijoje susidūrėme su įvairiais iššūkiais, kurie kainuoja brangų laiką. Tačiau genus pagal reikalavimus spėjome pakeisti (tam, jog būtų patogiau naudojami kitiems mokslininkams, iGEM reikalavimas) ir jie jau patalpinti informacinėje sistemoje. Taip pat juos paruošėme ir įdėjome į ląsteles. Tad galutinis eksperimentas parodys ar viskas potencialiai veiks, taip kaip tikėtasi. O kad ir kaip veiks – tai bus žavu, nes gi niekada dar niekas šitokio bandymo neatliko. Patiems prisiliesti prie savų ir naujų, niekieno neliestų hipotezių yra tiesiog nuostabu.
- GMO tema Lietuvoje - aktuali, kontraversiška ir kelianti daug diskusijų. Kokios pozicijos laikosi jūsų komanda šiuo klausimu? Ar yra vien juoda ir balta?
- GMO tema siekiame likti neutralūs. Tokia pozicija tikriausiai yra visada teisingiausia. Truputį gaila, jog dėl žinių ir supratimo stygiaus visuomenė yra dažnai kardinaliai nusiteikus į juodąją pusę ir vos išgirdę GMO nieko kitko nebegirdi, nei vieno argumento. Todėl kartais mūsų atstovaujama pozicija traktuojama kaip propaguojanti GMO. Mes tiesiog sakome, jog yra sričių ir situacijų, kuomet GMO gali būti ypatingai naudingi. Jei reikėtų afrikiečiui dykumėjančios vietos gyventojui rinktis ar mirti, ar gauti maisto vien dėka GMO augalų, ištveriančių ypatingą sausrą, tikriausiai dilema būtų lengvai sprendžiama. Tačiau biotechnologiniai sprendimai dažnai gali būti daug efektyvesni, pigesni ir žalesni nei chemijos pramonės pasiūlymai.
- Atlikote apklausą apie žmonių požiūrį į GMO. Ką pastebėjote?
- Apklausos metu stengėmės, jog būtų kuo įvairesnių amžiaus grupių, įvairų išsilavinimą turinčių žmonių. Net kartais prašėme kolegų nepildyti, tam, kad nesusidarytų gamtamokslinio išsilavinimo „fono“ ir matytume tikrąją imtį. Nustebome, bet GMO produktus žmonės visai priimtų. Vertinimo skalėje nuo 1 (visiškai ne) iki 5 (visiškai taip, mielai), respondentų atsakas yra apie 3 – 3,4 balo. Tačiau švietimo šioje srityje labai trūksta. Nors žmonės žino pagrindinius, dažniausiai JAV naudojamus GM produktus, kuomet paprašėme įvardinti savo labiausiai keliantį nerimą dėl GMO ar baimę – gavome labai įvairių ir įdomių atsakymų. Bėda ne tame, kad žmonės būna nusistatę labai prieš – bėda tame, jog žmonės pasitiki geltonąja spauda, komercinėmis televizijos laidomis ir , kas keisčiausia, dalis nepasitiki mokslininkais.
Tada atsiranda baimių ar problemų iš fantazijos sričių, kaip pvz. tikriausiai visi yra girdėję terminą „Frankenšteino maistas“. Nėra jokių duomenų, moksliškai, o ne grožine literatūra grįstų, jog GM maistas ar kiti produktai sukeltų šitokius sutrikimus.
- O kuo ypatingas konkursas iGem ir jūsų komandos dalyvavimas jame?
- iGEM konkursas yra didžiulis mokslinis konkursas, apimantis įvairias grupes: nuo moksleivių kategorijos, bakalauro studentų iki 23 metų ir, žinoma, visų vyresnių – jau baigusių savo studijas. Šis konkursas kilo MIT‘e (Bostonas, JAV), garsėjančiame savo pasiekimais ir inovacijomis. iGEM buvo elektronikos inžinieriaus, kuris susidomėjo molekuline biologija ir norėjo pažiūrėti į ląstelę lyg mažytį kompiuteriuką. Todėl pats konkursas apima įvairiausius projektus – nuo biotechnologinių iki programinės įrangos, duomenų bazių ar net prietaisų, skirtų sintetinei biologijai kūrimo.
Komandoje esame 7 Vilniaus universiteto studentai. Kvietėme visus norinčius prisijungti, tačiau atsirado tik gamtamokslinės srities studentų, todėl savaime mūsų projektas ir negalėjo būti kitoks, tik biotechnologinis. Mes visi mokomės molekulinės biologijos, biochemijos ar genetikos studijų programas. Nors vieni vos mėnesį šią vasarą padirbę laboratorijoje, kiti – virš trijų metų, tačiau visi nuo pat pradžių degėme noru išanalizuoti ankstesnius projektus, sužinoti, pasisemti idėjų iš mokslinių sintetinės biologijos straipsnių ir taip maloniai bendraujančių profesorių.
- Kaip atrodo jūsų laikas kartu?
- Pirmiausiai, mūsų komandą be manęs dar sudaro Mykolas Bendorius, Danielius Dvareckas, Šarūnas Tumas, Ieva Rauluševičiūtė, Ieva Savickytė ir Barbora Bajoinaitė. Iš pradžių, ruošdamiesi konkursui, susitikdavome kas savaitę ar dažniau. Atlikdavome namų darbus: analizuodavome buvusius iGEM projektus – kurių per vienus metus būna apie 200, o konkursas tęsiasi jau ne vienus metus... Tada skaitydavome mokslinius straipsnius, jog sužinotume, kas jau yra nuveikta sintetinėje biologijoje – kaip žinote, nei vienas nesame būtent šios srities studentas. Susirinkę pristatydavome ką naujo sužinojome, pagalvodavome ar galėtume pratęsti ar kažko pasiimti iš šio projekto. Taip pat papasakodavome įvairiausias kilusias idėjas – ar skaitant straipsnį, ar plaunant indus, ar važiuojant troleibusu. Visada ši užduotis būdavo mūsų galvose.
Po to prasidėjo susitikimai su profesoriais ar dėstytojais, jų konsultacijos – kas realu ar nelabai, kas įdomu, o kas ne – galbūt kažkas jau atlikta, bet mes tik neradome informacijos? Na, o jau turint potencialias kelias galutines idėjas, pavasario viduryje pradėjome rėmėjų paieškas, kurios užėmė daug mūsų laiko iki pat liepos galo. Ir dabar vis dar tikimės visuomenės palaikymo sutelktinio finansavimo forma. Be viso šito – lankydavomės mokyklose, įvairiuose renginiuose, parodose ar nes specialiai mums skirtuose Verslios Lietuvos renginiuose ir darydavome pranešimus apie sintetinę biologiją, reikalingas technologijas, GMO ir mūsų idėjas bei jų reikalingumą. Visada norime pabrėžti, jog norime nešti kartu su savimi Lietuvos vardą.
Mes tokia biotechnologinė šalis – todėl norime, kad visi žinotų, paėmę „Fermento“ ar dabar „Thermofisher Scientific“ reagentą ar restriktazę (fermentas) – ir žinotų, jog tai iš Lietuvos ir žinotų, kur ši vieta. Be viso šio darbo, nuo vasaros, kuomet dauguma apsigynėme savo bakalaurinius ar kursinius darbus, prasidėjo darbai laboratorijoje.
Dabar dauguma komandos narių sėdi ir rašo. Daugiau nei bakalaurinį čia reikia parašyti! Visos komandos turi savo internetinius puslapius – ten reikia pateikti visą informaciją: kiekvieną protokolą, projekto aprašymą, santykius su visuomene, visas veiklas ir t.t. Be visa ko, nepamirštant mūsų draugų socialiniuose tinkluose, kuriuos taip pat reikia kas kurį laiką atnaujinti ir pagalvoti, kas visuomenei yra suprantama, ir kas įdomu. Tad darbo yra ne tik laboratorijoje (o jo ten yra tikrai daug), bet ir už jos ribų. Jis yra labai įvairus todėl nenusibosta. Mokslininko darbas tikriausiai yra labiausiai kantrybės reikalaujantis. Dažnai paklausus kolegų kaip sekasi – atsakoma: kaip visada, niekas nesigauna. Tačiau tas džiaugsmas, kuomet pavyksta norimas rezultatas, arba suprantamas naujas mechanizmas, arba... daugybė kitų situacijų – visa tai neapsakomai žavu.
- Indiegogo platformoje ieškote papildomo finansavimo. Kam jo reikia ir kaip sekasi rinkti pinigus?
- Pirmiausia, iGEM konkursas yra labai brangus. Tikrai nemanau, jog Lietuva kada nors turėtų dvi komandas, kaip kai kurios šalys. Pradinis sunkiausias žingsnis yra gauti 4000 dolerių finansavimą vien komandos registracijai iki kovo mėnesio. Tuo metu dažniausiai neturima nei idėjos, nei nusistovėjusios struktūros – o jau reikia kažką įtikinti, jog esi vertas šio finansavimo. Už šį pasitikėjimą esame be galo dėkingi Vilniaus universitetui, taip pat už pagalbą gamtos mokslų fakultetui. Gavome labai stiprų mūsų akademinės bendruomenės palaikymą, todėl daug labiau tikėjome šio dalyvavimo svarbumu. Po to sekė didžiosios išlaidos: reagentai, įvairūs rinkiniai reakcijų vykdymui bei didysis iššūkis: finansavimas didžiajai konferencijai „Giant Jamboree“.
Šioje konferencijoje, kiekvienam komandos dalyviui yra mokestis apie 700 dolerių bei pridėkite dar lėktuvo bilietus. Tačiau sėkmingai iki liepos galo susirinkome reikalingus pinigus prašydami paramos iš įvairių įmonių. Labai esame dėkingi generaliniams rėmėjams „Thermofisher scientific“ bei „Neurotechnology“, kurie padėjo šias problemas išspręsti. Gavome ne tik finansinės paramos bet ir patarimų: „Thermofisher scietific“ darbuotojai taip pat įsitraukė mums planuojant eksperimentus, padėjo atlikdami patikrinimui būtinas sekoskaitos reakcijas, taip pat – tiesiog jautėme palaikymą iš jų visą šį laikotarpį.
Be didžiųjų išlaidų visada atsiranda mažesnių, pvz. marškinėliai ir jų siuvinėjimas, stendinio pranešimo paruošimas, kelionės į mokyklas įvairiuose Lietuvos miestuose, įvairios smulkmenos mums padėjusiems. Kadangi mes negauname jokio užmokesčio už šį 9 mėnesių darbą, džiaugiamės kiekviena parama sutelktiniame finansavime – šios lėšos ir padės padengti tas mažesnes sumas.
Galbūt ir keista, tačiau gerokai daugiau mus paremiančių yra būtent mums nepažįstami Amerikos lietuviai: filantropijos tradicijos matyt ten gilesnės. Tikrai ne šimtais dolerių visi remia, bet stengiasi prisidėti ir mato tokių konkursų ir Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje svarbą. Ačiū jiems! Ačiū, žinoma, ir mūsų vadovui prof. Virginijui Šikšniui.
- Jūs - jaunieji mokslininkai – kokią ateitį matote? Ar siejate ją su Lietuva?
- Mums vis dar nejauku kai į mus kreipiasi – jaunieji mokslininkai, bet matyt visuomenės akyse tokie esam... Kolkas visi komandos nariai planuoja tęsti savo mokslinę karjerą. Iš 7 komandos narių, šiemet bakalauro studijas baigėme 4: du molekulinę biologiją ir du biochemiją. Trys iš jų išvykstame tęsti magistrantūros studijas Londone, Lione ir Kopenhagoje, o vienas – šiek tiek keičia kryptį ir bandys įsitvirtinti informatikos magistrantūroje. Jau dabar šį komandos narį labai „graibsto“ įvairūs mokslininkai ir įmonės: visiems reikalingas žmogus, puikiai suprantantis abi puses – informatiką ir biochemiją. Išvykstantieji – žinoma nori grįžti ateityje į Lietuvą. Dabar kursis Jungtinis gyvybės mokslų centras, Versli Lietuva atkreipė dėmesį į gyvybės mokslų potencialą ir vis daugiau dėmesio susilaukia būtent ši sritis.
Galbūt kai grįšime, bus ne tik daug vietų, kur dirbti – kaip dabar, bet ir geresnės sąlygos daryti mokslą. Valstybinį finansavimą palikime nuošalyje – matyt, mokslas yra prabangos šaliai prekė, o kol kas dar to negalime sau leisti. Belieka tik džiaugtis, jog esame Europos Sąjungoje, ir bendradarbiaudami su kitomis šalimis galime gauti tarptautinį finansavimą. Tad žiūrint kaip keisis situacija ir kiek labai pradės šaukt tėvynės ilgesys – po tiek laiko ir grįšime. Bet kad anksčiau ar vėliau norime grįžti – tai faktas. Taigi turbūt nerasime nei vieno profesoriaus pasaulyje, kuris būtų neiškėlęs nei keletui metų iš savo gimtinės kojos.
Mokslas žavus, jis svarbus tarptautiniu mastu, todėl ir tarptautinės patirties reikia visais gyvenimo periodais. Todėl iGEM – vienas pirmųjų mūsų visų žingsnių į tarptautinę erdvę ir prestižinė patirtis.
