Toks atradimas yra ypatingas tuo, kad mokslininkai tikisi, jog panašiai bendrauja ir kiti virusai. Jeigu tai tiesa, galima tikėtis, kad bus sukurtas vaistas, padėsiantis įveikti net ir tokius siaubingus virusus kaip ŽIV.
O viskas prasidėjo tuomet, kai mokslininkas Rotemas Sorekas iš Weizmanno mokslo instituto ir jo kolegos ieškojo „bakterijų plepėjimo“. Jie tyrinėjo, kaip virusai puola tam tikros rūšies, vadinamos Bacillus subtilis, bakterijas, ir jie žinojo, kad, esant tam tikroms situacijoms, tos bakterijos bendravo tarpusavyje.
Šis procesas vadinamas „kvorumo jutimu“ ir padeda bakterijoms kontroliuoti savo elgesį, priklausomai nuo aplinkui esančių kitų bakterijų. Šis procesas yra labai svarbus nusprendžiant, tarkime, kada patogeninė bakterija nusprendžia surengti ataką prieš savo šeimininką ir galiausiai išsivysto liga. Tačiau mokslininkai nustatė, kad tarpusavyje komunikuoja ne tik bakterijos, bet ir virusai.
Virusai puola bakterijas dviem būdais. Dažniausiai jie patenka į bakterijos ląstelę, perima jos kontrolę ir ima daugintis tol, kol ląstelė sprogsta ir žūsta. Tačiau kartais jie paprasčiausiai išvirkščia savo genomą į bakteriją ir laukia tinkamos aplinkos, kad vėliau pabustų ir imtų daugintis.
R. Soreko hipotezė buvo ta, kad atsižvelgiant į tai, kaip dažnai virusai puola B. Subtilis bakterijas, galbūt šios bakterijos sukuria būdą perspėti kitas bakterijas apie prasidėjusią ataką. Mokslininkas įleido phi3T virusą į kolbą su B. Subtilis bakterijomis. Kaip ir buvo tikėtasi, virusas sunaikino daug bakterijų.
Siekdamas nustatyti, ar atakos metu vyko koks nors cheminis signalizavimas, R. Sorekas perfiltravo mišinį ir pašalino bakterijas bei virusus – paliko tik baltymus. Vėliau jis perpylė baltymų mišinį į kolbą, kurioje buvo B. Subtilis bakterijos. Jo nuostabai, šį kartą, kai jis įleido phi3T virusą, virusas elgėsi kitaip. Užuot naikinęs bakterijas, kaip praėjusį kartą, jis įšvirkštė dalį savo genomo į bakterijas.
Tai reiškia, kad ne bakterijos kalbėjo tarpusavyje, o kažkas buvo baltymų mišinyje, kas paskatino virusą keisti savo atakos pobūdį. R. Sorekui tai buvo mįslė ir jis turėjo rasti atsakymą.
Po daugiau nei dvejus metus trukusių baltymų masės tyrinėjimų, mokslininkas žurnale „Nature“ paskelbė, kad jo komanda nustatė baltymą, kuris padeda virusams komunikuoti. Jį mokslininkai pavadino „arbitrium“, kas lotyniškai reiškia „sprendimas“.
R. Sorekas mano, kad kai „arbitrium“ kiekis išauga iki tam tikro lygio, virusai keičia savo strategiją ir nebežudo bakterijų, bet užkrečia jas savo genomu. „Tai daug ką paaiškina, – sakė Otago universiteto atstovas Peteras Fineranas. – Jeigu virusui trūksta šeimininkų, jis riboja naikinimą ir sėdi tyliai ir laukia, kol šeimininkų vėl padaugės.“
Labiau intriguojantis faktas yra tas, kad R. Sorekas nustatė daugiau į „arbitrium“ panašių baltymų tipų. Kai phi3T virusai įšvirkščia savo genomus į B. Subtilis bakterijas, jie taip pat kopijuoja DNR kodą, kuris reikalingas gaminti „arbitrium“. Kai R. Sorekas panagrinėjo kitų Bacillus bakterijų genomus, jis aptiko daugiau nei 100 unikalių DNR nuokarpų, kurios buvo panašios į „arbitrium“ baltymo DNR nuokarpas. Taigi, labai tikėtina, kad kiti virusai taip pat naudoja cheminį signalizavimą ir taip bendrauja.
Nors virusai yra primityviausia gyvybės forma, jie kasmet užkrečia ir padaro žalos milijonams žmonių. Galimybė suprasti virusų bendravimą domina daugelį mokslininkų, nes tai leistų sukurti vaistus, kurie kovotų su tokiais virusais.
