Gyvenimas taip surėdytas, kad šiandien neįveikiamu atrodantis išbandymas, žvelgiant į jį iš metų tolumos, pasirodo jau ne toks ir baisus. Dar labiau, manau, kad man pasisekė, nes pavyko anksti įtarti ligą. Juk kalbant apie vėžį, ligos stadija ir tinkamai parinktas gydymas, – dvi svarbiausios sėkmingo sveikimo sudedamosios dalys.
Išgelbėjo…. žurnalas
Labai gerai atsimenu, kaip aptikau darinukus krūtyse. Tai buvo 1998-ųjų gruodžio mėnuo. Visada prieš miegą skaitydavau knygas, žurnalus. Viename jų sudomino straipsnis „Kaip moterims pasitikrinti krūtis?“. Pagalvojau, gal verta pabandyti ir, gulėdama lovoje, pagal straipsnyje nurodytas rekomendacijas pakišau po mentėmis pagalvėlę, vieną ranką pakeliau virš galvos ir pirštų pagalvėlėmis ėmiau tirti krūtinę. Mano didelei nuostabai, ir vienoje, ir kitoje krūtyje radau guzelių. Pasidarė neramu. Esu žmogus, kuris viską stengiasi išspręsti greitai ir jokių neaiškumų savieigai nepalieka. Tad, ilgai nelaukdama, nuvažiavau į onkologinę ligoninę. Tuomet man buvo 45-eri.
Gydytojas padarė mamogramą ir nuramino – nieko blogo nėra. Tačiau pasiūlė ateiti dar kartą, po 3 mėnesių. Perklausiau: „Ar būtina?“. Atsakė: „Nebūtina, bet rekomenduojama“.
Trys mėnesiai prabėgo greitai. Svarsčiau: ar verta važiuoti į ligoninę ir gaišti laiką? Tuo metu padėdavau dėl cukrinio diabeto apakusiai seseriai. Manau, kad ir ji suvaidino tam tikrą vaidmenį, kad nepatingėčiau ir antrą kartą nuvažiuočiau pasitikrinti. Mat sesei irgi reikėjo į tą pačią ligoninę.
Kartu ir nuvykome. Vien dėl savęs galbūt ir nebūčiau važiavusi, juolab kad gydytojas buvo paskyręs vaistų, nuo kurių pradingo kone visi guzeliai. Telikęs buvo vienas, kuris, beje, ir pasirodė „piktas“.
Įsikniaubusi į sesę verkiau
Šį kartą patekau pas gydytoją Audronę Lukšytę, kuriai esu be galo dėkinga. Gydytoja atliko biopsiją – paėmė gabalėlį audinio iš to vienintelio likusio guzelio. Rezultatas – I stadijos krūties vėžys. Nesugebėjau suvaldyti emocijų ir apsiverkiau gydytojos kabinete. Ji ramino, kad stadija nepažengusi, kad labai didelė tikimybė visiškai pasveikti. Bet tuo metu manęs tai neguodė. Menu, kaip ėjau koridoriais įsikniaubusi į aklą sesę, o ašaros riedėjo skruostais. Kodėl liga nebuvo nustatyta iš karto, pirmo apsilankymo metu? Juk net 0 stadijos vėžys surandamas ir gydymas tada daug lengvesnis.
Konsultavausi dėl ligos su giminėmis, kurie dirba medicinos srityje, jie irgi ramino, kad stadija ankstyva, todėl viskas bus tvarkoje. Bet vėžys yra vėžys, visi žinome, kokia tai sunki liga ir kad ne visada prognozės išsipildo.
Savijauta buvo baisi, o labiausiai nerimavau dėl dukros, kuriai tebuvo dešimt metų. Didžiausias mano noras pasveikti ir gyventi buvo susietas su dukra. „Turiu ją užauginti, negaliu jos palikti“, – tokios mintys nuolat sukosi mano galvoje.
Viena bėda nevaikšto
Yra bėdų, kurios ateina pačios, yra bėdų, kurias atneša žmonės. Po to, kai diagnozavo I stadijos krūties vėžį, buvo rekomenduojama nedelsiant operuotis. Kone kitą dieną atsiguliau į ligoninę, į kurią pasiėmiau ir visas savo santaupas. Palatoje buvome dviese. Kartu nuėjome pusryčiauti. Per pusryčius palatos draugė įspėjo: „Nepalik pinigų spintelėje. Nešiokis su savimi“. Grįždama iš valgyklos galvojau, kad pasiimsiu piniginę ir laikysiu ją saugiai, daugiau palatoje nepaliksiu. Deja, saugoti jau nebuvo ko.
Liga išvargino emociškai, buvau lengvai pažeidžiama, jautriai reagavau į bet kokią smulkmeną, o šis smūgis visiškai manę sugniuždė. Verkiau ir negalėjau nurimti. Nuo ašarų ištino nosis, atsirado pūlinys. Dar viena bėda – gydytojai atsisakė operuoti, kol nesugijo pūlinys. Kitą dieną išleido į namus. Operaciją teko atidėti kelioms savaitėms.
Dabar galvoju, kad galbūt tam, kuris paėmė pinigus, jų labiau reikėjo. Užtat man likimas padovanojo gyvenimą – juk po vėžio diagnozės praėjo jau 18 metų: gyvenu ir liga neatsinaujina. Jau ir dukrą užauginau, ir anūką turiu.
Tikėjau gydytojais, jų paskirtu gydymu ir tai padėjo sveikti
Kai sugijo nosis ir buvau išoperuota – pašalino dalį krūties – paaiškėjo, kad sergu II stadijos vėžiu. Manau, kad nervinis sukrėtimas dėl vagystės, taip pat operacijos atidėjimas dėl pūlinio turėjo įtakos tam, kad liga greitai progresuotų. Kartais pagalvoju, kas būtų, jei laiku po ranką „nepakliūtų“ žurnalas…
Gydytojai įspėjo, kad gydymas bus ilgas ir varginantis. Operacija buvo atlikta 1999-ųjų gegužę, po to vyko reabilitacija Druskininkuose, vėliau 6 kursai chemoterapijos, spinduliai. Labai sunkiai pakėliau chemoterapiją. Be proto pykino. Todėl net paskutinio kurso atsisakiau. Pasakiau, geriau mirsiu, bet daugiau kentėti jau nebegaliu…
Iš kitos pusės, labai tikėjau gydymu, kad jis padės. Tam buvo ir objektyvių priežasčių. Pvz., mano kraujas labai gerai reagavo į vaistus.
Natūralu, kad žmonės, sergantys sunkia liga, dalijasi savo patirtimi, teiraujasi apie kitoms moterims skirtus gydymo būdus, lygina, ką gauna jos pačios. Natūralu, ir nerimauti dėl to, ar tinkamai parinktas gydymas. Ligoninėse išsikalbama, susirandama likimo draugių. Taip netyčia sužinojau, kad yra galimybė pasikonsultuoti su Vokietijos specialistais. Įvertinę mano duomenis, jie nustatė, kad man parinktas pats tinkamiausias ir veiksmingiausias gydymas.
Vėžys – giminės liga
Polinkis sirgti onkologinėmis ligomis persiduoda genetiškai. Mano šeimoje trims broliams teko išgirsti vėžio diagnozę. Du jau mirė tesulaukę 68-erių. Dar vienas, kuriam tiesiosios žarnos vėžys nustatytas anksčiau nei man, ačiū Dievui, gyvena. Taip pat ir pusseserės gyvenimą patrumpino gimdos kaklelio vėžys. Dukra žino apie vėžio paveldėjimo riziką. Jau tikrinosi pas tą pačią gydytoją A.Lukšytę. Būtinai nuolat tikrinsis ir ateityje.
Gimiau po laiminga žvaigžde
Krūties vėžys – ne paskutinė rimta liga, kuria teko sirgti. Praėjus metams po krūties vėžio operacijos, buvo pašalinta gimda su visais priedais. Gydytojai aptiko miomą, tačiau dėl to, kad buvo rasta piktybinių ląstelių krūtyje, konservatyvaus gydymo nesiūlė, iš karto rekomendavo operuoti.
Menu, kaip operacijos išvakarėse gydytojas paklausė: „Palikti gimdos kaklelį ar pašalinti?“. Nustebau. Gydytojas manęs klausia! Tai jis turėtų žinoti, kaip geriau! Pasidomėjau – kokia kaklelio funkcija? Išgirdau: „Seksualinė“. „Jei tik tokia, galima drąsiai operuoti, gyvybė svarbesnė“, – pasakiau chirurgui.
Po operacijos atėjęs į palatą gydytojas pasakė: „Gimėte po laiminga žvaigžde. Ištyrus gimdos kaklelį aptiktas 0 stadijos vėžys“. O jei bučiau pasakiusi, paliekam… Geriausiu atveju vėžys būtų aptiktas I ar II stadijos, o tada vėl tektų iškentėti sunkų ir vaginantį gydymą: chemoterapija, spindulinį gydymą. O dabar, kai vėžys 0 stadijos, pakako vien operacijos. Turbūt tikrai po laiminga žvaigžde gimiau!
Gydžiausi viskuo – neignoravau ir netradicinių metodų
Daug metų dirbau knygyne, o kai susirgau dirbau leidykloje. Problemų darbe dėl ligos nebuvo. Nors sutikdavau ir keistų žvilgsnių, nusistebėjimų, tarsi, jau manęs pamatyti ir nesitikėdavo.
Tais sunkiais mano gyvenimo metais 1999-2000-aisiais teko išgyventi ir nerimo, ir depresijos, ir nevilties akimirkų. Tačiau, dabar galvoju, kad dažniausiai vis dėlto buvau nusiteikusi pozityviai. Labai padėjo sesuo, kiti giminės. Domėjausi savo ligą, bendravau su kitomis moterimis, kurioms teko praeiti tą patį gydymo kelią. Pasinaudodavau jų patarimais, geriau ir papildų, ir žolelių, ir net stipraus gėrimo po šaukštą. Konsultavausi pas žinomą fitoterapeutą J.Ruolia. Žodžiu, tikrai dariau viską, kad tik pasveikčiau. Didelį dėmesį skyriau mitybai. Gydytoja A.Lukšytė liberaliai žiūrėjo į mano papildomus gydymosi būdus, griežtai nedrausdavo. „Jeigu manote, kad padės, vartokite“, – sakydavo ji.
Kodėl susirgau – nesikankinau
Žinau, kad daug kas svarsto: Kodėl susirgau? Už ką tai man? Nesikankinau, labiau galvojau, kaip pasveikti, o ne už ką ir kas manę baudžia. Nors, kaip gyvenimas vėliau parodė, mano liga nebuvo jokia bausmė. Priešingai laiku nustatyta, kad ir labai pavojinga, ji dovanojo gražų gyvenimą.
„Esate sveika. Dabar ir mano, ir Jūsų tikimybė susirgti onkologine liga yra vienoda“, – kaip smagu buvo girdėti šiuos gydytojos žodžius. Tikiu, kad pasveikau, tačiau ir ligai nepalieku šanso.
Tvarkingai tikrinausi visada: pradžioje kas mėnesį, po to – kas tris, kas pusę metų, o dabar kartą per metus.
Kasmet važiuodama atlikti kraujo tyrimo dėl vėžinių ląstelių, jaučiuosi ramiai. Per tiek metų onkologinė ligoninė tapo kone antrais namais. Visada esu nusiteikusi pozityviai. Drauge netiki. Sako, kad turėčiau nerimauti, antraip kam tada važiuoti, jei esu tikra, kad sveika. „Kad tai būtų parašyta juodu ant balto“, – atsakau. Visoms moterims palinkėčiau nepatingėti ir pasitikrinti. Kalbant apie vėžį, svarbiausias žodis yra „nedelsk“.
Iš kitos pusės, dabar ir mirti ne baisu. Visi esami mirtingi. Mano dukra jau pati augina sūnelį, kuriam jau metukai.
Liga pakeitė mane. Dabar į visas negandas žiūriu labai ramiai ir sakau: „Kad tik tokios bėdos būtų“. Kitaip sakant, palyginti su vėžio liga visi kiti su sveikata ir gyvybe nesusiję gyvenimo išbandymai yra tikrai įveikiami. Sveikas žmogus susidoros su visais sunkumais.
Daugiau vėžio dienoraščių rasite čia.
Svarbu laiku aptikti
Krūties vėžys yra dažniausia moterų onkologinė liga, Lietuvoje dažniausiai diagnozuojama 45-69 metų amžiaus grupėje. Vidutiniškai mūsų šalyje per metus šia liga suserga iki 1500 moterų. Nėra žinoma, kaip išvengti šios ligos, todėl labai svarbu ją diagnozuoti kuo anksčiau. Ankstyva diagnostika, laiku pradėtas gydymas yra labai svarbus, siekiant gerų gydymo rezultatų.
Trumpai apie krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programą
Ši programa yra skirta moterims nuo 50 iki 69 metų imtinai, kurioms kartą per 2 metus gali būti atliekamas mamografinis tyrimas. Gavus šeimos gydytojo siuntimą atlikti mamografinį tyrimą, galima iš anksto užsiregistruoti (atvykus arba telefonu) mamografijos įrenginį turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje, atliksiančioje tyrimą. Tyrimo rezultatus praneša šeimos gydytojas, gavęs juos iš mamogramas vertinančios įstaigos.
