Apie priemones, kurios padėtų išvengti nugaros skausmų, pasakojo sporto medicinos gydytoja Erneta Kacienė.
- Kodėl pavasarį padaugėja besiskundžiančių nugaros skausmais?
- Nugaros skausmais žmonės skundžiasi visus metus. Paūmėjimas labiau susijęs su tuo, kad pavasarį žmonės pradeda aktyviau judėti. Žiemą nieko neveikę atidaro lieknėjimo sezoną, pradeda bėgioti, lankyti sporto klubus, todėl tendencija kiek sustiprėja.
Svarbu skirti patologiją ir disfunkciją, jas nustatyti gali tik specialistai. Kalbant apie disfunkcijas, paaštrėjimai dažniausiai pasireiškia dėl raumenų disbalanso, mitybos pokyčių, tingaus gyvenimo būdo. Rudenį jų pasitaiko mažiau, nes vasarą žmonės daugiau juda. Po žiemos disfunkcijos paūmėja.
- Ką daryti, jei skausmas nepraeina?
- Šeimos gydytojai ar kineziterapeutai pirmiausia turi atskirti patologiją nuo disfunkcijos. Jei yra rimta, ūmi patologija (išvarža, trauma ir pan.) reikia konsultuotis su specialistu ir gydytis. Taikomas pasyvus gydymas: manualinės terapijos metodai, fizioterapija, kartais prireikia net chirurginio įsikišimo. Disfunkcijos gydomos pratimais, svorio ir mitybos korekcija.
Pratimai turi padėti atstatyti sąnarių judumą. Žmonės, suvokiantys savo kūną, gali mankštintis savarankiškai. Kitiems geriausiai pasitarti su kineziterapeutu ar sporto specialistu ir sužinoti, kur trūksta amplitudžių ir judesių. Reikėtų išjudinti sustingusias vietas, specialistas gali patarti, kaip jas optimizuoti. Paskui žmogus gali dirbti savarankiškai.
Klystate, jei manote, kad yra stebuklingų žolelių. Nėra nei stebuklingų pratimų, nei stebuklingo sporto, tinkančių visiems. Dažniausiai siūloma užsiimti joga, plaukioti baseine. Viskas priklauso nuo žmogaus motyvacijos, nusiteikimo dirbti, klausyti specialistų patarimų.
Žmogaus kūnas sutvertas judėti: jei per ilgai užsisėdime, kyla disfunkcijų ir patologijų.
- Siūloma sportuoti, judėti, tačiau ravint daržą ar dirbant kitus buities darbus dažnai „surakina“ nugarą. Kodėl judėjimas nelygu judėjimui?
- Pagrindinė problema yra raumenų disbalansas. Visi raumenys turi būti subalansuoti. Žmonės linkę sėdėti susilenkę, parietę kojas, rankas, todėl raumenys, turintys tiesti ir stabilizuoti kūną, nustoja dirbti. Statinė poza padeda vystytis nugaros ir stuburo problemoms. Jei žmogus, turėdamas tokias disfunkcijas, po žiemos puola bėgti, važiuoti dviračiu, įninka darbuotis sode, kerta krūmus, kasa žemę, vienu kartu nori išplauti viso namo langus, gali būti „suriestas“, nes organizmas neatlaiko tokio krūvio. Dažnas nesuvokia savo galimybių.
Geriausia prevencinė forma galėtų vadintis „ruošk roges vasarą“. Jei nori, kad pavasarį ar vasarą neištiktų šios problemos, rudenį ir žiemą žmogus turi judėti.
- Kokios priemonės taikomos esant disfunkciniam sutrikimui?
- Pagrindinė priemonė – pasyvi kineziterapija. Kartais naudojama elektrostimuliacija, padedanti subalansuoti raumenų jėgą ir numaldyti įtampą.
Žmogų reikia išjudinti pasyviai, paskui pradėti aktyviąją kineziterapiją, išmokyti dirbti su savimi. Pacientai ateina ne tik pasyviai kineziterapijai: kalbame apie mitybą, stresą, bandome galvoti, kodėl kilo problemos, aiškinamės, ar nėra kitų patologijų. Stuburui itin kenkia negatyvios emocijos, perteklinė mityba, statinis stovėjimas ir sėdėjimas. Civilizacijos rykštė – vaikai vežami į mokyklas automobiliais, savo kojomis beveik nevaikšto, nuo to viskas ir prasideda.
Fizinio lavinimo ugdymo nėra, judesių kultūros nemokoma. Anglijoje teko susidurti su trejų−ketverių metukų vaikais, kurie jau mokomi judesių kultūros, kaip taisyklingai atlikti mankštą. Pirmiausia įdiegiami tam tikri įgūdžiai, kad vaikas mankštintųsi savanoriškai, skatinamas noras net per atostogas tai daryti. Maži vaikučiai padaro tai, ko mūsiškiai nesugeba atlikti net baigę mokyklas. Tai – didelė mūsų kūno kultūros lavinimo spraga.
Džiugu, kad atsiranda savanorių, kurie buria grupes ir moko bėgioti, paaiškina, kokios klaidos daromos. Svarbu tai žinoti, nes kai prasidėjo maratonų bumas, nespėjome gydyti nugarų, klubų ir kelių. Tai – didžiulė ir vis dar neišspręsta problema. Žmonės, neturėdami minėtos judesių kultūros ir nejausdami savo kūno, bėga, daugiausia dėmesio kreipdami į naujus sportbačius ir šviečiančią aprangą.
Nesuvokia, kaip bėga ar kokia yra žmogaus biomechanika. Klaidingai manoma, kad jei moku vaikščioti, tai mokėsiu ir bėgti. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse šie dalykai yra įdiegiami nuo mokyklos. Iš ten atvykusiems, net neprofesionaliems sportininkams nereikia aiškinti, ką ir kaip veikti sporto salėje.
- Bet juk nauja bėgimo aistra skatina žmones daugiau judėti. Noras kaip ir geras?
- Noras – geras ir sveikintinas. Galiu pasakyti, kad jaučiamas didžiulis kartų skirtumas. Trisdešimtmečiai−keturiasdešimtmečiai, turintys paauglius vaikus, sportuoja ir patys, ir su vaikais. Dar džiugiau, kad močiutės ir diedukai išėjo į Panemunės šilą, matome juos sportuojančius ant lauko treniruoklių, vaikščiojančius su šiaurietiškomis lazdomis, važiuojančius dviračiais, lėtai tursenančius. Jei tokie žmonės tai daro nuolat, jie nesiskundžia nugaros skausmais ir mūsų pagalbos jiems neprireikia. Pavasarinis nugaros skausmų paūmėjimas, kaip jau minėjau, susijęs su žiemą nieko neveikusiais žmonėmis.
- Ar tenka sutikti žmonių, kuriems skausmą sukelia psichologinės priežastys?
- Stuburas nemėgsta negatyvo, streso ir įtampos. Tai kenkia ne tik jam, bet ir kitiems organams. Žmonės gali turėti problemų (skrandžio, širdies ir pan.), kurios, regis, neturi nieko bendro. Psichoemocinė sistema veikia ne tik stuburo patologiją. Šiaurietiškas charakteris ir mąstymo palikimas yra gana negatyvus: per daug dramatizuojame, pykstame, bijome. Kartais jauni žmonės sureikšmina tokius dalykus, kad net juokinga klausyti. Jiems – visas gyvenimas prieš akis, o jie baiminasi, kad praras projektą. Tokie dalykai yra patys jautriausi, stuburas visada į juos sureaguoja.
Skausmo priežastis – neigiamos emocijos
„Nesąžiningumo sindromas“ – taip gydytojas pavadino reiškinį, kurį aptiko konsultuodamas savo pacientus. „Piktinamės valdžia, sutuoktiniu, kaimynu, advokatu, gydytoju ar uošviene. Tačiau dažniausiai nesąžiningumo sindromas yra susijęs su pasipiktinimu darbe“, − teigė R.E.Retherfordas.
Nors pasipiktinimas yra normali ir natūrali žmogaus reakcija, nesuvokimas, kaip mus veikia nemalonumai bei problemos santykiuose su kitais žmonėmis, gali sukelti neigiamas mūsų organizmo reakcijas, lemiančias įvairaus pobūdžio skausmą. Skausmo ištakų simbolika dažnai susijusi su užslėptomis emocijomis.
„Gydžiau daug žmonių su nesąžiningumo sindromu, kuris dažniausiai pasireiškė kaip įprastas apatinės nugaros dalies skausmas. Iš tiesų rusenantis pyktis yra dažniausia apatinės nugaros dalies skausmo priežastis.
Kai ateina žmonės, kurie darbe yra patyrę nugaros traumą, ieškodamas paslėptų problemų, beveik visada aptinku pasipiktinimą, − teigė amerikiečių gydytojas R.E.Retherfordas. – Toks skausmas būdingas pacientams, neturintiems jokių organinių sutrikimų. Daugeliu atvejų ligą sukelia neigiami jausmai ir užgniaužtas susierzinimas, o ne fizinis susižalojimas.
Sindromas yra pagrįstas slegiančiu kartėliu, todėl sukelia ne vien apatinės nugaros dalies skausmą, jis gali pasireikšti ir kaip rankų, riešų ir pečių skausmas.“
