Kas dėl kalbėjimo – sutarėme, kad dviejų intravertų-stebėtojų pokalbis bus neilgas, iš esmės, o pagrindinį eterį atiduosime Vaido darbams. Tegul kalba patys už save. Nes nespalvota estetika, kuriai su Vaidu akivaizdžiai jaučiame didelį prielankumą, dažnai kalba taip garsiai, kaip nerėkia net ryškiausios spalvos. Beje, finale ir pats pokalbis išėjo ne toks jau ir trumpas.
– Kaip fotografas turi labai išskirtinį braižą. Estetiką, kurioje dirbi, pati tave pasirinko ir tau tiesiog kitaip neišeina, ar vis dėlto sąmoningai nusprendei kurti nespalvotoje, minimalistinėje, detalių neapkrautoje, kiek melancholiškoje stilistikoje, nes tokiu stiliumi mažai kas kuria? Žodžiu, kiek tame intuicijos, o kiek – pasirinkimo?
– Manau, kad estetika, kurioje dirbu, pati mane pasirinko. Kokia bebūtų spalvų gama, stengiuosi išlaikyti kuo švaresnį, natūralesnį vaizdą. Net ir didžiausiame chaose ieškau tvarkos.
Neslėpsiu, esu gan melancholiškas žmogus, tad natūralu, kad šis temperamentas, nuolatinė vidinė būsena atsispindi ir mano darbuose – ne tik mados fotografijoje, bet ir paprasčiausiuose portretuose. Visada labiau linkau prie nespalvoto vaizdo, nes jame lieka emocija, vidinė jausena, ji mažiau blaškoma spalvų, kontrastų, „klykiančių“ objektų.
– Kaip pats apibūdintumei savo kuriamą stilistiką? Kas tave inspiruoja tokiai estetikai – kokie garsūs fotografai, kokia muzika, kokie filmai, kokie miestai, kokie žmonės?
– Nesistengiu įsprausti savęs į rėmus ir kurti viename žanre ar stilistikoje. Vis daugiau stengiuosi eksperimentuoti, kaip kintamąjį į kadrą įvesdamas aplinką, objektus, kontekstą.
O įkvepia mane viskas aplink – daug peržiūrimų fotografų darbų, klausomos muzikos ir, be abejo, filmų. Visada žavėjausi fotografo, dizainerio Hedi Slimane vaizdiniais, estetika. Be abejo, žavėjausi ir jo „Saint Laurent“ mados namams kurtais rūbais. Inspiracijų galima semtis ir iš lietuvių fotografų, nes talento ir pas mus apstu.
Pastaruoju metu klausausi vis daugiau filmų garso takelių. Vienas labiausiai drebinančių sielos gelmes yra kompozitorius Maxas Richteris. Filmai įkvepia labai skirtingi – „The Fountain“, „A Single Man“, „Gravity“, „Antichrist“. Vienas didesnių inspiracijos šaltinių – tai mane supantys žmonės, draugai. Jie unikalūs.
– Ar ypatingam fotografui užtenka įgimtos menininko akies ir kokybiškos technikos? Ko dar?
– Netikiu, kad gimiau su vaizduote ar kokiu talentu, bet esu kantrus, užsispyręs ir tikrai patinka ties tuo daug dirbti. Patinka stebėti savo paties raidą ir pokyčius darbuose – tarsi nuolat tęsčiau prieš septynerius metus baigtas studijas. Dar reikia kokybiškos fototechnikos, nes ji tikrai padeda siekti gero rezultato. Taip pat svarbi išankstinė vizija, pasiruošimas, nuotaika, kuriai sukurti reikalinga bendraminčių profesionalų komanda. Ir, be abejo, herojus – profesionalus modelis ar tiesiog paprastas žmogus.
– Daugiausiai fotografuoji žmones. Kas tau yra vykęs portretas? Ar gero portreto sėkmė priklauso tik nuo fotografo, ar reikalinga ir gera „medžiaga“ – žmogus?
– Vykęs portretas – tai vaizdas, kuris fotografuojamo žmogaus pagalba papasakoja mano sugalvotą istorija. Tad gera „medžiaga“ – tai priemonė įspūdžiui, emocijai, jausenai sustiprinti. Stengiuosi apeiti pozavimą ir užfiksuoti natūralią žmogaus būseną. Net tada, kai prašau vienokios ar kitokios pozos dėl kompozicinių ar geresnio apšvietimo sumetimų.
– Pasitaiko herojų, kurių tiesiog neįmanoma gerai nufotografuoti?
– Retai pasitaiko, kad nėra tinkamų kadrų. Būtina šiokia tokia meditacija, kurios metu modelis vis labiau atsipalaiduoja, bet išlieka savimi. Skaitmeninis fotoaparatas kadrų nelimituoja, tad ir pyškinti galima tol, kol nepradeda erzinti akies nervo trūkčiojimai.
– Daug dirbi su mados projektais. Tai – atsitiktinumas ar natūrali trauka, nes daug metų dirbi mados pramonėje? Kokia mados fotografijos specifika, taisyklės? Kiek šiame žanre lieka vietos kūrybai, fotografo asmeniniam braižui?
– Mados sferoje sukuosi ilgą laiką, bet išbandyti save mados fotografijoje nusprendžiau palyginti neseniai. Vienas maloniausių procesų mados fotografijoje yra pats fotosesijos organizavimas – komandos narių paieškos, koncepcijos vystymas.
– Tavo darbai patenka į žurnalus, fotografuoji žinomų dizainerių fotosesijas, garsius žmones. Ar jau galėtumei gyventi iš fotografijos? Gal tapusi pragyvenimo šaltiniu fotografija tau netektų žavesio, dingtų laisvė?
– Gyventi iš fotografijos galėčiau, tik ar norėčiau? Nemanau, kad ilgai jausčiau malonumą dirbdamas tokį darbą. Labai vengiu rutinos, tad pasilieku fotografiją kaip pomėgį ir terpę saviraiškai. Man tai savotiška meditacija.
– Tavo fotosesijų herojai nuotraukose pasižymi ypatingai geru stiliumi. Kas jiems parenka įvaizdžius? Apskritai, kiek tau fotografijoje svarbus rūbas?
– Rūbai kaip ir makiažas, šukuosena yra neatsiejama fotosesijos dalis. Istorijai papasakoti reikia jai prieš tai gerai pasiruošti. Vis dažniau dirbu su tikrais savo sričių profesionalais, kurių dėka įgauna vis daugiau drąsos eksperimentams.
– Rašau apie didmiesčio stilių. Koks aplankytas didmiestis pačiam atrodo stilingiausias ir laisviausias? Neabejoju, kad pats save laikai didmiesčio žmogumi, bet gal klystu ir Tau prie širdies labiau vienkiemis su gegutėmis?
– Jaučiuosi gerai, kai supa mane žmonės, miesto šurmulys. Kiekvienas miestas traukia savaip. Vieni miestai kviečia sugrįžti dėl itin skanaus tradicinio maisto, išskirtinės architektūros, kiti – dėl žmonių energetikos, kultūrinio ar naktinio gyvenimo. Keliaudamas ieškau ko nors artimo sau, dėl ko norėčiau grįžti atgal ne kartą ir ne du. Ir pačiame Vilniuje jau nestinga nei įdomiai atrodančių žmonių, nei įdomių vietų.
– Kaip pavadintum savo asmeninį stilių? Kaip jį kuri? Ar dirbamas mados pramonėje apskritai tebejauti aistrą madingiems daiktams?
– Paauglystėje stiliaus formavimui, savęs paieškoms skirdavau daugiau dėmesio. Šiuo metu prioritetai kitokie. Tam įtakos turi ir darbas su rūbais, ir laiko stoka. Mados tendencijų nesivaikau, vis labiau norisi kokybės, patogumo, ilgaamžiškumo. Noriu nesukti galvos, kaip atrodysiu rytoj. Visgi, aprangoje lieka simboliniai dalykai – juoda ir pilka spalvos, kurioms, manau, liksiu ištikimas dar labai ilgai.
– Kokio žinomo žmogaus portretų norėtume padaryti?
– Žaviuosi aktoriais Tilda Swinton ir Jonathanu Rhys Meyersu. Tiek jų asmenybėmis, tiek stiliaus pojūčiu. Todėl būtent jų veidus labai norėčiau pamatyti savo portretų portfolio.
Bomberis – tai tinklaraštis apie progresyvų ir laisvą didmiesčio stilių. Būkime miestas kartu! Tinklaraščio autorius Arnoldas Remeika – mados vadybininkas, stebėtojas ir tyrinėtojas, savo tekstus publikuojantis ne tik Bomberyje, bet ir tradicinėje žiniasklaidoje.
