A. Didžbalis Lietuvos sunkiosios atletikos metraštyje daro istorinius įrašus – jis tapo pirmu lietuviu, kuris olimpinių žaidynių varžybose iškovojo medalį. Ir jis – bronzinės spalvos. Apie 25-erių metų sunkiaatlečio iš Marijampolės, kurį treniruoja Bronislavas Vyšniauskas, pergalę kalbėjomės su jo pirmtaku, ketverių olimpinių žaidynių dalyviu R. Vyšniausku.
Nors pačiam R.Vyšniauskui užkelti kojos ant garbės pakylos olimpinėse žaidynėse nepavyko (Atėnuose jis buvo penktas), „Vyšniukas“ nuoširdžiai džiaugėsi A. Didžbalio pergale.
– Ką reiškia tas ilgai lauktas medalis visai Lietuvos sunkiaatlečių bendruomenei? Buvusiems sunkiaatlečiams, jums pačiam ir tiek dabar tebesportuojantiems?
– Daug reiškia. Tas medalis – 25-erių metų darbas. 1993 metais, kai aš Klaipėdoje pradėjau užsiiminėti sunkiąja atletika, nebuvo nė vieno sportininko, nė vieno trenerio ir nė vienos salės. Po to tėvas prisijungė ir ėmė mane treniruoti. Nuo to laiko viskas augo ir augo, kilo ir turime, ką turime. Praminti keliai. Džiaugiuosi, kad dabar turime ir daug sportuojančio jaunimo.
A. Didžbalio medalis, Europos čempionatų rezultatai rodo, kad Lietuvoje sunkioji atletika kyla į viršų. Bet tai ta sporto šaka, kuri neturi tradicijų Lietuvoje ir niekada gyvenime jų neturėjo. Dėl to labai džiugu, kad yra medalis. Medalis nebuvo staigmena. Buvo viskas padaryta treniruotėse ir prieš išvažiuodamas Aurimas buvo labai geros nuotaikos. Aš pats mačiau, kad tikrai turi būti medalis. Vienintelis, ko reikėjo, kad Fortūna šypsotųsi. Fortūna šypsojosi, tai viskas super.
– Kelias iki medalio A. Didžbaliui nebuvo lengvas. Užsiminėte, kad buvo net nesutarimų tarp sportininko ir trenerio?
– Tų nesutarimų kiekvieną dieną yra, bet pykčių nebuvo. Kada vyksta darbas, nesutarimų visada bus. Vienu ar kitu aspektu. Kaip rodo paskutinis pasaulio čempionatas, kur Aurimas startavo ir gavo 0 (stūmimo rungtyje A. Didžbalis triskart nesėkmingai bandė iškelti 210 kg sveriančią štangą ir galutinėje įskaitoje nebuvo klasifikuotas – aut. past.), tai buvo grynai neklausymas, ką sako treneris. Po to jis padarė išvadas ir dabar daro viską, ką sako treneris. Ir aš pats būnu treniruotėse. Buvo darna ir tai išsiliejo į medalį.
– Pats dalyvaujate treniruotėse. Duodate A. Didžbaliui patarimų?
– Jam nereikėjo jokių patarimų. Kai esi geros sportinės formos, tau nereikia jokių patarimų. Patarimas buvo tik vienas – varžybų dieną atsikėlus iš ryto padaryti mankštą. Daug kas mėgsta ilsėtis, bet mano patirtis rodo, kad varžybų dieną reikia padaryti mankštą. Ką sakiau, jie tą ir padarė. Susiskambinome prieš varžybas su tėvu ir jis sakė, kad tonusas geras, treniruotę padarė ir rezultatas parodė viską.
– Koks Aurimas, kaip sportininkas?
– Jis disciplinuotas ir atsakingas. Trumpai tariant, jis – geras sportininkas. O geras sportininkas tas, kuris klauso ir taiso klaidas.
– Kokios A. Didžbalio stipriosios pusės?
– Sportinė jėga ir apskritai fizinė jėga. O silpnosios vietos – fiziologija. Didelė jo problema, kalbant sportiniais terminais, tai, kad nesijungia alkūnės. Tai didelė problema, kuri jam labai trukdo. Tiesiog, toks žmogaus tipas. O tai sunkiaatlečiui blogai. Todėl jam reikia daugiau jėgos atliekant veiksmą.
– 25-eri metai sunkiaatlečiui – koks tai amžius?
– Tai priklauso nuo žmogaus. Jeigu kūnas elastingas ir lankstus, jis dar ilgai gali sportuoti. Jeigu mažiau elastingas, o Aurimo kūnas mažiau elastingas, gal ir trumpiau sportuos. Bet, manau, dar vieną olimpinį ciklą Aurimas drąsiai gali rodyti gerus rezultatus.
– Iškart po varžybų pats A. Didžbalis, džiaugdamasis olimpiniu bronzos medaliu, sakė, kad rezultatu nusivylė...
– Aš su juo telefonu šnekėjau iš karto po starto, tai dar daviau biški ir velnių už tokias kalbas. Olimpiadoje nereikia tenkintis rezultatu. Olimpiadoje reikia tenkintis vieta. Į olimpines žaidynes visi atvažiuoja pačios geriausios formos, bet dažniausiai labai gerų rezultatų neparodo. Todėl, kad tai yra nervai. Nervų karas. Čia nereikia rezultatų rodyti – čia reikia laimėti.
– Ar jau atšventėte Aurimo medalį?
– Ne, nes komentavau, o paskui naktį važiavau iš Vilniaus į Klaipėdą. Švęsime, kai Aurimas grįš. Bet mano bare „Vyšnia“ vakar (šeštadienį - DELFI) buvo susirinkę visi sunkiosios atletikos gerbėjai, tai jie čia ūžė labai stipriai. Bet mes lauksime Aurimo, kol grįš – tada jau paūšime.
