Vilnius-Frankfurtas-San Paulas-Rio de Žaneiras – po 25 valandų kelionės tikslas buvo pasiektas. Visgi lauktas pirmasis įspūdis, kuomet net virpi iš laimės, panašu, kad neaplankė nė vieno iš išlipusių iš lėktuvo. Galbūt niūrus oras, galbūt sunki naktis lėktuve, galbūt po oro uostą zujantys kareiviai, o galbūt chaosas, į kurį patekome.

Keliolika savanorių, apsirengusių ryškiai geltonais marškinėliais su Rio žaidynių simbolika, reguliavo srautą iš oro uosto. Nors ir kalbėjo angliškai, sunkoka buvo pasitikėti jų žodžiais – atrodė, kad pasakys viską, ką norėtum išgirsti. Bet pasodino į tinkamą autobusą – pajudėjome link olimpinio žiniasklaidos centro.

Prieš pat išvykstant į Rio teko skaityti, kad vietinė valdžia visais būdais stengiasi atskirti tikrąjį šio didmiesčio gyvenimą nuo olimpinio. Ir tas kontrastas – matomas plika akimi. Dar skrendant lėktuvu pro langelį matėme milijonus lūšnynų, bet važiuojant pro šalį vaizdas buvo kur kas graudesnis. Iš viso pasaulio susirinkę žurnalistai puolė filmuoti šokiruojančius vaizdus.

Raudonų plytų aptriušę namukai be langų, o kai kurie net ir be stogų – pirmas vaizdas, kurį visuomet prisiminsiu apie Rio de Žaneirą. Bet pavažiavus kelias dešimtis kilometrų, jis ėmė keistis: puikus to pavyzdys – lūšnynų apsuptyje stūksantis legendinis „Maracana“ stadionas, kuriame vyks olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos.

Nuo tos akimirkos pro langus regėjome vis daugiau padorių daugiabučių, o galiausiai atvykome tarsi į kitą pasaulį – olimpinį miestelį. Tiesa, brazilams, kaip ir tikriems studentams prieš egzaminą, vis dar trūko kelių naktų – tai iliustravo metaliniai pastoliai vietoje kelių pėsčiųjų tiltukų per judrią olimpinę gatvę.

Autobusas sustojo didžiulėje stotyje šalia žiniasklaidos atstovams skirtos erdvės. Prie įėjimo – patikra kaip oro uoste: be jokių išimčių patikrinami visi. Nors tvarka, kaip ir sustyguota, bet bent jau vyresnių kolegų ji nenustebino – sakė, kad Londone ji buvo kur kas griežtesnė.

Bet Rio de Žaneiras – ne Londonas. Vietiniai tokia pasaulinio lygio renginių organizavimo patirtimi pasigirti tikrai negali. Bet bent jau nuotaikos tai jiems tikrai nesugadino: su šypsenomis veiduose apsaugos darbuotojai aptikrindavo, o savanoriai kuruodavo kiek pasimetusius ir lagaminais apsikrovusius svečius.

Atvykę į žiniasklaidos centrą visi gavome po lauknešėlį – viešojo transporto bilietą ir žurnalisto kuprinę, kurioje be visos reikiamos olimpinės informacijos dar buvo galima rasti purškalo nuo uodų. Tiesa, reikėtų paminėti, kad uodų, nors panika buvo keliama tikrai nemaža, mieste praktiškai neteko matyti. Tik vakarieniaujant lauko kavinukėje prie šalia esančio staliuko sėdėjusi korėjietė delnu pliaukštelėjo įkąsti bandžiusiam uodui. O ir švara čia (žiniasklaidos centre) itin rūpinamasi – pastate nedingsta dezinfekavimo priemonių kvapas, o valytojai pasikeisdami tvarko tualetus.

Pakilus eskalatoriumi atsivėrė vaizdas vietos, kurioje daugiausiai savo laiko leisime artėjančias tris savaites – milžiniška redakcija, kurioje, kaip „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelėje, nesunkiai galima pamiršti, kur pasidėjai savo daiktus.

Internetas – darbo priemonė, be kurios išsiversti negali nė vienas žiniasklaidos atstovas – daugeliui kėlė nemažų galvos skausmų: kolega iš JAV bent pusę valandos su savanoriu aiškinosi, kaip susijungti laidus, kad vėliau netektų graužtis nagų dėl nenusisiunčiančių medžiagų.

Apsižvalgę po centrą, sėdome atgal į autobusą ir vykome į olimpinį kaimelį, kuriame buvo suplanuota Lietuvos trispalvės pakėlimo ceremonija ir galimybė pasišnekučiuoti su šalies sportininkais. Įžengus į neutralią zoną, kurioje žurnalistai gali bendrauti su olimpiečiais, pirmą kartą galima buvo pajusti olimpinę dvasią: besišypsantys veidai, besišnekučiuojantys skirtingų šalių atstovai, muzika ir šokiai – tikra pasaulio sporto šventė.

Kaimelyje be suvenyrų parduotuvės dar buvo galima išvysti kirpyklą, grožio saloną ar banką, o didžiausios eilės būrėsi prie „McDonald's“ restorano. Ir taip, ten rikiavosi sportininkai. Užkąsti jie galėjo prisėsdami prie lauko staliukų arba patogiai įsitaisę ant pliažo gultų. Smėlio čia taip pat yra, o tie, kurie neužtektinai nuvargo treniruotėse, gali dar ir paplūdimio tinklinį pažaisti. Aišku, tokių savanorių neteko matyti.

Susibūrę į vieną vietą Lietuvos delegacijos nariai ir žiniasklaidos atstovai dalijosi įspūdžiais iš pirmųjų dienų. Ne itin malonią istoriją išgirdome apie irkluotoją Mildą Valčiukaitę, kurią apšvarino tiesiog kaimelyje – iš kambario buvo pavogta nemenka pinigų suma ir kvepalai. Įtariama, kad pasidarbuoti galėjo valytoja. Nors apie situaciją buvo pranešta žaidynių organizatoriams, patys olimpiečiai juokavo, kad moters sugauti gali ir nepavykti – ji jau vis tiek „uždirbo“ daugiau nei būtų gavusi už darbą žaidynių metu, todėl atgal nebegrįš.

Teko išgirsti ir porą ne itin įtikimų istorijų: neva vienas fotografas neteko ausies, kuomet atsisakė sušelpti pinigų mažam berniukui, o kitus apšaudė važiuojant tuneliu. Oficialiai apie šiuos incidentus skaityti neteko, todėl ir išsigąsti per daug nereikėtų.

Nors prieš išvykstant daug kas siūlė pasisaugoti, bent jau per pirmą dieną nemalonumų išvengti pavyko (tikimės, kad pavyks ir visos viešnagės metu), nors po miestą teko kulniuoti ir naktį: kiaurą parą gatvėse mirguliuoja policijos automobilių švyturėliai, o ir ginklais apsišarvavę kariai akylai stebi padėtį.

Padidinta apsauga ir šalia olimpinio parko esančiuose rajonuose – su kolegomis apsistojome apartamentuose, į kuriuos patekti galima tik pro apsaugos darbuotojus, o kiemas aptvertas aukšta metaline tvora.

Beje, teko išmėginti ir brazilišką „Uber“ programėlę, tai nors ir šiek tiek pavažinėjome ratais, tačiau vairuotojas laužyta anglų kalba padėjo rasti Lietuvos krepšinio rinktinės treniruočių salę.

Verta pažymėti, kad Rio de Žaneiras naktį – kur kas gražesnis: palmės, šiltas oras, gaivus vėjelis ir ryškios šviesos – visa tai užgožia vaizdus, kuriuos galima išvysti dieną. Tiesa, kvapo jau niekaip nepanaikinsi, o ir šiukšlių vandens telkiniuose nepaslėpsi.

Akivaizdu, kad kol olimpinės žaidynės dar neprasidėjo, visų akys kryps į Rio mieste esančius trūkumus, o ir interneto svetainėse ar laikraščių pirmuose puslapiuose šmėžuos neigiamos antraštės. Visgi atsivėrus sporto atodangai, tai turėtų likti nuošalyje. Bent jau to norėtųsi.

O apskritai antram pagal dydį Brazilijos miestui, kuris kenčia nuo didžiausio pastarųjų dešimtmečių nuosmukio, norėtųsi palinkėti, kad ši olimpiada padėtų išbristi iš liūno ir bent šiek tiek sugrąžintų pasitikėjimą Pietų Amerikos šalimis. Nes jau dabar pasigirsta kalbų, kad pasaulinio lygio čempionatus ir varžybas reikėtų vėl sugrąžinti į patikimus ir jau išbandytus Europos miestus, o egzotiškus kraštus palikti nuošalėje. Neva jie negali susitvarkyti.

Rašant apie Rio, kažkaip nenorom tenka prisiminti Lietuvą ir joje vykusį 2011 Europos krepšinio čempionatą – prabėgus penkeriems metams jau gauname dividentų: į mūšų šalį žaisti krepšinio atvyksta vis daugiau užsieniečių, o ir LKL lygis kasmet vis auga.

Taip kad nuotykiai prasideda. Rio, laikykis!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (72)