110 – tiek Rusijos atletų įstrigo pusiaukelėje į Rio de Žaneirą, Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) ir tarptautinėms atskirų sporto šakų federacijoms (TF) sureagavus į precedentų neturinčio masto dopingo skandalą.
Ir šis skaičius gali tik augti, nes labai abejotina, jog Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) imsis dalinti indulgencijas rusams po to, kai aukščiausio lygio sporto institucijos po ilgų diplomatinių manevrų kone žaidynių išvakarėse galiausiai priėjo išvados, kaip pasotinti vilką nepapjovus avies.
92 – tiek rusų dar sėdi ant žarijų, laukdami, kokios spalvos signalą jiems užžiebs TF šviesoforas.
Kas lieka atlikus Rusijos sporto ministrui Vitalijui Mutko ir olimpinio komiteto prezidentui Aleksandrui Žukovui graudulį keliančią aritmetiką?
Vienas po pompastiškų palydėtuvių ketvirtadienio rytą iš Šeremetjevo oro uosto skrydžiui per Atlantą pakilęs lėktuvas ir daugių daugiausia dar keli tokie užsakomieji reisai – dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse šiuo metu galėtų 235 Rusijos olimpiečiai.
Net jei iš dar neapsisprendusių TF būstinių artimiausiomis dienomis plauktų vien rusams palankios žinios, Rusijos olimpinė rinktinė Brazilijoje geriausiu atveju būtų septinta pagal skaitlingumą.
Kritiniu atveju, rusai iškristų iš didžiausias delegacijas atsiuntusių šalių dešimtuko. O to nebuvo jau šimtą metų – nuo pat dvidešimto amžiaus pradžios, kuomet olimpinėse žaidynėse pradėjo dalyvauti Rusijos imperija. Žinoma, neminint 1984 metų Los Andželo žaidynių, kurias dabartinės Rusijos pirmtakė Sovietų Sąjunga boikotavo.
Nuo 1964 metų nė karto SSRS ar Rusija nesiuntė į vasaros olimpiadą mažiau nei 300 sportininkų, nors tais laikais žaidynėse dalyvių skaičius būdavo perpus mažesnis nei dabar. Ir tik trissyk – 1964 metais Tokijuje, 1992 metais Barselonoje ir 1996-aisiais Atlantoje – rusai (ar sovietai) nepateko tarp trijų gausiausių delegacijų.
Lygiai taip pat įprasta būdavo matyti Rusiją arba Sovietų Sąjungą medalių suvestinių viršūnėse.
Prieš ketverius metus Londone rusų užimta ketvirta vieta valstybių įskaitoje buvo prasčiausias pasirodymas nuo 1952 metų, kai sovietiniai sportininkai debiutavo vasaros olimpinėse žaidynėse.
Bet jei tokį rezultatą pavyktų pakartoti Rio de Žaneire, Rusijos sporto valdininkai turėtų trinti rankomis iš džiaugsmo.
Liepos pradžioje – kuomet tarptautinės sankcijos dar nebuvo pradėjusios retinti rusų gretų – sporto stebėsenos, statistikos ir analizių agentūra „Infostrada“ Rusijai prognozavo 63 apdovanojimus ir trečią poziciją šalių lentelėje – iškart po JAV bei Kinijos.
Gimnastikos, sinchroninio plaukimo, fechtavimo ar šiuolaikinės penkiakovės meistrai vis dar realiai gali suteikti savo sirgaliams malonumą išklausyti Rusijos himną. Ne mažesnę euforiją sukeltų bet kurios prabos medalių komplektas, pelnytas abiejų lyčių tinklinio komandų ar tenisininkių.
Bet devynių iš anksto kabintų medalių rusai jau tikrai nebegaus. Auksas žadėtas kanojininkui Aleksandrui Diačenkai, sidabras – plaukikei Julijai Jefimovai, bėgikui Sergejui Šubenkovui, kūjo metikei Tatjanai Beloborodovai, šuolininkėms Marijai Kučinai ir Jekaterinai Konevai, bronza – kanojininkui Aleksejui Korovaškovui, dar vienai šuolininkei Anai Čičerovai ir 4x400 m moterų bėgimo estafetės komandai. Visi jie buvo suspenduoti.
Ant plauko kabo dar 22 „Infostrados“ rusams prognozuoti apdovanojimai – pirmiausia bokso, imtynių ir sunkiosios atletikos, kurių TF delsia priimti sprendimą pagal IOC pateiktas rekomendacijas.
Jeigu išbrauktume pastaruosius, Rusija valstybių rikiuotėje nusileistų į geriausių dešimtuko pabaigą.
Bet pakanka atimti 9 medalius, kabintus jau suspenduotiems atletams, ir gausime naują žemumą per visą dabartinės Rusijos istoriją – 54 apdovanojimus. Po SSRS subyrėjimo iki šiol rusams blogiausiai sekėsi 1996 metais Atlantoje, iš kurios į Maskvą parvežti 63 medaliai.
Tad neverta manyti, kad Rusija sausa išlipo iš dopingo balos.
Galutinė šios šalies olimpinės rinktinės sudėtis, A. Žukovo žodžiais, turėtų paaiškėti šį savaitgalį. Tuomet bus galima ir tiksliau įvertinti, kokius nuostolius dėl IOC ir TF sprendimų patyrė rusai bei kaip tai atsilieps jų pozicijoms ant prizininkų pakylų Rio de Žaneire.
Bet paskutinis ir svarbiausias klausimas turbūt liks neatsakytas amžiams – kiek sukčiaujančių sportininkų sėkmingai prasmuko pro sankcijų filtrą ir kiek nepelnytai nubaustų liko pastarajame virti iš pykčio?
Galima spėti, kad esama tiek vienų, tiek kitų. Ir tai – pagrindinė antidopingo tribunolo sprendimų problema.
„Rusija prieš pasaulį (arba pasaulis prieš Rusiją)“ – toks didžiausio šių metų sporto skandalo politinis vertimas, kuriuo dėl savų interesų gardžiavosi tiek Vakarų, tiek Rytų pusrutulis. Sportinėje plotmėje teisinga formuluotė turėtų būti „rusai prieš rusus“, kadangi dopingas pirmiausia į užribį stumia daugybę šios šalies sportininkų ir trenerių, neprieinančių prie valstybės lygiu dangstomos sukčiavimo sistemos. Ir toli gražu ne visiems pakanka drąsos, įžūlumo ar apmaudo, kad išklotų visą tiesą, kaip tai padarė Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) „kurmiu“ tapusi bėgikė Julija Stepanova.
